Taigi tą tokį dalykišką asilą aš nešiojausi savyje jau kelerius metus (kai būdavo liūdna, užtekdavo vien apie jį pagalvoti, ir diena prašviesėdavo), kol galiausiai jis transformavosi į visai linksmą avytę. Ji gimė tik vakar, tad dar neturi vardo. Bet yra išsišiepusi iki ausų ir jau kabo koridoriuje ant sienos.
Savo misiją – su nuotaika pasitikti ir išlydėti namiškius - ji vykdys puikiai, nes vakar, kai jai dar tik kalėsi pūkuotos ausys, aplink girdėjau kikenimą ir prašymą naujo gyventojo niekur neišgabenti. Kad namuose būtų linksmiau.
Apie patį procesą geriau papasakosiu, nes taip įnikusi gaminau, kad nebuvo noro blaškytis prie foto aparato. Ko avytei reikėjo? Senos kailinės liemenės su ilgais plaukais, derančios spalvos dirbtinės odos, siūlų, porolono, kamšalo galvai ir kanopytėms, vilnos. Ne viską čia nufotografavau, nes kai pradedi daryti, ne visuomet gali viską numatyti.
Pirmiausia iš kailio ir odos iškirpau kūnelį ir galvą bei ausis. Paskui – kanopytes. Iš porolono iškirpau kūnelio formos gabalą.
Veiksmas vyko taip. Pirmiausia, kaip ir priklauso, gimė galva. O iš tiesų – ausys. Sudėjau abi pusytes gerąja puse į vidų ir susiuvau. Tada tokiu pat principu susiuvau galvą ir prikimšau ją kamšalo. Avytės akytei panaudojau likusį savo nuveltą vilnonį karoliuką. Šypseną linksmai avytei padariau iš nertos virvutės, o nosytę padariau užmetusi klostelę.
Dabar atėjo eilė kojytėms. Jas nunėriau vąšeliu ir apačioje pritvirtinau jau kamšalo prikimštas kanopytes. Į vidų įkišusi gabalą porolono, pradėjau siūti kūnelį, reikiamose vietose tvirtindama galvą ir kanopytes. Iš likusių siūlų padariau garbanotą uodegytę ir nunėriau pakabėlę.
Štai ir linksma avytė. Bus krikštynos, renkam vardą.
Geros nuotaikos visiems! Jūratė
