Dažnai reklamuojant malkas minimos beržinės kaip labai kaitrios, bet kartu ir brangios. Tačiau ar pirkdami šį kurą žinome, kad viena neigiamų jo savybių – degimo proceso metu susidarantis organinės medžiagos terminio skilimo produktas – degutas. Be to, išsiskiria degios dujos, degutinis vanduo ir koksas, kuriame daugiausia anglies.

Beržinis degutas susidaro:

– sausai distiliuojant beržines malkas. Tai rusvai juodos spalvos, tirštas, vandenyje netirpstantis skystis, kurį sudaro angliavandeniliai, fenoliai ir jų dariniai;

– sausai distiliuojant beržo žievę gaunamas tirštas riebus skystis su specifiniu kvapu, lengvesnis už vandenį. Turi savybę skverbtis į odą. Naudojamas ratams tepti, degutiniam muilui gaminti, kosmetikos ir medicinos poreikiams.

Pirminis deguto kiekis susidaro esant 550 °C temperatūrai, t. y. medienai smilkstant, o antrinis – apie 1000 °C. Todėl deginant beržines malkas su žieve išsiskiria ne tik kietosios dalelės, bet ir degutas, ypač jeigu katilas kūrenamas periodiškai. Dėl šios priežasties kūryklos vidiniai paviršiai, ūlė, kaminas iš vidaus pasidengia blizgančia juoda mase. Aišku, dėl to perduodamos šilumos kiekis mažėja, susidaro pavojus užsiliepsnoti šiam sluoksniui, ypač jeigu degimo proceso temperatūra siekia 1200–1400 °C. Taigi norint saugiai kūrenti beržines malkas reiktų jas nužievinti. O kur dėti žievę? Gal pradėti vėl gaminti degutą?

Jeigu beržinės malkos sudaro nedidelę deginamo kuro dalį, galima šio proceso išvengti, deginant kitos rūšies sausąjį kurą, pavyzdžiui, pridedant drebulinių malkų, kurios mažina katile ir už jo susidarančių nuosėdų kiekį.

Kadangi ąžuolinės, uosinės ar skroblo malkos kur kas brangesnės, tikslinga naudoti alksnio, juodalksnio, žilvičio ar karklo malkas. Pušines ir eglines malkas deginti taip pat saugiau negu beržines.

Parengė: doc. dr. Aleksandras Gluosnis

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 6 mėnesių žurnalo „Mano Namai“ prenumeratą.