Jokiu būdu neteigiame, kad cukrus yra blogis, nes jo natūraliai randama daugelyje augalinės kilmės produktuose, tuo labiau, kad daugeliui iš mūsų saldumo dažnai norisi. Blogumas yra tame, kad mes cukrų valgome rafinuotą, t.y., išgrynintą, koncentruotą ir be naudingųjų medžiagų bei dideliais kiekiais. Štai todėl tunkame, vaikams greitai genda dantys, daug kas suserga diabetu ir kt. Baltąjį cukrų galime pakeisti natūraliu ir nerafinuotu, juk yra nemažai natūraliai saldžių augalų. Tad šį kartą apie augalus, kurie ne tik pasaldins mums gyvenimą, bet ir bus žymiai sveikesni nei baltas rafinuotas cukrus.
Įprastinis mūsų baltasis cukrus yra gaminamas iš cukrinių runkelių (Beta vulgaris var. saccharifera). Runkeliai nėra Lietuvos savaiminiai augalai, pas mus jie auginami tik apie 100 metų. Ir baltu cukrus patapo palyginti ne taip jau ir seniai, iki to laiko būdavo rudas. Stambios ir sultingos cukrinio runkelio šaknys susmulkinamos, iš jų išspaudžiamos saldžios rudos sultys, jos vėliau rafinuojamos, t.y. balinamos, iš jų pašalinami įvairūs mineralai ir kitos vertingos medžiagos, lieka gryni angliavandeniai. Tad jeigu labai mėgstate saldumą ir sunku be jo gyventi, jau verčiau vartokite mažiau perdirbtą cukrų, t.y. rudą, o dar geriau – iš cukrinių runkelių išgaunamą tamsią melasą, kuri yra tiršto sirupo konsistencijos ir turi įvairių naudingų medžiagų. Melasą, cukrinių runkelių sirupą ar rudą cukrų paprastai galima nusipirkti sveiko maisto krautuvėlėse.
Šiltesniuose kraštuose viena pagrindinių cukraus žaliavų, ko gero, yra tikroji cukranendrė (Saccharum officinarum). Ši žolė užauga aukšta, iki 5-6 m aukščio. Cukrus gaminamas iš jos stambaus stiebo minkštimo. Panašiai kaip ir runkeliai, cukranendrės susmulkinamos, iš jų išspaudžiamos gelsvos ir saldžios sultys, o vėliau jos džiovinamos ir parduodamos miltelių arba sirupo pavidalu (sveikuoliams) arba balinamos ir rafinuojamos kaip ir runkelių cukrus (visiems kitiems). Lietuvoje cukranendrės neauga, o iš jų pagaminto cukraus, sirupo ar džiovintų granulių taip pat galima rasti prekybos centrų sveiko maisto skyriuose ar sveiko maisto parduotuvėse.
Dar vienas augalas, iš kurio galima išgauti saldų sirupą, yra klevas. Bet tai ne tas mūsų įprastinis paprastasis, o cukrinis klevas (Acer saccharum), natūraliai augantis Kanados ir JAV miškuose. Saldus, kvapnus ir tamsus sirupas išgaunamas iš šio klevo sulčių, t.y. sulos, kuri iš plantacijose auginamų medžių surenkama ankstyvą pavasarį, po to šiek tiek kaitinama ir garinama, kol tampa sirupo konsistencijos. Tiesa, labai dažnai prekybos centruose galima pamatyti buteliukus su užrašu „Maple syrup“, bet neapsigaukite, o pasižiūrėkite sirupo sudėtį, tai gali būti įprasto cukraus sirupas. Tikrojo cukrinio klevo sirupas yra tikrai nepigus. Beje, cukrinis klevas visai neblogai auga ir Lietuvoje, pati jį auginu jau keliolika metų, tik dar nepabandžiau išgauti iš jo sulos. Cukrinis klevas auga žymiai lėčiau nei mūsiškis klevas (nors jų lapai labai panašūs) ir šalčių jis nebijo, o kai kuriuose mūsų šalies parkuose auga dieli cukriniai klevai.
Vienas saldžiausių pasaulyje augalų yra saldžioji stevija (Stevia rebaudiana). Apie šią žolę, kilusią iš Pietų Amerikos kalnų, jau esame rašę praeitais metais. Žali stevijos lapeliai yra 100-300 kartų saldesni už cukrų, bet visai nekaloringi ir yra idealus saldiklis tiems, kurie serga cukriniu diabetu. Steviją galima vartoti ne tik arbatoms. Sudžiovintą ir sumaltą į miltelius, ją galima dėti į visus gaminius, kuriuos norima pasaldinti. Ta saldžioji medžiaga vadinasi steviozidu. Stevija Lietuvoje nežiemoja, tad kiekvieną rudenį, kai jau artėja šalnos, įnešu su visu vazonu į kambarį ant palangės, o pavasarį ji vėl iškeliauja daržą. Puodeliui arbatos pasaldinti užtenka 1 stevijos lapelio.
Tiesa, tas stevijos saldumas yra kiek kitoks nei cukraus, jis ne visiems patinka. Bet jeigu norisi dažnai saldžiai valgyti, bet dėl sveikatos ar kitų priežasčių negalima vartoti cukraus, teks priprasti.
Dar viena saldi žolė, apie kurią taip pat esame rašę ir kurios lapeliais taip pat galima saldinti arbatą yra saldžioji lipija (Lippia dulcis). Jos lapeliai kaip ir stevijos yra labai saldūs ir ji taip pat nežiemoja lauke, nes bijo šalčio. Lipija už cukrų saldesnė keliolika kartų ir ją tikrai verta naudoti vietoje cukraus, nes tai natūralus saldiklis, nekaloringas ir tinkantis diabetikams. Be to, lipijoje yra įvairių vitaminų ir mikroelementų. Ji turi ir gydomųjų savybių: veikia priešuždegimiškai, malšina smazmus, gerina virškinimą, padeda viduriuojant. Geriausia lipijos lapelius naudoti sudžiovintus, nes švieži jie turi stiprų specifinį kvapą, kuris ne visiems patinka, be to, šviežias augalas gali sudirginti burnos gleivinę.
