Pasak Vilniaus universiteto Botanikos sodo vyresniosios botaninių kolekcijų kuratorės Auksės Meiduvienės, bruknės kadaise buvo viena iš populiariausių miško uogų Lietuvoje. Dabar sodybose ir sodų bendrijose jų kultūrines veisles augina nemažai sodininkų mėgėjų, pradeda šias uogas auginti ir ūkininkai. Kultūrinių veislių bruknių derlius gerokai didesnis nei laukinių giminaičių, o kokybe joms nenusileidžia.
Pasak Vilniaus universiteto Botanikos sodo vyresniosios botaninių kolekcijų kuratorės Auksės Meiduvienės, bruknės kadaise buvo viena iš populiariausių miško uogų Lietuvoje. Dabartiniu metu gali nuskambėti keistai, bet dažnas ją painioja su spanguole, nors jos tokios nepanašios. Todėl bent per edukacines pamokas bandau išryškinti tuos skirtumus, parodyti natūralius augalus pagal taisyklę, kad geriau vieną kartą pamatyti nei kelis kartus išgirsti.
Tikrai džiugina, kad nuo ilgamečio susidomėjimo ir noro auginti kuo daugiau sodinių šilauogių veislių, atsiranda vis daugiau sodininkų, kurie nori auginti bruknes ir net kuria nedideles plantacijas. Kultūrinių veislių bruknių derlius gerokai didesnis nei laukinių giminaičių, o kokybe joms nenusileidžia, tačiau tiems, kuriems patinka šis augalas, patariu persikelti mūsų paprastąją bruknę iš natūralios augavietės į savo sklypelį. Paruošę tinkamas auginimo sąlygas ir taikydami teisingą agrotechniką, užsiauginsite uogų, neidami į mišką.
Bruknė (Vaccinium vitis – idaea L.) – erikinių (Ericaceae) šeimos šilauogės (Vaccinium) genties 10–30 cm aukščio visžalis krūmokšnis su plonu (2–4 mm skersmens) ilgu (iki 6 m ilgio) šakotu šakniastiebiu. Lotyniškas augalo pavadinimas reiškia vynuoges nuo Ido kalno. Šakelės apvalios, jaunos, pūkuotos, žalios, vėliau nuplinka, paruduoja. Lapai pražanginiai, stori, odiški, tamsiai žalia viršutine ir šviesiai žalia apatine puse. Žiedai susitelkę po 3–16 nusvirusiose kekėse šakelių viršūnėse, kartais pavieniai, nemalonaus kvapo. Vainikėlis baltas arba baltai rausvas, varpiškas, dažniausiai su 4 bukomis skiautėmis. Vaisius – raudona, dažniausiai apvali, viršūnėje su taurelės liekana, sultinga uoga iki 8 (10) mm skersmens, apie 0,3 g svorio. Uogos auga kekėmis dažniausiai po 5–6 , rečiau 1–3, kartais 12– 16. 100 uogų paprastai sveria 15–30 g, kartais kiek daugiau. Uogose būna 5–50 rausvai rudų smulkių sėklų.
Bruknė paplitusi visoje Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje, taip pat tundroje. Jų uogos nuo seno vartojamos maistui, o bruknių lapai ir uogos pasižymi dar ir vaistinėmis savybėmis.
„Per metus bruknės žydi dažniausiai 2 kartus: gegužės – birželio ir liepos – rugpjūčio mėnesiais, o pavieniai augalai – iki pat šalnų, - pasakoja vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė A. Meiduvienė. - Uogų auginimo pradžia beveik sutampa su masinio žydėjimo pabaiga. Uogos užauga per 21–24 dienas, skaičiuojant nuo užuomazgų formavimosi pradžios. Uogos pradeda nokti nuo kekės pamato, prinoksta ne vienu laiku, pirmosios prinoksta rugpjūčio viduryje (maždaug per 70–90 dienų nuo žydėjimo pradžios), noksta iki šalnų“.
Anot A. Meiduvienės, natūraliose augavietėse bruknės dauginasi beveik tik vegetatyviškai – šakniastiebiais, metinis jų prieaugis – 8–10 cm. Iš sėklų išaugusios pradeda derėti po 3–5 metų, tačiau sėjinukų gamtoje pasitaiko retokai. Krūmokšnis išgyvena 10 ir daugiau metų, šakniastiebis – dešimtis ir šimtus metų.
Uogų ir lapų cheminė sudėtis. Bruknių uogose yra iki 84–88 proc. vandens, 5–8 proc. cukrų, daugiausia monosacharidų, apie 1,7 proc. pektinų, iki 3 proc. organinių rūgščių: daugiausia citrinos ir obuolių, taip pat oksalo, acto, pirovyno ir kt. Uogose esanti benzoinė rūgštis (nuo 0,05 iki 0,15 proc.), naikina puvimą ir rūgimą sukeliančius mikrobus, todėl uogos ir iš jų pagaminti produktai gerai išsilaiko. Bruknių uogose randama ir vitaminų: C iki 21 mg%, B1 ir B2 – po 0,02 mg%, karotino – 0,07 mg%. Bruknių uogose yra rauginių ir dažinių medžiagų, flavonų, gliukozidų (arbutino ir vakcinino), tai uogoms suteikia kartoką prieskonį. Luobelėje rasta raudonos medžiagos ideino. Azotinių medžiagų kiekis bruknių uogose svyruoja nuo 0,6 iki 0,9 proc. Iš kitų svarbesnių cheminių elementų randama fosforo, kalio, kalcio, geležies, mangano, magnio ir kt. Uogose visai nėra nuodingo švino (siūlau išimti šį sakinį) Lapuose yra 53 proc. vandens, 11–13 proc. arbutino ir 8–9 proc. rauginių medžiagų, taip pat fitoncidų bei mineralinių medžiagų. Bruknės yra medingi augalai. Iš 1 ha bruknyno galima gauti 200 kg medaus. Bruknių uogomis minta įvairūs paukščiai, mėgsta pasmaguriauti ir kai kurie žvėrys.
Gydomosios savybės. Bruknių uogos ir jų gaminiai rekomenduojami dietiniam maitinimui, avitaminozei mažinti. Uogų užpilas labai tinka karščiuojantiems ligoniams, troškuliui malšinti. Mirkytas, virtas, o ir neperdirbtas bruknes patartina vartoti sergant gastritu, kai sumažėja skrandžio sulčių rūgštingumas. Šviežias uogas ir jų sultis rekomenduojama vartoti, kai padidėjęs kraujospūdis. Bruknių lapų arbata vartojama šlapimo išsiskyrimui skatinti, nuo inkstų ir tulžies pūslės akmenligės, reumato, podagros bei esant įvairios kilmės pabrinkimams. Bruknių lapų nuoviro duodama gerti žmonėms, kurie naktį nelaiko šlapimo. (išimčiau šį sakinį)
Veislės. Pasaulyje išvesta apie 20 bruknių veislių. Dažniausiai auginamų veislių trumpos charakteristikos.
‘Erntedank‘ – išvesta Vokietijoje 1975 m. Krūmokšniai apie 20 cm aukščio, lapai šviesiai žalios spalvos, uogos šviesiai raudonos, smulkios arba vidutinio dydžio (vienos uogos vidutinė masė iki 0,25 g), malonaus skonio.
‘Erntekrone‘ – išvesta Vokietijoje 1978 m. Krūmokšniai tvirti, statūs, apie 15–20 cm, lapai kiek apvalesni negu įprastinės bruknės, tamsiai žali. Uogos tamsiai raudonos, apvaliai suplotos, vidutinio stambumo (0,25–0,62 g), saldžiarūgštės, kiek mažiau karstelėjusios negu paprastosios bruknės.
‘Erntesegen‘ – išvesta Vokietijoje 1981 m. Krūmokšniai minkštomis šakelėmis, 15–20 (iki 40) cm aukščio, stambiais pailgos formos lapais. Uogos šviesiai raudonos, labai stambios (apie 1 cm skersmens, 0,40–0,69 g), apvalios, gero skonio.
‘Ida‘ – išvesta Švedijoje 1977 m. Krūmokšniai kompaktiški, 10–20 cm aukščio, nedidelio šakniastiebinio produktyvumo, t.y. lėtai formuoja ištisinį sąžalyną. Lapai stambūs, viršutinėje lapų pusėje išryškėjusiomis lapų gyslomis. Uogos šviesiai raudonos, labai stambios (0,5–0,8 g). Vidutiniškas derlius – apie 140 g nuo krūmelio.
‘Linnea‘ – išvesta Švedijoje 1997 m. Krūmokšniai augūs, statūs 15–25 cm aukščio, silpno šakniastiebinio produktyvumo, lapai stambūs. Uogos šviesiai raudonos, vidutinio dydžio (0,35–45 g). Vidutinis derlius – apie 15 g nuo augalo.
‘Koralle’ – viena seniausių ir labiausiai paplitusių Europoje veislių. Išvesta 1969 m. Olandijoje ir nuo tada neprarandanti populiarumo. Krūmokšniai aukšti, apie 30 cm, statūs. Lapai ovalūs, tankiu vainiku, tamsiai žali. Uogos ryškiai raudonos, vidutinio stambumo (0,30–0,40 g), atvirkščiai kiaušiniškos, gero skonio. ‘Koralle’ dera kasmet ir duoda 2 derlius.
‘Masovia’ – išvesta Lenkijoje 1985 m. Krūmokšniai žemaūgiai, iki 10 cm aukščio. Uogos gana smulkios (0,24 g), tamsiai raudonos, suplotos, rūgštesnės negu savaiminių augalų.
‘Kostromskaja Rozovaja’ – išvesta Rusijoje 1995 m. Krūmokšniai vidutinio augumo, labai šakoti, iki 15 cm aukščio. Uogos rausvos, apvalios, apie 1 cm skersmens (0,34 g), sultingos, saldžiarūgštės. Derlius 0,6–2,7 kg iš kv. m.
‘Kostromička’ – išvesta Rusijoje 1995 m. Krūmokšniai tankūs, kompaktiški, statūs, 1518 cm aukščio. Uogos tamsiai raudonos, apvalios, 7–8 mm skersmens (0,24 g), sultingos, saldžiarūgštės. Derlius 0,96–2,5 kg iš kv. m.
‘Rubin’ – išvesta Rusijoje 1997 m. Krūmokšniai tankūs, iki 15–18 cm aukščio, greitai suformuoja ištisinį sąžalyną. Uogos tamsiai raudonos, apvalios, vidutinio stambumo (0,22 g), gero skonio. Derlius 0,94–2,9 kg iš kv. m.
‘Red Pearl’ – išvesta Olandijoje 1981 m. Krūmokšniai aukšti 20–30 (iki 40) cm. Lapai stambūs, gana apvalūs, tamsiai žali. Uogos tamsiai raudonos, stambios, 7–12 mm skersmens, apvalios, vidutiniškai rūgščios.
Auginimas ir priežiūra
Vieta uogynui. Anot vyresniosios botaninių kolekcijų kuratorės A. Meiduvienės, uogynui geriausiai tinka šviesi, saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta, tačiau netinka slėniai ir įdaubos, nes ten bruknės labai nukenčia nuo šalnų. Šviesioje vietoje žiedų ir pumpurų skaičius būna didesnis. Žinoma, gali augti ir paūksmėje, tačiau, nors augalai bus vešlūs, bet menkai derės. Bruknėms auginti tinkamas vidutinio derlingumo priesmėlio, smėlio ar durpinis, rūgštus (pH nuo 3–4,5 iki 5–6), tačiau purus dirvožemis. Kai pH 5–6, dirvožemį reikia parūgštinti, o dirvose, kurių pH 7 ir daugiau, bruknes auginti nepatartina. Netinkamos ir tos dirvos, kuriose gausu kalcio. Atsparios sausrai, gruntiniai vandenys gali būti 0,5–2 m gylyje.
Substrato paruošimas. Kadangi bruknė yra erikinių šeimos augalas, jai kaip spanguolei, šilauogei, rododendrui reikalingas purus rūgštus substratas – aukštapelkinė durpė. Jei yra galimybė ir sodinate nedidelį plotelį, galima panaudoti miško žemę, kurioje yra daugiau mikorizę su brukne sudarančių grybų ir todėl tokioje žemėje augalai geriau prigis ir vystysis. Galima miško žemę su spygliais pamaišyti su aukštapelkinėmis durpėmis ir sodinti į taip paruoštą substratą.
Dauginimas. „Geriausia bruknes dauginti atskirais krūmokšniais bei vienmetėmis ir dvimetėmis atžalomis su šakniastiebio dalimi, - aiškino vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė A. Meiduvienė. - Sodinamoji medžiaga ruošiama anksti pavasarį, iki ūglių augimo pradžios. Prie krūmokšnių bei vienmečių ir dvimečių atžalų paliekama ne trumpesnė kaip 2 cm šakniastiebio dalis“. Kad šaknys neapdžiūtų, pasak A. Meiduvienės, sodinukai pridengiami drėgna medžiaga, laikomi šešėlyje. Geriausiai prigyja, jei jie tuoj pasodinami, tačiau gali būti laikomi rūsyje drėgnose samanose iki 10–15 dienų. Dauginti atskirais krūmokšniais su šakniastiebio dalimi ir vienmečiais bei dvimečiais ūgliais su šakniastiebio dalimi augalai vystosi panašiai. Nors iš pradžių atskiras krūmokšnis būna stambesnis už pasodintus ūglius, tačiau jis vystosi lėčiau. Trečiaisiais auginimo metais krūmokšnis iš vienmečio ūglio užauga toks pat, kaip ir pasodintas atskiras krūmokšnis. Požeminė dalis vystosi vienodai ir pradedant trečiaisiais auginimo metais iš šakniastiebių ūglių pradeda formuotis nauji atskiri krūmokšniai.
Sodinimas. „Geriausiai bruknes sodinti pavasarį, kai dar nepradėjusios augti - sakė vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė A. Meiduvienė. Sodiname atskirus krūmokšnius arba atžalas su šakniastiebio dalimis eilutėmis ar šachmatine tvarka, kaip kam patinka. Kuo tarpai tarp sodinukų bus mažesni, tuo greičiau susiformuos sąžalynas ir reikės mažiau priežiūros ( šiaip atstumas tarp sodinukų gali būti 10-30 cm). Geriausiai sodinti ūkanotą dieną į drėgną dirvą. Prigyja beveik visi sodinukai.
Uogyno priežiūra
Piktžolių naikinimas. Kad augalai gerai augtų ir vystytųsi reikalingas nuolatinis piktžolių ravėjimas. Piktžolių sumažėja, kai susiformuoja ištisisnis sąžalynas.
Laistymas. Pasak vyresniosios botaninių kolekcijų kuratorės A. Meiduvinės, nors bruknės yra palyginti atsparios sausrai, didelio derliaus nebus tol, kol nebus reguliariai drėkinama dirva. Negausi bruknių šaknų sistema jautri išdžiūvimui. Laistymo normos labai priklauso nuo gruntinio vandens lygio. Bruknės geriausiai auga ir dera gruntiniams vandenims esant 40–60 cm gylyje. Gruntiniams vandenims esant arti paviršiaus, dirva užmirksta ir bruknės skursta, o kai vanduo giliai, bruknės beveik neaugina naujų atžalų. Laistant bruknes būna daugiau šakniastiebių ir augalai suformuoja daugiau žiedpumpurių. Pasodintos bruknės bent mėnesį, kol augalai prigyja ir pradeda formuoti šaknų sistemą, turi būti laistomos kas 2–4 dienos. Paskui uogynas laistomas tik per sausras. Drėkinant purkštuvais (išpurškiant vandenį smulkiais lašeliais) bruknių žiedai apsaugomi nuo šalnų. Gera drėkinimo sistema apsaugo nuo – 7 laipsnių šalnų. Tinkamiausias vanduo – apyrūgštis (pH<7) ir be chloro. Laistyti geriausia po pietų.
Tręšimas. Bruknės prisitaikiusios augti skurdžioje dirvoje, todėl kelerius metus uogyno tręšti nerekomenduojama, o vėliau trąšos naudotinos labai saikingai. Geriau trąšas įterpti 1-2 kartus per metus po nedaug. Bruknėms daugiausia azoto reikia uogų nokimo metu, kuris sutampa su žiedpumpurių formavimosi laikotarpiu. Azoto stygių galima nustatyti iš lapų spalvos (blyškumo ir geltonumo) ir iš trumpesnių naujų ūglių augimo. Jei šaknelės tvirtos, su tamsiai žaliais lapais, tai azoto pakanka. Mikrotrąšų (Mn, Cu, B) reikia nedaug. Antraisiais auginimo metais anksti pavasarį tręšiama mineralinėmis azoto, kalio ir fosforo trąšomis. Jos išberiamos per 1-2 kartus iki uogų nokimo pradžios. Tręšiama po tiek pat kas treji metai. Mikrotrąšomis geriausia tręšti antraisiais auginimo metais.
Mulčiavimas. Uogyno dirva prieš mulčiavimą turi būti švari, be piktžolių. Lauką galima mulčiuoti smėliu, pjuvenomis, durpėmis, susmulkintais šiaudais arba medžio žieve maždaug 3–4 (5) cm storio sluoksniu. Pirmaisiais auginimo metais bruknės nemulčiuojamos, nes jos per mažos ir būtų visai uždengtos. Mulčiuotame plote bruknės geriau auga ir dera.
Mulčiavimas beveik nepaveikia augalų aukščio ir ūglių ilgio. Mulčiuojant organinėmis mežiagomis pastebėta, kad mažiau auga piktžolių, rečiau reikia laistyti. Durpės, medžio žievė padidina humuso kiekį dirvoje, tačiau šios organinės medžiagos skildamos naudoja azotą, todėl vasarą rekomenduojama azoto trąšų padvigubinti. Lauko mulčiavimas turi ir neigiamą savybę – jo paviršiuje oro temperatūra būna žemesnė lyginant su plika žeme, todėl padidėja šalnų pavojus (išimtis – smėlio danga). Antrą kartą reikia mulčiuoti po kelerių metų arba kai vėl pasirodo piktžolės.
Derliaus nuėmimas ir panaudojimas
Bruknės pradeda nokti rugpjūčio pradžioje. Jaunas uogynas pradeda derėti trečiaisiais auginimo metais. Didesnio derliaus galima tikėtis iš 4–5 metų uogyno. Uogos renkamos giedru oru rankomis. Daug įtakos derliui turi ir meteorologinės sąlygos, ypač per žydėjimą, ir dirvožemis. Labiausiai žydinčioms bruknėms kenkia šalnos arba gausus lietus. Mezgantis uogoms taip pat nepageidautinas gausus lietus arba sausra. Dėl dirvožemio derlius gali skirtis 20–30 proc. Uogų dydis nuo dirvožemio beveik nepriklauso. Augalai regeneruoja savaime, nudžiūvusios šakelės pakeičiamos jaunomis. Augalus kiek nugenėjus padidėja derlius, tačiau ištisai nupjovus prie žemės, bruknės 2–3 metus nedera.
Nemažai bruknių uogų perdirbama – verdamos įvairios uogienės, džemas, marmeladas, spaudžiamos sultys, gaminami įvairūs gėrimai, uogos marinuojamos. Bruknių sultys gerai malšina troškulį ir ypač tinka karščiuojantiems ligoniams. Ruošiant bruknes žiemai, galima visai nedėti cukraus – uogas sutrinti ir supilti į iškaitintus stiklainius, kad išsiskyrusios sultys apsemtų visą masę. Stiklainiai laikomi šaltai. Kartoką bruknių prieskonį galima panaikinti, jas nuplikant vandeniu. To daryti neverta, nes ištirpsta ne tik kartų skonį suteikiančios, bet ir vertingos vandenyje tirpios medžiagos. Prie kartoko bruknių skonio gana greitai priprantama, o jas tiekiant su su kepta veršiena ar paukštiena patiekalai įgauna pikantiško skonio. Jeigu labai nepatinka kartus bruknių skonis, jas konservuojant galima maišyti su saldžiais obuoliais, kriaušėmis, slyvomis, morkomis, moliūgais, cukinijomis.
