Šachtiniai šuliniai: privalumai ir trūkumai

Nors anksčiau šuliniai buvo nepamainomas vandens šaltinis sodybose, plačiai paplitus vandentiekiui, šulinio reikšmė sunyko. Vis dėlto, dalis žmonių yra linkę įsikurti pamiškėse ar kitose atokiose vietose, kur prisijungimas prie vandens tinklų gali būti komplikuotas. Jiems tenka naudoti kitus vandens šaltinius. Modernus tokios problemos sprendimas– įsirengti giluminį gręžinį, tačiau šachtinių šulinių pigumas ir sąlyginai nesudėtingas įrengimas lemia, kad šulniakasiai, kaip vadinami šulinius kasantys meistrai, darbo turi dar ir šiandien. Ką reikia žinoti apsisprendus kasti šachtinį šulinį pasakoja ManoNamai.lt kalbinti pašnekovai.

Pirmasis klausimas – ar pasirinkti šachtinį šulinį ar giluminį gręžinį? Giluminio gręžinio vanduo slūgso kur kas giliau, yra mažiau jautrus aplinkos įtakai, todėl yra švaresnis. Vis dėlto, toks metodas yra keliagubai brangesnis, kadangi gręžiniai gali būti ir labai gilūs. Ypatingai kainų skirtumas pasijaučia, jeigu numatytoje vietoje vandens nėra – kasant šachtinį šulinį nuostolis bus mažesnis. Taip pat, pasirinkus netinkamus rangovus, neteisingai sudėti vamzdžiai gali būti užpilti smėliu, kildamas vanduo gali užsiteršti. 

Vis dėlto, arti paviršiaus šachtiniame šulinyje esantis vanduo slepia savus pavojus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Vytienė, teigia, kad apskritai šulinių vanduo nėra saugus. „Juose surenkamas vanduo iš gruntinių ir paviršinių vandens šaltinių, kurie yra jautriausi išorės poveikiui. Nuo aplinkos taršos geriausiai apsaugoti yra požeminiai gėlo vandens šaltiniai. Todėl labai svarbu šulinį tinkamai įrengti ir naudoti: 25 metrų spinduliu aplink šulinį negalima tręšti žemės, šioje šulinio apsaugos zonoje neturėtų būti lauko tualetų, mėšlidžių, komposto duobių, požeminių ar antžeminių kuro talpų. Šulinio sienos turėtų būti sandarios, antžeminė dalis iškilusi ne mažiau kaip 80 cm virš žemės paviršiaus. Šulinį būtina dengti dangčiu, vandenį semti tik tam skirtu švariu kibiru“, – pasakoja ji. Specialistė savo žodžius iliustruoja skaičiais. 2013 m. 32 proc. Lietuvoje tirtų šulinių vanduo neatitiko reikalavimų – nustatytas per didelis nitritų ir nitratų kiekis. Tokia Lietuvos šulinių vandens kokybė nustatoma jau keletą metų iš eilės.

Neįprasta matyti kasamą šulinį žiemą.
Neįprasta matyti kasamą šulinį žiemą.
V.Kasperavičiaus nuotr.

Kaina. Šachtinio šulinio kasimo kaina priklauso nuo įvairių kriterijų – kasimo gylio, greičio, grunto tipo, šulinio sudėtingumo, ritinių dydžio ir kitų aspektų. Vidutinio šachtinio šulinio kaina gali svyruoti apie 3000-6000 Lt. Kainą dažniausiai sudaro šachtos kasimas bei žiedų leidimas. Pagrindinis kriterijus, be abejo, gylis – kuo giliau tenka kasti šulinį, tuo daugiau jis kainuoja. Vieno betoninio šulinio žiedo įleidimas į žemę kainuoja apie 120-150 litų, tiesa, kaina priklauso nuo šulniakasio. Apie 120 litų, priklausomai nuo žiedo skersmens, kainuoja ir betoniniai šulinio žiedai. Tad metro iškasto šulinio kaina gali būti nuo 240 iki 300 litų 

Vieta. Šulinys, natūralu, kasamas tose vietose, kur yra vandens. Patikimiausias būdas tai patikrinti yra bandomasis vandens gręžinys. Preliminariai vandeningojo sluoksnio gylį galima įvertinti ir apžiūrėjus kaimynų šulinius, tačiau taikant šį metodą kartais pasitaiko ir išimčių.

Retai matomas vaizdas – šitaip atrodo giliai po žeme dirbantis šulniakasys.
Retai matomas vaizdas – šitaip atrodo giliai po žeme dirbantis šulniakasys.
V.Kasperavičiaus nuotr.

Laikas. Nors šulinį galima kasti bet kuriuo metų laiku, dažniausiai rekomenduojamas kasimo laikas yra ruduo-žiema. Kasant šulinį pavasarį, vanduo natūraliai gali būti pakilęs ir nustatyti, kur jis iš tiesų slūgso, yra sunkiau. Kadangi dažniausiai šuliniai kasami iki vandens horizonto, sausesniais metų laikais, tarkime, vasaros pabaigoje, vandens savo šulinyje galite tiesiog nerasti. „Aš visąlaik kasu šulinius vasario mėnesį, tuomet būna žemiausias vanduo. Nepasakyčiau, kad būtų sunkiau – sunkiausia, kad tuo metu dienos būna trumpesnės, o giliau žemėje temperatūra ta pati, ji įšąla daugiausiai apie vieną metrą“, – pasakoja patyręs šulniakasys Vladas Kasperavičius.

Procesas. Standartiniai šuliniai įrengiami naudojant betoninius žiedus. Šie gali būti įvairaus skersmens bei aukščio. Vieno žiedo svoris gali siekti 400–750 kg ir daugiau. Šachtinio šulinio kasimo procesas netvirtame grunte vyksta taip – pirmasis žiedas pastatomas ant žemės ir iš jo vidurio kastuvu kasamas gruntas. Žiedas, veikiamas savo svorio, pamažu leidžiasi žemyn. Pirmajam žiedui nusileidus pakankamai, ant viršaus užritinamas antrasis žiedas ir šulinys toliau gilinamas tokiu pat principu. Šiek tiek kitoks metodas taikomas, jei dirva molinga. Pirma iškasama šachta, o po to įleidžiami betoniniai žiedai. Kartais dirvoje pasitaiko uolienų ir kitų akmenų. Kai kuriais atvejais jas galima suskaldyti, kartais tenka kelti iš šulinio. Šulinys kasamas iki vandeningojo horizonto. V. Kasperavičius nerekomenduoja papildomai pilti žvyro sluoksnio – šulinio dugnas remiasi į žvyringą sluoksnį vandenyje ir papildomai pripylus žvyro, sumažinamas vandens stulpo aukštis. Tuomet rekomenduojama atlikti vadinamąjį šulinio „įšsiūrbavimą“ – išpumpuoti arba išsemti pirminį vandenį.

Poškonių kaime (Šalčininkų ral.) esanti svirtis virš šulinio sako, kad vanduo yra visai negiliai.
Poškonių kaime (Šalčininkų ral.) esanti svirtis virš šulinio sako, kad vanduo yra visai negiliai.
V.Kasperavičiaus nuotr.

Per kiek iškasamas šulinys, priklauso nuo darbų sudėtingumo, gylio bei grunto tipo. Vidutiniškai smėlingame grunte galima užtrukti pora dienų, molingame – ir keturias ar net ilgiau.
Pabaigus darbus, šulinio žiedai iš vidaus užtaisomi cemento skiediniu, taip apsisaugant nuo paviršinio vandens patekimo į šulinį. Šulinys apsaugomas ir iš išorės, aplink pirmuosius žiedus įrengiamas nepralaidus, geriausia trombuoto molio sluoksnis. Toliau lieka apdailos sprendimai, kurie priklauso nuo savininko fantazijos. Tiesa, standartiškai įrengiamas suktuvas su rankena, kad į šulinį patogiai būtų galima panardinti kibirą.

Priežiūra ir gilinimas. Šulinys nėra itin daug priežiūros reikalaujantis objektas. Nepalikite atidengto šulinio, ypač tada, kai lyja, neleiskite, kad prikristų pašalinių daiktų. Po poros dešimčių metų senus šulinius gali prireikti gilinti. „Priežastis yra labai banali. Į iškastą šulinį nuolat patenka vanduo – kai jį išsemiate iš šulinio, į jo vietą turi ateiti naujas. Po truputį, po smiltelę, į tą vietą priplaukia žemių ir vandens horizontas seklėja. Po 20-25 metų eksploatacijos ar dar daugiau, šulinys yra išvalomas iki pat dugno, išimamos žemės ir vanduo gali vėl tvarkingai atitekėti“, – pasakoja V. Kasperavičius.

Išsikasus šachtinį šulinį patariama po kurio laiko patikrinti vandens kokybę. Jei naudojate geriamąjį šulinio vandenį, prisiminkite, kad jame neturi būti toksinių cheminių medžiagų, kurių per didelės koncentracijos taip pat turi poveikį sveikatai. Radus didesnius kiekius šių medžiagų, teks ilgesniam laikui apsiriboti kitais vandens šaltiniais. „Per metus šulinio vanduo „neišsivalo“, tai parodo ir kasmet atliekami tyrimai – kasmet nustatomas panašus kiekis šulinių, kurių vanduo užterštas nitritais ar nitratais. Šulinio vanduo užsiteršia per gruntą, kuris užteršiamas tręšiant, vykdant ūkinę veiklą – tai ir tvartai, tualetai ir panašiai. Tad vandens „išsivalymas“ priklauso nuo to, kaip stipriai užterštas dirvožemis, per kiek laiko jis natūraliai išsivalys“, – teigia J. Vytienė. 

Pašnekovė pažymi, kad užteršto vandens virinimas nepadeda, priešingai – virinant cheminių medžiagų koncentracija dar labiau padidėja, nes dalis vandens išgaruoja. „Nitritų ir nitratų poveikiui ypatingai jautrūs yra maži vaikai, ypač kūdikiai iki 6 mėn. amžiaus. Nitratai žmogaus organizme virsta nitritais ir hemoglobiną, kuris  aprūpina organizmą deguonimi, paverčia methemoglobinu, todėl vystosi vidinis deguonies badas. Tokia būklė ypač pavojinga kūdikiams, jiems nitratų poveikis gali būti net mirtinas. Todėl šulinių vandens, kurį maistui naudoja nėščiosios ar kūdikiai iki 6 mėn., tyrimai atliekami valstybės lėšomis. Visi kiti gyventojai taip pat raginami tikrinti savo šulinių vandenį, o nustačius, kad jie yra užteršti cheminėmis medžiagomis, rinktis kitą – saugų geriamojo vandens šaltinį“, – pataria ji.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis