Vaismedžiai, kuriuos geriausia auginti mažose sodybose ar soduose

Mažose sodybose ar sodeliuose daugybės sodo augalų nepakanka vietos pasisodinti, todėl sodininkai ieško naujų galimybių ir idėjų, svajoja apie vaismedžius, kurių vaisių skonis patiktų kiekvienam šeimos nariui, o tuo pačiu augalai būtų ir dekoratyvūs – puoštų sodybą, sodą ar nedidelį plotelį prie namo. Norima, kad gėrybių nebūtų per mažai ir niekada per daug. Skaudu yra kibirais išmetinėti obuolių, slyvų perteklių, juolab kai po poros savaičių vėl kyla noras paskanauti šiltojo sezono gėrybių.

Būtų smagu šviežių vaisių ragauti kas savaitę ir vis kitokių! Ar tokius norus galima įgyvendinti? Atsako sodininkas Romas Vrublevskis, kuris drauge su broliu Edmundu.


Pasak R. Vrublevskio, medeliai su keletu įvairių įskiepytų veislių viename, jau nuo seno yra žinomi, tik gal ne tiek paplitę dėl sudėtingesnio veisimo, skiepijimo.


„Aš pats pradėjau skiepyti vaismedžius, vaiskrūmius prieš 30 metų, – sako Romas. – Mano vaikai išaugo skindami po penkias skirtingas veisles slyvų arba kriaušių nuo vieno medelio“.


Literatūroje apie sodo augalų veisimą, R. Vrublevskio nuomone, galima rasti žinių apie medžius – sodus, daugiaveislius vaismedžius ir pan. Jų esmė tame, kad kiekviena šaka vaismedyje gali būti kitos veislės, kito skonio, kitos spalvos ir skirtingo ankstyvumo. 


„Be abejonės, ant obels vis dar auga tik obuoliai, ant kriaušės – tik kriaušės ir t. t., – pastebi sodininkas“.


Broliai Romas ir Edmundas Vrublevskiai tokius medžius pavadino tiesiog Šeimos medžiais: Šeimos obelis, Šeimos kriaušė, Šeimos slyva, Šeimos trešnė ir t. t. Pasak sodininkų R. ir E. Vrublevskių, šeimos medžių pavadinimai jų yra užpatentuoti.


Kokia reikšmė su keletu veislių paskiepytam šeimos medžiui?


„Ar vaismedžiui tai yra naudinga, o gal juos tik kankiname? – užduoda klausimą ir pats atsako R. Vrublevskis. – Tokie vaismedžiai geriau apsidulkina kitos veislės žiedadulkėmis ir gausiai dera. Tai būdinga visiems vaismedžiams, ypač kaulavaisiams, pavyzdžiui, trešnėms, nes dauguma jų yra kryžmadulkės ir pavieniui nedera, reikia kito vaismedžio, kitos veislės. Puiki išeitis Šeimos trešnės, kai įskiepytos dvi ir daugiau veislių, taip pat sutaupoma ir vietos.


Šeimos medžių pavyzdžiai


Šeimos obelis su penkiomis veislėmis: ‘Agra‘ – ankstyva vasarinė, vaisiai su raudonais dryželiais; ‘Baltas alyvinis‘ – vasarinė, vaisiai gelsvai žali ; ‘Auksis‘ – ankstyva rudeninė, vaisiai su išsiliejančiu ryškiu raudoniu; ‘Raja‘ – ankstyva žieminė, vaisiai tamsiai raudoni, dideli; ‘Conel Red‘ – žieminė veislė, vaisiai skaičiai raudoni. Tai įvairaus ankstyvumo, skirtingo skonio ir spalvos obelų veislių puokštė. Įvairų variantų gali būti keliolika, kai skiriasi veislės ir jų skaičius medelyje (nuo 2 iki10). Parenkamos pagal augumą panašios veislės, kurios yra atsparios ligoms. Todėl Šeimos medžiams netinka daugelis pramoninių obelų, kriaušių ir kitų vaismedžių veislių, kurioms reikalinga cheminė augalų apsauga – purškimai fungicidais ir insekticidais.


Tas pats ir su Šeimos kriaušėmis. Viename medelyje gali būti tiek vasarinės, tiek rudeninės ir žieminės veislės.

Šeimos kriaušė su penkiomis veislėmis: ‘Jule Gijo‘ – ankstyva vasarinė, vaisiai žali, pailgos formos, prinoksta liepos pabaigoje; ‘Botaničeskaja‘ – vėlyva vasarinė, vaisiai apvalūs, obuolio formos; ‘Vachta‘ – rudeninė, vaisiai raudoni; ‘Suvenirs‘ – rudeninė, vaisiai žaliai geltoni; ‘Paryžietė‘ – žieminė, vaisiai žali ir minkštimas žalias.

Kaip ir obelims, svarbiausia yra parinkti atsparias veisles, atsižvelgti į jų augumą.


Šeimos slyvos turi ypač didelę paklausą, nes vaisių spalvų įvairovė yra didžiūlė – nuo žalios, geltonos iki raudonos, mėlynos ir net juodos. Medelis tampa ypač puošnus, kviečiantis – nuskink slyvą ir paragauk! Įvairovę gali praplėsti raudonlapės slyvos arba abrikoso šakelė.


Šeimos slyva su trimis veislėmis: ‘Utro‘ – vaisiai geltoni, prinoksta apie rugpjūčio 20 dieną; ‘Viktorija‘ – vaisiai oranžiniai, prinoksta rugsėjo viduryje; ‘Blufri‘ – vaisiai mėlyni, prinoksta rugsėjo pabaigoje. šios slyvų veislės savidulkės.


Trešnes sunkiau skiepyti kaip kitus vaismedžius. Šeimos trešnė su trimis veislėmis: ‘Paula‘ – vaisiai geltoni, sunoksta birželio II dekadoje; ‘Stella‘ – vaisiai raudoni, sunoksta liepos I dekadoje, savidulkė; ‘Leningradskaja čiornaja‘ – vaisiai juodi, sunoksta liepos II dekadoje.


Gali būti įvairiausi šeimos medeliai – obelys, kriaušės, slyvos, trešnės, vyšnios, šermukšniai, gudobelės, lazdynai, šilkmedžiai, geltonžiedės sedulos, kamieniai vaiskrūmiai – serbentai, agrastai, paskiepyti po keliolika skirtingų veislių. Pavyzdžiui, šeimos vyšnios vaisiai gali būti su raudonu ir bespalviu minkštimu, valgomieji šermukšniai su skirtingos spalvos vaisiais ir kt.


Žiemos skiepijimas


Skiepijimas – nuo seno taikomas būdas siekiant išlaikyti nepakitusias vaismedžių veislines savybes. Skiepytas medelis susideda iš poskiepio ir įskiepio. Poskiepis – tai vaismedžio dalis, į kurį skiepijama norima veislė, kitaip sakant, tai vaismedžio šaknys arba šaknys su kamienu.


Būtina parinkti tinkamiausius poskiepius, reikia tiksliai žinoti kokią veislę reikia skiepyti į kokį poskiepį, kad įskiepis su poskiepiu sutaptų, t.y. būtų suderinamumas, nes nuo tinkamai parinkto poskiepio priklauso ne tik formuojamo medelio aukštis, derėjimo laikas, bet ir jų derlingumas, atsparumas ligoms ir šalčiui.


Skiepyti žiemą yra sudėtingiau negu pavasarį ir vasarą. Skiepyti žiemą galima tik iš anksto pasiruošus, tai yra turint rudenį iškastų ir į vėsius rūsius sudėtų poskiepių. Skiepūgliai pjaustomi po pirmųjų šaltukų, dedami į dėžes ir apiberiami durpėmis arba pjuvenomis. Laikomi rūsyje kartu su poskiepiais.


Skiepijimo dieną reikalingas jų kiekis atsinešamas į šiltą patalpą (10-15 laispnių). Poskiepiai, ypač skiepijimo vieta, nuplaunama, pjaunama aštriu peiliu.


Dažniausiai vaismedžiai skiepijami sudūrimu, todėl poskiepio ir įskiepio storumas (storis) turi būti vienodas, kad žievė su žieve sutaptų. Sudūrus aprišama elastinga plėvele ir dedama į dėžes, sluoksniuojama su durpėmis arba medžio pjuvenomis. Kamieniai vaiskrūmiai, pavyzdžiui, agrastai skiepijami dvigubu šoniniu priglaudimu su liežuvėliu – gali būti 2 skirtingos veislės, kad tvirčiau laikytųsi ir neišlūžtų.


Dėžės apie savaitę laikomos šiltoje patalpoje, kad susidarytų kaliusas (suaugimas). Po to jos išnešamos į rūsį ir laikomos iki sodinimo pavasarį į lauką.


Skiepyti žiemą apsimoka. Tuo metu visuomet būna daugiau laisvo laiko. Be to, skiepijant sudūrimu, arti šaknų suvartojami kreivi, ne visai kokybiški plonesni poskiepiai, kurie akiavimui būna mažai tinkami.

Priemonės. R. ir E. Vrublevskiai naudoja vokišką žiemos skiepijimo technologiją, specialius šveicariškus sodininko peilius „Victorinox“, skiepų aprišimui „Flexibant“ gumytes, kurios nuo saulės ultravioletinių spindulių vasarą suyra (nereikia nurišinėti), skiepų dezinfekcijai – fungicidų tirpalą (pagreitinantį gijimą) ir skystą vašką „Rebvaks“.


Priežiūra


Šeimos medžius sodinkite aukštesnėje sklypo vietoje, pageidautina užuovėjoje. Jau pirmaisiais metais tokie vaismedžiai pražys, o gal ir suformuos po pirmą vaisių, nes skiepijimui naudojama 2-3 metų amžiaus skiepai.

Svarbu teisingai formuoti ir laiku genėti vaismedį: kiekvienai veislei skirkite atskirą vietą erdvėje, ribokite aukštį, viršutinės šakos neturi užgožti apatinių.


Žemiau skiepijimo vietų neturi būti jokių atžalų, porą kartų per metus patikrinkite.


Žiemai kamieną apsaugokite nuo saulės smūgių, kintamos dienos ir nakties temperatūros – baltinkite, ir nuo kiškių, stirnų – apriškite vaismedžius arba sodą aptverkite tvora.


Rūpesčių sode niekada netrūksta, bet naujovių pažinimo akimirkos, stebėjimas, kaip medelis kaskart nustebina naujais vaisiais tikrai nuspalvins Jūsų veidus plačia šypsena!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis