Raudona rožinė pretenzija

Minkštos tarsi aksomas. Saldžios ir deginančios. Raudonos rožės man tokios liko nuo 16, kai jas, paslėpusi nuo tėvų, parsinešdavau paltuko skverne – tokia buvo pirmoji meilė…

Na, bet laikas užgydo visas žaizdas. Beveik visas. Rožėms vis dar nesu abejinga. Tad kaišioju jas visur, kur beįmanydama. Ieškant simbolikos, šįkart mano kūrinėlis iš tiesų primena jausmų raizgalynę. Taigi iš ko jį nurezgiau?

Mėgstu sedulos krūmus – raudonos jo šakos man puikiai tinka darant kalėdines kompozicijas, o šįkart panaudojau ne tik šakas, bet ir uogas. Taigi glėbelis šių gėrybių, floristinė oazė, metalinis karkasas (iš tiesų skirtas vazoninei gėlei pakabinti), didelė lėkštė ir 5 raudonos rožės.

Pirmiausia karkasą pripildau sudrėkintos oazės.

Tada jį apverčiu ir „patupdau“ ant atitinkamo dydžio lėkštės – kad vanduo neišbėgtų – reikės gi kasdien palaistyti.

Tada imu po vieną sedulos šaką (pamiršau pasakyti, kad pjoviau kuo jaunesnes ir plonesnes, bet ieškojau vis raudonesnių) ir pinu aplink karkasą.

Tikslas – apipinti visą karkasą, kad nesimatytų to, kas viduje, o išeitų kažkas panašaus į paukščio lizdą.

 

Pindama galvoju, kad vijoklis čia vyniotųsi kur kas lengviau ir net pradedu manyti, kad nieko čia man gero neišeis. Bet vargais negalais rezultatas pradeda matytis.

 

Šakeles supyniau visas iki vienos, dabar sukaišioju uogų kekeles, kaip man atrodo gražu.

 

Ir galiausiai sukomponuoju rožes.

Kompozicijos „išlaisvinimui“ puikiai tinka šakelė su lapeliu. Tokia nedidelė pretenzija.

Na, štai. O Jums linkiu smagių kūrybinių kančių, bet ne jausmų raizgalynės.

Jūratė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis