Kenkėjo profilis. Nors amarų (Lietuvoje daugiausia randamos Pemphigidae ir Aphididae šeimos) rūšinė įvairovė yra nemaža, bene būdingiausias visų amarų bruožas yra pora sifonų, per kuriuos išskiriamas lipčius, viename iš galinių pilvelio segmentų. „Skirtingų genčių atstovai gana ryškiai skiriasi tarpusavyje pagal tokius požymius kaip dydis, kūno forma, spalva, antenų ilgis ir forma, kojų ilgis, nors yra nemažai tokių rūšių, kurias be detalesnės analizės atskirti sudėtinga. Tai pačiai genčiai priklausančios amarų rūšys neretai tarpusavyje morfologiškai beveik nesiskiria ir jas apibūdinti gali tik patyrę specialistai. Visgi, daugelis „populiariausių“ amarų rūšių, darančių žalą žmonių auginamiems augalams, turi gana būdingus morfologinius požymius, pagal kuriuos juos galima atskirti“, – pasakoja Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto augalų apsaugos laboratorijos specialistas dr. Rimantas Tamošiūnas.
Vienas iš svarbiausių kriterijų nustatant amaro rūšį ar priklausomybę genčiai yra augalas maitintojas. Amarai pasižymi gana ryškia mitybine specializacija t.y. minta tam tikros genties ar rūšies augalais. „Tiesa, čia irgi viskas ne taip paprasta, kadangi skirtingos amarų rūšys gali būti vienanamės arba dvinamės. Su vienanamėmis viskas paprasta – tokie amarai visą laiką maitinasi ir dauginasi ant tos pačios rūšies augalų maitintojų. O štai dvinamiai vystymąsį pradeda ant vienos rūšies – pirminio – augalo maitintojo, o vėliau pereina ant kito, neretai taksonomiškai labai skirtingo augalo maitintojo. Vystymosi pabaigoje vėl grįžtama ant pirminio augalo maitintojo“, – pasakoja pašnekovas.
Geriausiai Lietuvos sodininkams ir daržininkams pažįstamos amarų rūšys yra tos, kurios dažniausiai aptinkamos ant populiariausių sodo ir daržo augalų. Ant obelų beveik kiekvienais metais aptinkami dviejų rūšių amarai – žaliasis obelinis ir pilkasis obelinis amarai, ant slyvų – slyvinis miltamaris, ant vyšnių – vyšninis amaras, ant serbentų – serbentinis, agrastinis amarai ir t.t. Ypatingu patrauklumu amarams pasižymi būtent agrastai. „Agrastas gali būti kelių amarų rūšių augalu maitintoju. Ant jo aptikus amarų kolonijas, taip užtikrintai, kad tai bus būtent agrastinis amaras (Aphis grossulariae) teigti negalime. Žinoma, Lietuvoje jis dažniausias, todėl tikimybė aptikti šią rūšį didžiausia. Be jo ant agrastų įvairiu laiku galima aptikti dar bent kelių rūšių amarus, kurie agrastu minta nepastoviai t.y. arba ant jo atmigruoja nuo pirminių augalų matintojų, arba atvirkščiai – pasimaitinę tam tikrą laiką, persikelia ant kitų augalų. Panašiai yra ir su daugeliu vaismedžiams ir uogakrūmiams darančių žalą amarų rūšių“, – pasakoja R. Tamošiūnas.
Atskirti, kad darže pasidarbavo būtent amarai, nėra sunku. Visi amarai yra čiulpiantieji kenkėjai – burnos aparatas specialiai pritaikytas pradurti augalo lapo ar ūglio audinius ir siurbti karnienos sultis ar parenchimos skystį. Tose vietose, kur amarų kolonija maitinasi, ūgliai išsikraipo, lapai susiraukšlėja, susisuka, kartais dėl seilėse esančių medžiagų parausta. Panašius pažeidimus kai kuriems augalams gali sukelti nebent giminingi vabzdžiai blakutės (Psyllidae), tačiau jos dažniausiai pažeidžia jaunus ūglius ir ką tik išsiskleidusius lapelius, o amarai pasirodo ir maitinasi kiek vėliau. Visgi, daug svarbiau pastebėti ne pažeidimus, kadangi tokiu atveju jau kaip ir vėlu – žala jau padaryta, o amarų kolonijas, kai tik jos pradeda kurtis. Jas pastebėti yra gana nesudėtinga, nes amarai nėra visiškai maži, todėl juos nesunku pamatyti, be to, jie greitai dauginasi.
Naikinimas. Profesionaliai amarų kontrolei dažniausiai pasitelkiami cheminiai insekticidai. Tačiau sodininkams ir daržininkams mėgėjams, tokių registruotų produktų, tinkamų kontroliuoti amarus nepriklausomai nuo rūšies ir augalo maitintojo, nėra. „Kaip alternatyvą, galima naudoti natūralius augalų, turinčių insekticidinių savybių, ekstraktus, pvz. karčiojo musmedžio, indiškojo nimbamedžio ir panašiai . Tokie produktai parduodami nedidelėje taroje. Jie veikia ir kaip susitprinanti augalą priemonė, padidinantį jo natūralų imunitetą kenkėjui, tuo pačiu ir sunaikina didelę dalį amaro populiacijos“, – pasakoja pašnekovas.
Kita gana efektyvi priemonė gali būti ūkiško muilo 3 % tirpalas arba skystas žalias kalio muilas. Tokiu tirpalu reikia gausiai apipurkšti amarų kolonijas, kad kiek įmanoma daugiau individų būtų padengti muilo sluoksneliu. Šis sluoksnis neleidžia patekti orui ir drėgmei todėl amarai uždūsta ar žūsta nuo drėgmės trūkumo. Pašnekovas priduria, kad po tokio apdorojimo dalis individų vis tiek liks gyvų, todėl gali tekti purškimą pakartotį keletą kartų. Be to, labai svarbu purškimus atlikti, kol kolonijos dar tik naujai besiformuojanti, kadangi po kurio laiko, lapai susisuka, amarai lieka jų viduje, muilas jų nebeapipurkši. Taip pat, svarbu žinoti, muilu nerekomeduojama purkšti esant labai aukštai temperatūrai, nes galima nudeginti augalą.
Vis dėlto pati universaliausia priemonė yra kuo palankesnių sąlygų sudarymas natūraliems amarų priešamas daugintis ir žiemoti, teigia R. Tamošiūnas. „Gamtoje yra daug vabzdžių, kurie minta amarų kiaušiniais ir pačiais amarais. Paminėtinos kiekviename sode aptinkamos boružės, vabzdžiai auksaakės. Boružės ir jų lervos pasižymi milžinišku apetitu ir per dieną suėda daugybę amarų. Auksaakių lervos taip pat yra gruoboniškos ir pasižymi įspūdingais apetitais. Be šių organizmų amarais minta ir jų populiacijas natūraliai mažina grobuoniškų žiedmusių lervos, grobuoniškos blakės, parazitoidai dvisparniai ir plėviasparniai“, – pasakoja pašnekovas.
Kitos naikinimo priemonės
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto vyr.m.d. dr. Elena Survilienė taip pat pateikia patarimų, nutarusiems naudoti kuo mažiau gamtai nedraugiškų priemonių. „Kaip alternatyvos cheminiams preparatams, įsitvirtinti ima biologinės priemonės, padedančios sumažinti neigiamą kenkėjų, ligų poveikį augalams ir derliui. Jos buvo sukurtos tiek praktikams, tiek mokslininkams atradus ir pasigaminus tam tikrus ekstraktus iš kitų augalų. Tam tinka augalai, kuriuose yra specifinių medžiagų, turinčių poveikį kenksmingiems organizmams. Augaliniai produktai veikia švelniai, todėl nebūna staigaus, greito ir labai didelio efekto, kaip naudojant pesticidus. Tačiau, reguliariai juos naudojant, augaluose sustiprėja natūralus atsparumas ligų sukėlėjams bei kenkėjams“, – pasakoja E. Survilienė.
Kenkėjams plisti ir kenkti neleidžia pelyno, bitkrėslių, sėjamosios kanapės, karčiosios paprikos vaisių nuovirai, dilgėlės, varnalėšos, rūgštynių šaknų, didžiojo pentinio, šalavijo ištraukos, plačialapio paparčio ištrauka ir nuoviras, paprastojo tabako ištrauka ir nuoviras, dulkės ir dūmai, pušies spyglių koncentratas, indiškojo Neem medžio, karčiojo musmedžio, saldymedžio, cinamono lapų ir žievės, citrusinių augalų vaisių žievelės, sėklų ekstraktai.
Mokslininkė taip pat pateikia keletą patarimų kaip apsisaugoti nuo amarų, atiduodantiems pirmenybę ne cheminėms priemonėms, o gamtos siūlomais sprendimais.
Žali, ligų nepažeisti bulvienojai: 1,2 kg žalių arba 0,6-0,8 kg sausų bulvienojų užpilti 3-4 val. 10 l šilto vandens, nukošti, pridėti 40 g muilo ir purkšti augalus.
Sveiki, žali pomidorų lapai ir šaknys (ruošiamos po derliau nuėmimo): 4 kg žalios masės virti 10 l vandens ant silpnos ugnies 30 min., nukošti. Prieš purškimą skiedžiama su 3 dalimis vandens, pridedama muilo (40 g / 10 l).
Svogūnų lukštai: 200 g sausų lukštų užpilti 10 l šilto vandens, po 4-5 dienų nukošti ir purkšti 3 kartus kas 5 dienos. Kitas būdas: kibirą iki pusės pridėti lukštų, užpilti karštu 10 l vandeniu ir palikti 1 parai. Prieš purškiant nukošti ir praskiesti per pusę vandeniu
Česnakų skiltelės: sutrinti 0,5 kg česnakų skiltelių, užpilti 3-5 l vandens, nusunkti, išspaudas dar sykį užpilti vandeniu ir nusunkti. Abi ištraukas supilti kartu į vieną indą ir pripilti vandens iki 10 l. Prieš purškimą 300 ml paruoštos ištraukos pilama į 10 l vandens, purškimą pakartoti po 3-5 dienų. Kitas būdas: sutrinti 0,5 kg česnakųskiltelių, sudėti į stiklinį 3 l talpos indą, užpilti vandeniu ir palikti tamsioje šiltoje patalpoje, po 5 parų nukošti. Purškimui imti 10 l vandens, 60 ml česnako užpilo ir 50 g muilo.
Česnakų sausi lapai, lukštai: 100-150 g sausos žaliavos užpilti 10 l vandens ir palikti 1 parai. Nukošti ir purkšti.
Česnakų skiltelės, tabako atliekos, svogūnų lukštai: 200 g sutrintų česnakų skiltelių, 150-200 g svogūnų lukštų, 200 g tabako atliekų virti 2 val. 10 l vandens. Atvėsintą nuovirą nukošti, dapilti vandens iki 10 l, pridėti 30 g muilo ir purkšti.
Tikrojo tabako lapų ir tabako machorkos milteliai: 400 g sausų atliekų užpilti 10 l vandens ir laikyti 2 paras tamsioje vėsioje vietoje, nukošti. Prieš purškimą skiesti 2 dalimis vandeniu, pridėti muilo (40 g/10 l vandens). Purkšti 2-3 kartus kas 5-8 dienos.
Ilgalapės rūgštinės šaknys: 300 g susmulkintų šaknų užplti 10 l vandens, laikyti 2-3 val., nukošti ir paruoštu tirpalu purkšti
Apdoroti augalus paruoštais nuovirais ir ištraukomis rekomenduojama 2-3 kartus kas 3-8 dienas, o reikalui esant – 4-5 kartus vegetacijos metu. Geriausiai nuoviras ir ištraukas panaudoti tą pačią dieną, kai buvo ruošiami, purkšti geriau į pavakarę, nes daugelis jų saulės poveikyje praranda savo veikimą.
Pašnekovė taip pat pataria naudoti organines, augalinių ekstraktų pagrindu pagamintas trąšas. „Jos ne tik pamaitina augalą natūraliomis maistinėmis medžiagomis, bet ir suteikia augalams gyvybingumą, atsparumą nepalankiems veiksniams. Augalai žymiai geriau auga, vystosi, išvysto natūralius apsaugos mechanizmus ne tik prieš kenkėjus, bet ir ligas“, – teigia ji.
Šias trąšas puikiausiai galima naudoti auginant daržoves, vaisius, taip pat, puoselėjant aplinką, dekoratyviniuose augaluose, kambarinėse ir lauko gėlėse. Reguliariai tręšiant augalus su Zicara (pagamintas iš 70% citrusinių vaisių žievelės ekstrakto, turi 30% organinių medžiagų), Konflic (pagamintas iš 50% karčiojo musmedžio ekstrakto ir 50% kalio muilo, turi 85% organinių medžiagų), Oleorgan (pagamintas iš 40% indiškojo medžio Neem sėklų aliejaus muilo, turi 40% organinių medžiagų) – amarams mažiau šansų gyventi jūsų augaluose.
