Kapinių tvarkymas, visų pirma, žinoma, yra moralinė atsakomybė. Deja, ne visada pavyksta dažnai lankyti artimųjų kapų dėl įvairių asmeninių aplinkybių, todėl žmonės stengiasi vieną kartą juos sutvarkyti taip, kad vėliau priežiūros būtų kuo mažiau. Tiesa, vis didesnę paklausą įgauna ir specialiai kapinėms tvarkyti samdomi darbuotojai.
Atrodytų, viską padarėte teisingai: išauginote puikios kokybės bulves, laiku jas surinkote, derlių išdžiovinote ir sudėjote į vietą, kur jas ketinate laikyti žiemą. Kai bebūtų keista, dėl jums nežinomos priežasties dalis derliaus buvo sugadinta. Kas gi nutiko bulvėms? Kokios klaidos padarytos derliaus laikymo metu ir kaip jų išvengti ateityje?
Nors vaikystėje karkvabaliai atrodo patys gražiausi ir įdomiausi vabalai, bet iš tikrųjų – tai sunkiai naikinami sodo, daržo ir miško augalų kenkėjai. Nors suaugę grambuoliai pridaro nemažai žalos, kur kas pavojingesnės yra jų lervos. Šių kenkėjų vystymosi ciklas trunka 3-4 metus. Esant nepalankioms aplinkos sąlygoms, lervos sugeba delsti dirvoje, tad suaugėliai kenkėjai pasirodo tik kitais metais. Kartais susidaro masiniai grambuolių antplūdžiai, kaip šiemet atsitiko pajūryje. Apie grambuolių biologiją ir jų naikinimo būdus pasakoja VDU Kauno botanikos sodo Fitopatologijos grupės mokslo darbuotoja dr. Antanina Stankevičienė.
Kiekvienas sodininkas sprendžia savarankiškai dėl augalų tręšimo priemonių. Galima išsirinkti tinkamą variantą iš daugybės galimų, o vienas iš tokių – kiaušiniai. Galbūt tai jums pasirodys keista, bet tręšti augalus rekomenduojama kiaušiniais, o ne kiaušinių lukštais.
Jei ne vijoklių išraityti ornamentai, pilko mūro sienos nykiai badytų akis ir gėlynai kieme vargu ar pajėgtų visiškai nukreipti nuo jų dėmesį. Laimei, vertikalias plokštumas galima apželdinti taip pat sėkmingai, kaip ir horizontalų žemės paviršių.
Balkone ar terasoje galima auginti ne tik ryškiaspalves gėles, bet ir prieskoninius augalus. Dar geriau tai, kad prieskoniai gali atrodyti ne ką prasčiau nei gėlės. Apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ lektorė Lina Puodžiūtė seminare parodė, kaip pasisodinti gražią prieskoninių augalų kompoziciją vazone. Panagrinėkime visus žingsnius iš eilės.
Ji lepi ir reikli savo šeimininkams, bet už kantrybę bei rūpestį atsidėkoja stilingais, elegantiškais žiedais. Ši gėlė savo išvaizda aiškiai parodo, gerai ar blogai ji jaučiasi. Tačiau jos bežodę kalbą reikia suprasti…
Organizmą pamaitinti žaliaisiais vitaminais galima ir žiemą. Pasak Vilniaus universiteto Botanikos sodo skyriaus vedėjo dr. Dariaus Ryliškio, daugelį augalų mūsų stalui galima nesunkiai užsiauginti namų sąlygomis. „Šaltuoju metu laiku tam puikiai tiks palangė ar kita gerai apšviesta vieta. Daliai augalų natūralios šviesos gali šiek kiek pristigti, todėl geresni rezultatai gaunami papildomai juos apšviečiant“, – pastebėjo specialistas. Aišku, kad ir kur augalai beaugtų, jiems būtinai reikia vandens, saulės šviesos, deguonies, anglies dvideginio ir mineralinių medžiagų. O kad augalo stiebas nenuvirstų, reikalingas tam tikras tūris substrato šaknims įsitvirtinti.
Ežiai – ištikimi sodininkų pagalbininkai. Šio fakto nuginčyti neįmanoma. Kai kurie sodininkai specialiai į savo sklypus vilioja šiuos dygliuotus svečius, kurie puikiai kovoja su vabzdžiais ir šliužais. Kiek jie naudingi, aiškinamės šiame straipsnyje.
Sodo augalus pavasarį norime rasti sveikus, neapgraužtus, pasirengusius ir vėl auginti derlių. Tačiau tam reikia atsakingai pasiruošti jau rudenį. Gera žinia – tai padaryti nėra sudėtinga. Naudingais patarimais dalijasi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkas dr. Juozas Lanauskas.
Rieduliai tokie nepakartojami, įvairūs ir universalūs – gal todėl, kad gamta jau nušlifavo jų kampus, suformavo, užgrūdino „charakterį“. Jie suteikia gyvybės kiekvienam sodui, susiedami žmogaus vaizduotės kūrinius su aplinkos peizažu į vieną visumą, o atspalvių, faktūrų ir formų įvairovė atveria neribotas pritaikymo galimybes kraštovaizdžio dizaine.
Ilga eile nusidriekę sublokuoti keliaaukščiai kotedžai ir nedidukai kiemeliais priešais juos – tipiškas Vilniaus naujųjų rajonų peizažas. Tačiau netipiška tokio būsto šeimininkų svajonė – šalia namų turėti sodą, kuris taptų atgaiva sielai, vieta meditacijai ir galimybe džiaugtis natūralia gamta. Labai ribotoje erdvėje – šešiolikoje kvadratinių metrų – įkurtas miniatiūrinis japoniškas sodelis šią svajonę pavertė realybe.
Poilsio zonai sode sukurti žmonės prigalvojo įvairiausių kraštovaizdžio dizaino elementų: tai ir suoliukai, ir pavėsinės, ir vandens telkinukai. Visa tai skirta sustiprinti ramybės oazės įspūdį, kurioje ir nuobodulys gali apimti... jei nebūtų sūpynių. Jos ne tik akivaizdžiai propaguoja tinginiavimo (gerąja prasme) idėją, bet ir suteikia aplinkai išskirtinio dinamiškumo. Polėkio, kitaip sakant!
Ekologinė sodininkystė pastaruoju metu yra „ant bangos“ – vieni stengiasi sodininkauti tik ekologiškai, kiti tik retkarčiais prisimena ir taiko šiuos metodus, o treti net susinervina, vien išgirdę žodį „ekologija“. Laimei, gyvename laisvoje šalyje, tad kiekvienas gali rinktis, kas jam labiau prie širdies, jeigu tik tai nepažeidžia įstatymų ar moralės normų.