Elektrinių kaitlenčių pasirinkimas. Egzistuoja du pagrindiniai kaitlenčių tipai:
Stiklo keramika – lygus stiklo paviršius, po kuriuo įmontuoti kaitinimo elementai. Tai, kad šio tipo kaitlentėse nėra išsikišimų, daro jas lengviau prižiūrimas. Taip pat tokios kaitlentės greitai įkaista, tačiau taip pat egzistuoja ir didesnė mechaninio pažeidimo rizika – stiklo keramikos paviršius yra silpnesnis.
Indukcinės kaitlentės – vizualiai panašios į stiklo keramines kaitlentes, tačiau didžiausias skirtumas yra jų funkcionalumas. Po paviršiumi panaudota technologija – elektromagnetinį lauką kuriančios indukcinės ritės, leidžia ne tik greitai įkaitinti indą, tačiau ir pasižymi tikslumu – kais tik puodo dugnas, o aplinkui kaitlentė liks šalta. Pastebėtina, kad keramika neįkaista iki didelės temperatūros, todėl išsiliejęs maistas nepridega. Kita vertus, tokios kaitlentės yra brangesnės nei kitos rūšys, yra „išrankios“ puodams, bei skleidžia negarsius, tačiau girdimus garsus.
Be abejo, gerai paieškoję prekyboje dar galite atrasti ir kaitlentes su apvalios formos ketaus elementais. Vis dėlto, tai bene nepopuliariausias sprendimas. Tokios kaitlentės jau kuris laikas nėra gamintojų prioritetas.
Buitine technika prekiaujančios įmonės „Eimeta“ atstovo Mariaus Tamulio teigimu, įmontuojamas kaitlentes pirkėjai renkasi dėl jų patogumo. „Naujose kaitlentėse nėra jungiklių, jos valdomos piršto paspaudimu, pilnai išnaudojamas gaminio plotas, be to, jas lengviau prižiūrėti“, – vardija pašnekovas.
Dujinės viryklės pasirinkimas
Dažnai pabrėžiamas dujinių viryklių privalumas – ekonomija. „Jeigu yra įvestos gamtinės dujos, geriau rinktis dujinę kaitlentę, nes maisto gaminimas atsieina truputėlį pigiau ir, žinoma, taip skaniau, kadangi maistas gaminamas ant ugnies. Profesionalūs virėjai dažniausiai renkasi dujines kaitlentes. Dujinės pastatomos viryklės dar gaminamos tik su rankiniu uždegimu, o įmontuojamose kaitlentėse to jau atsisakyta“, – pasakoja M. Tamulis.
Dujinės kaitlentės savo išvaizda primena tradicines virykles, kadangi turi laikiklius puodams. Standartinėje kaitlentėje yra 4 degikliai. Visų pirma, ją galite tiesiog rinktis pagal laikiklių metalą – jie gaminami iš paprasto metalo ir emaliuojami arba iš ketaus. Pastarieji yra masyvesni. Taip pat skiriasi jų formos. Atsižvelkite ne tik į vizualiąją pusę, tačiau ir į praktinę – emaliuotus laikiklius valyti yra lengviau. Kita vertus, jų trūkumas – mažesnė „garantija“. Ketaus laikikliai komplektuojami su aukštesnės klasės produktais. Taip pat skiriasi ir tokios viryklės danga – emaliuotas metalas (dažniausiai baltas, bet gali būti ir kitų spalvų), nerūdijantis plienas (toks sprendimas – brangesnis), juodas grūdintas stiklas.
Naudinga atkreipti dėmesį į uždegimo mechanizmą. Patogiausias sprendimas-uždegimo mechanizmas integruotas dujų atsukimo rankenėlėje, mažiau patogu, kai reikia spausti mygtuką, dujas jau atsukus.
Elektrinės ir dujinės orkaitės. Vizualiai iš išorės tokios orkaitės atrodo taip pat, tiesa, įmontuojamos dujinės orkaitės yra labai retos – rinkoje užtikrintai dominuoja elektrinės. „Įmontuojamos dujinės orkaitės praktiškai nenaudojamos, gamintojai pasilikę minimalų kiekį modelių. Jų sudėtingesnis montavimas – reikia atkreipti dėmesį į ventiliaciją, dujas, kitus pajungimo klausimus. Elektrinės orkaitės funkcionalesnės, jos turi nuo 3 iki 16 funkcijų bei daug programų. Galima susikurti savo programas pagal produkto rūšį ir svorį ir panašiai. Elektrinės orkaitės - ekonomiškos, per valandą sunaudoja mažiau negu 1 kw“, – privalumus vardija M. Tamulis.
Elektrinėse orkaitėse galima labai tiksliai nusistatyti temperatūrą, taip pat joje, skirtingai nuo dujinės, yra karščio paskirstymo ventiliatorius, kurį dujinėse orkaitėse dalinai gali atstoti besisukantis iešmas, naudojamas įjungus grilio funkciją.
M. Tamulio teigimu, populiariausias įmontuojamos technikos komplektas yra dujinė kaitlentė ir elektrinė orkaitė.
Valymas. Orkaites valyti yra sunkiau nei kaitlentes, todėl atkreipkite dėmesį į papildomas, valymą palengvinančias funkcijas. Išimami skardų laikikliai yra geras sprendimas, kadangi išėmus juos, jums liks mažiau briaunų, kurias reikės apvalyti. Gamintojai siūlo ir techninių palengvinimų. Vienas iš jų - riebalus sugeriančios katalitinės sienelės. Orkaitei įkaitus iki daugiau nei 250 laipsnių ant jos esantys riebalai oksiduojasi. Kita išsivalymo funkcija – pirolizė, kurią turi brangesni orkaičių modeliai. Visi maisto likučiai vykdant šį procesą yra sudeginami ir jums telieka nušluostyti likusius pelenus. Kitas palengvinimas – garų pagalba valomos orkaitės, kai į specialią talpą įpilama tam tikras vandens kiekis ir kaitinama 50-80 laipsnių temperatūroje. Vandens garai padės likučiams ir nešvarumams atlipti nuo paviršių, tačiau juos nuvalyti reikės patiems. Tiesa, yra nuomonių, kad identiškas efektas gali būti pasiekiamas ir paprasčiausiai kaitinant puodą su vandeniu.
Kaitlentės ir orkaitės montavimas
Vieta. Nors pasirinkimas „orkaitė apačioj – kaitlentė viršuje“ atkartoja klasikinį stacionarios viryklės išdėstymą, galite orkaitę įmontuoti ir atskirai nuo viryklės. Geriausia vieta orkaitei, pasak įmonės „Lino baldai“ projektų vadovė Rasos Andre, yra tokia, kur nereikės daug lankstytis. „Orkaitė yra patogiausia sulenktų rankų lygmenyje, darbastalio aukštyje. Tiesa, nors turėti orkaitę, pasiekiamą rankų lygyje, norėtų visi, bet ne visada yra galimybė. Vidutinio dydžio virtuvėse ne visada yra galimybių įmontuoti spintų bloką ir orkaitę pakelti. Įgyvendinus tokį sprendimą, lieka vietos po kaitlente“, – pasakoja pašnekovė.
Tokiu būdu ne tik nereikės lankstytis bei bus patogiau ją valyti, tačiau galėsite po kaitlente įsirengti papildomų stalčių ar įgyvendinti kitus jums patinkančius sprendimus. „Integruotos buitinės technikos gamintojai taip ir projektuoja buitinę techniką, kad po ja galėtų būti dar kažkas. Po kaitlentėmis gali būti ir stalčiai, ir įrankių dėklai, tik reikia laikytis gamintojų integravimo reikalavimų. Baldų gamintojas privalo patikrinti įmontuojamos buitinės technikos montavimo schemą, kurią gamintojas pateikia kiekvienam gaminiui“, – teigia R. Andre.
Matmenys. Standartinių baldų aukštis yra 82–87 cm, o buitinės technikos bazinis plotis yra 60 cm, nors, žinoma, būna ir platesnių variantų. Kaitlenčių plotis gali būti 60, 70 ir 80 cm ar 90 cm. Įmontuojamos kaitlentės įleidimas į stalviršį gali svyruoti nuo 38 iki 52 mm – dauguma jų montuojamos tik stalviršyje ir į spintelę nepatenka. „Indukcinės kaitlentės yra gilesnės, jų gylis siekia apie 5 cm, todėl dalis jos patenka į spintelę“, – pasakoja pašnekovė. Montuotojai montažo metu vadovaujasi gamintojo šablonu išpjovai, esančiu prie kaitlentės pakuotės.
Pirmąkart perkantiems baldus gali iškilti klausimas – ar išsirinkti norimas spinteles ir tada derinti techniką, ar elgtis atvirkščiai. „Šie procesai atliekami paraleliai vienas su kitu. Tad prieš patvirtinant virtuvės baldų projektą, žmogus jau turi turėti išsirinkęs modelius. Jis neprivalo jų būti nusipirkęs, tačiau turi žinoti, ką išsirinko. Virtuvės baldų negali paleisti į prekybą, iš kliento negavus konkrečių modelių sąrašo, kadangi pagal tai ir konstruojamos spintelės“, – pasakoja R. Andre.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir spalio mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo „Mano Namai“ prenumeratą.
