Kaip panaudoti rudeninius lapus
Tam, kad vaismedžiai ateinančiais metais būtų sveikesni, po derliaus nuėmimo, lapams krintant, medžius nupurškite 7 proc. karbamido ir 1- 2 proc. vario sulfato tirpalu. 10 proc. karbamido tirpalu apipurkškite ir po medžiais nukritusius lapus. Nupurškus šiuo tirpalu, sunaikinama didelė dalis ligų sukelėjų ir kenkėjų bei jų kiaušinėlių. Nupurkštus lapus kompostuokite, dalį lapų galite palikti mulčiui.
Iki spalio vidurio – pats geriausias laikas sodinti vaismedžius ir vaiskrūmius sode. Įsigykite sveikus sodinukus, be lapų, žiūrėkite, kad nebūtų pavytę – susiraukšlijusi jų odelė. Rudenį sodininkai turi išauginę didesnį asortimentą sodinuką, o pavasarį parduoda kas lieka nuo rudeninės prekybos.
Rudenį kaulavaisių – trešnių, vyšnių, slyvų, persikų ir abrikosų nepatartina sodinti, nes jie dažniausiai per žiemą pašąla ar visiškai nušąla, geriau juos sodinti pavasarį. Medelius, kuriuos sodinsite pavasarį, prikaskite dirvoje ir apdenkite eglišakėmis – jos sulaiko sniegą ir apsaugo nuo šalčių. Nuo kiškių jų kamienus apriškite aprišalais.
Perkant vaismedžius ir uogakrūmius, būtinai pasidomėkite jų augumu, kad nepasodintumėte jų per tankiai. Per tankiai pasodintus vaismedžius ir uogakrūmius, dažniau užpuola ligos ir kenkėjai.
Įsigijus sodinukų, jų šaknis apvyniokite drėgnu skuduru, ir juos supakuokite į polietileno maišus ir užriškite špagatu, kol nusivešite į sodinimo vietą. Parsivežus tą pačią dieną tuoj pat pasodinkite, jei galvojate sodinti vėliau, sodmenis prikaskite drėgna žeme ir apmindžiokite. Jei žemė sausa, paliekite.
Apžiūrėkite tvorą, sutaisykite joje atsiradusias skyles. Naikinkite graužikus, išdėliokite užnuodytus masalus.
Atsivežkime mėšlo. Dalį sukompostuokime. Pradėjus šalti, turėkime mėšlo ir vaismedžių pomedžiams apdėti. Pasitaikius besniegei žiemai, mažiau nuo šalčių nukentės jų šaknys.
Darže
Išvalykite šiltnamius: išraukite ir sunaikinkite likusius augalus, piktžoles, išdezinfekuokite rėmus, perkaskite žemę.
Iki mėnesio vidurio pasisodinkite žieminių česnakų, šiek tiek svogūnų sėjinukų. Anksti pavasarį turėsite laiškų, o ropelių anksčiau.
Atvėsus orams, kaskite burokėlius, morkas, salierus, geltekles, pastarnokus. Dalį pastarnokų ir gelteklių galite palikti lysvėje, juos apmulčiuokite žiemai durpėmis. Galėsite pavasarį išsikasti ir valgyti kaip šviežius. Šakniavaisines daržoves tuojau pat kaupuokite ir neškite į rūsį, nes apvytusios greitai pradeda pūti. Jų šakniavaisius sudėkite į dėžes ir susluoksniuokite su smėliu arba vidutinio drėgnumo durpėmis. Nenaudokime durpių arba smėlio, kuriame šakniavaisiai buvo laikomi pernai.
Vėliausiai imkite porus ir kirskite kopūstus. Norint iki pavasario išlaikyti šviežias gūžes, kopūstus raukite su šaknimis. Pridengus porus ir kopūstus iki pat šalčio laikykite lauke. Rūsyje kopūstus su šaknimis sudėkite ant lentynos viena eile arba pakabinkite.
Kad pavasarį anksčiau galėtumėme imti ankstyvųjų daržovių derlių, prieš pat užšąlant dirvai, sėkime petražoles, krapus, salotas, morkas, kalendras, špinatus. Prieš sėją paruoškime lysves, aukštesnėje dirvos vietoje, iš anksto išrėžkime griovelius ir sėkime tik tada, kai jau ims šalti žemė.
Pasėtas grioveliuose sėklas pridenkime durpėmis arba lengvomis žemėmis. Pasisodinkime į vazonus prieskoninių augalų – petražolių, salierų, svogūnų, porų, čiobrelių, bazilikų, mairūnų. Vazonėlius pastatykite ant palangės, palaistykite ir turėsite visą žiemą šviežių prieskonių.
Dirvą suarkite, jei nedidelis plotelis – sukaskite, iki lapkričio pradžios, nes nežinia, kada gali užšalti.
Gėlyne
Spalis mus pradžiugina šiltomis, maloniomis, saulėtomis vėlyvo rudens akimirkomis bei nepakartojamai saulėje tviskančiu klevų apsiausto auksu ir raudoniu, vėlyvųjų gėlių spalvomis, puriomis miglomis ir lietaus barbenimu.
Spalio pradžioje, nukritus lapams, sodiname įvairius dekoratyvius lapuočius. Jei dirva mažiau derlinga, į duobes įmaišome komposto.
Geriausias laikas sodinti tulpes – antroje spalio pusėje, kai dirvos temperatūra atvėsta iki 5 laipsnių. Seniai paaiškėjo, kodėl anksti pasodintos tulpės suserga virusinėmis ligomis, ypač žiedų dryžlige. Mat šias ligas platina ne tik amarai, bet ir nematodai, o jie būna labai veiklūs, kai dirvos temperatūra 15 laipsnių. Dirvai atvėsus iki 5 laipsnių, jie pereina į latentinę būklę ir augalams žalos nedaro.
Tulpių svogūnus sodiname 10 cm gyliu, jei dirva sunki – 8 cm. Atstumus tarp eilių paliekame 20 cm, eilėse tarp augalų – 10 cm. Grupėmis sodiname 12x12 cm atstumu. Sodiname tik sveikus svogūnus, nepažeistus ligų ir kenkėjų.
Kad žolė vejoje geriau žiemotų apie spalio vidurį paskutinį kartą ją nupjaukite, nugrėbkite, išraukite piktžoles. Pradėjus kristi lapams, gazoną nugrėbstome mažiausiai kas 2-3 dienas.
Gėlėms auginti labai reikalinga lapinė ir velėninė žemė. Sugrėbtus lapus kompostuokite su durpėmis ir mėšlu specialiai iškastose tranšėjose arba sudėkite į krūvas, kurias pavasarį apsodinsite vijokliniais žoliniais augalais. Pasiruoškime ir velėninės žemės. Nukastą 10-15 cm storio velėną apverčiame ir sudedame į 1 m pločio ir 0,75 cm aukščio rietuves. Velėnas galima sluoksniuoti su mėšlu. Jei žemė sausa, paliejame daugiametes gėles, krūmus ir medžius, tada jie geriau žiemos.
Mėnesio pabaigoje, atvėsus orams, prieš įšąlant žemei, apdengiame rožes, prieš tai jas apgenėjus ir nuskynus lapus. Negalima jų genėti per anksti – rugsėjo mėnesį, nes dalis krūmelių atsprogsta, išauga nauji ūgliukai, kurie nespėja pasiruošti žiemai. Arbatinių – hibridinių (stambiažiedžių), floribundinių (daugiažiedžių) rožių krūmelius, priklausomai nuo sumedėjimo, genime silpniau ar stipriau. Pavasarį pakirpsite tik pajuodusius iš po žiemos stiebo galiukus.
Kamienines rožes apkerpame, paliekant tik apie 30 cm karūnas virš skiepijimo vietos. Parko rožių iškarpome tik senus, ligotus ir kreivus stiebus. Vijoklinių rožių šakų netrumpiname, nes jos žydi ant antramečių ūglių, pašaliname tik nereikalingas šakas. Miniatiūrinių rožių trečdaliu patrumpiname nesumedėjusius stiebų galiukus. Besidriekiančių rožių genėti nereikia, patrumpinkite tik ūglių galiukus.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Rudens darbai: rožių paruošimas žiemai
Negalima palikti žiemai rožių krūmų su lapais ir žiedų pumpurais, būtinai juos reikia pašalinti. Uždengus tokias šakas, jos pašąla ir pradeda pūti. Nuo žemės surinkite visus nukritusius lapus ir smulkias šakeles. Nugenėtus krūmelius prieš uždengimą nupurškite 1,5 proc. vario sulfato tirpalu.
Dauguma remontantinių, poliantinių ir laipiojančių rožių veislių pakelia iki – 10-15 laipsnių, o arbatinės - hibridinės, floribundinės iki minus 3-10 laipsnių. Daug jautresnės šalčiams šių rožių šaknys, todėl krūmelius apkaupiame iki 30 cm kaupais arba, pradėjus žemei šalti, užpilame durpėmis, po to apdengiame eglišakėmis. Auginamų lauke kamieninių rožių kamienus aprišame eglišakėmis, jautriausia jų dalį – karūną aprišame popieriumi ir eglišakėmis, o auginamas vazonuose ar konteineriuose, žiemai su indais sunešame į rūsį.
Gerai sumedėjusios rožės šalčio per daug nebijo, tačiau žiemą būna labai jautrios drėgmės pertekliui (pasikartojantys atlydžiai ir paskui sekantys stiprūs atšalimai, stovintis vanduo). Dar rudenį pažiūrėkite ar toje vietoje, kur rožės auga, yra nuolydis, (jei nėra, tai reikia padaryti), kad galėtų nutekėti per atlydžius vanduo.
Ruošiant raganes, kraunančias žiedus ant pirmamečių ūglių, žiemai, nupjaukite stiebus, paliekant 20 cm ilgio stagarėlį. Paskui aplink supilkite iš čia pat esančių žemių arba durpių kaupelį ir pridenkite eglišakėmis ar sausais lapais. Raganes, kraunančias žiedus ant antramečių ūglių, nenutrumpiname, tik jų stiebus pagenime ir išretiname, paskui prilenkiame prie žemės, uždengiame eglių šakomis, po to toliumi ar ruberoidu, galuose paliekame atviras angas, kad nešustų. Šąlant jas pridenkite sausais lapais.
Baigiame tvarkyti gėlynus, pašaliname augalų liekanas. Vandens lelijas, kurios vasarą su vazonėliais buvo laikomos baseinuose, sunešame į 2-5 laipsnių šilumos rūsį. Senus ir pažeistus lapus nukerpame. Lelijos, kurios auginamos dideliuose baseinuose ir tvenkiniuose, ten ir žiemos. Jų iškasti nereikia.
