Medis, kuris aprūpina ir medumi, ir trąšomis daržui

Liepa, kaip vasaros vidurio simbolis, pražįsta įsibėgėjus vasarai. Pasak VĮ Kauno miškų urėdijos Raudondvario medelyno viršininkės, dendrologės Rimos Žebrauskaitės, liepa nuo senų laikų lietuvių mylimas medis.

Kažin ar atsirastų Lietuvoje žmogus, nieko negirdėjęs apie liepas. Jos labai populiarios ir sodinamos tiek kaimų sodybose, tiek miestų ar gyvenviečių parkuose, skveruose, gatvių želdiniuose, tiek ir miškuose. Miškininkams tai puikūs palydoviniai medžiai ąžuolynuose, uosynuose. Jas labai vertina bitininkai – per liepų žydėjimą bitutės prineša bene daugiausia ir labai kokybiško medaus. Visi žino liepžiedžius ir jų vaistingas savybes. Liepos mediena minkšta, lengva, naudojama apdailos darbams, tinka drožinėjimui. Iš liepų žievės pindavo vyžas, krepšius. Nukritusiuose liepų lapuose gausu mineralinių medžiagų, jie greitai supūna, gerai patręšia dirvožemį, todėl puikiai tinka ruošiant lapų kompostą.

Liepos

Liepos – tai aukšti medžiai storais kamienais, plačia, ovalia arba kiaušiniška laja. Lapai paprasti, dažniausiai širdiški arba beveik apskriti, kotuoti, išsidėstę pražangiai. Apatinė kai kurių rūšių liepų lapų pusė sidabriškai žalia. Žiedai gelsvi, kvapūs, medingi, išsidėstę po kelis ar keliolika nusvirusiuose žiedynuose. Žiedynkočiai su lancetiškai gelsvai žalsvu pažiedlapiu. Žydi birželio, liepos mėnesiais. Vaisiai – smulkūs rutuliški riešutėliai, subręsta rudenį.
Liepos paplitusios šiaurės pusrutulyje vidutinio ir šiltesnio klimato zonose Europoje, Azijoje (čia jų rūšių daugiausia) ir rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje.

Rūšių įvairovė

Liepų yra daug, 45 rūšys (M. Navasaitis „Dendrologija“) ir dar daugiau veislių.
Lietuvoje pirmiausiai pražįsta didžialapė liepa, po to mažalapė, o dar vėliau grakščioji, sidabrinė, tokį ištęstą liepų žydėjimą labai vertina bitininkai.

Lietuvos miškuose ir šlaituose savaime plinta mažalapė liepa, miestų želdiniuose daug kur galima pamatyti didžialapę liepą, šių liepų ir medelynuose daugiausiai auginama. Tai greitai augantys medžiai atsparūs šalčiui, pakantūs sausroms, lengvai prigyja persodinami, gyvena iki 500 – 600 metų. Sodinamos liepos gatvėse, alėjose, grupėse ir pavieniais medžiais, pakenčia karpymą, iš jų galima suformuoti gyvatvorę arba žalią sieną.  Senuosiuose parkuose: Gelgaudiškio, Belvederio, Lentvario, Baisiogalos yra grakščiųjų, amerikinių ‘Laciniata‘ liepų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia liepų kolekciją Lietuvoje galima surasti Skinderiškio parke, ten ir mandžiūrinė, japoninė, amūrinė, Ledebūro, korėjinė, visos viena už kitą įdomesnės. Tiesa, liepos linkusios kryžmintis, tai pasėjus liepų riešutėlių įvardinti rūšį kartais sunku.

„Man pati gražiausia sidabrinė liepa (Tilia tomentosa), šių gražuolių liepų gausu Europos parkuose ir želdiniuose, - pasakojo dendrologė R. Žebrauskaitė. - Kaune viena gatvė irgi apsodinta šios rūšies medžiais“. Sidabrinę liepą, anot specilaistės, galima atskirti iš ryškiai baltai pilkos apatinės lapo pusės, kuri tarsi padengta baltos vatos sluoksniu. Beje, vatoti arba plaukuoti ir jauni ūgliai bei lapkočiai. Žydėti pradeda 18-20 dienų vėliau už mažalapę liepą. Žydėjimas paprastai būna labai gausus ir trunka 10-12 dienų. Tai viena iš gražiausių ir vėliausiai žydinčių liepų Lietuvoje. Labai atsprari dūmams ir gerai tinka miestų gatvėms apsodinti.

Dabar parvežama iš Lenkijos, Vokietijos medelynų įvairiausių veislių ir formų liepų sodinukų. Raudondvario medelyne auginame mažalapę, didžialapę, grakščiąją ir amerikinę liepas.
Amerikinė liepa (Tilia americana L.) – aukštas medis plačia tankia laja, nemažais (6–16 x 5–13 cm) plačiai kiaušiniškais lapais. Žiedai blyškiai geltoni, po 6–15 nusvirusiuose žiedynuose. Šią liepą lengva išskirti iš kitų pagal jos didelius, abipusiai plikus lapus, su plaukų kuokšteliais tiktai antrinių gyslų kampuose ir staminodžius žieduose.

Kartais per šaltąsias žiemas, ypač Lietuvos rytinėje dalyje, apšąla pumpurai arba jaunos šakelės, tačiau dažniausiai ji žydi ir subrandina vaisius. Daugelyje Lietuvos parkų buvo veisiama skiepijant į didžialapę liepą. Žydi 10-12 dienų vėliau už mažalapę.

Asmeninio archyvo nuotr.

Iš formų pažymėtinos. ‘Dentata‘ (f. megalodonta V. Engl.) – dideliais, grubiais ir netaisyklingai, vietomis beveik dvigubai, dantytais lapais. Auga Raudondvario, Kauno, Šeduvos parkuose.
‘Macrophylla‘ – dideliais (12-20 cm ilgio) ir plačiais lapais. Auga Obelynėje.

Didžialapė liepa (Tilia platyphyllos Scop.) Lietuvoje auginama dažniau už kitas introdukuotas liepas. Žiedai auga po 3–6 ant vieno žiedynkočio, pražysta keliomis dienomis anksčiau už mažalapę liepą. Nuo kitų liepos rūšių didžialapė liepa lengvai atskiriama iš baltų, šeriškų, ilgokų, plika akimi matomų plaukelių ant jaunų šakučių, lapų ir net lapkočių.

Veislės: ‘Asplenifolia’, ‘Filicifolia Nova’, ‘Laciniata’ – giliai, netaisyklingai skiautėtais lapais. Auga Kaune ir Kauno botanikos sode. ‘Vitifolia’ – nevienodai dantytais, 2-3 viršūnėmis lapais. Auga Baisiogalos, Švėkšnos, belvederio, Taujėnų, Lentvario parkuose. ‘Aurea’ – geltonais ūgliais, gelsvais lapais, ‘Rubra’ – raudonais ūgliais, ‘Prince’s Street’ ir ‘Streetwise’ – stačiašakiai, žiemą raudonais ūgliais, ‘Pendula’ – svyruoklinis.

Lietuvoje didžialapė liepa daugiausia paplitusi miestų želdyniuose. Auga dalyje Lietuvos parkų, pavyzdžiui, Paširvinčio, Terespolio, lentvario, Lyduoklių, Veliuonos, Žagarės ir Zarasų ežero salose.

Asmeninio archyvo nuotr.

Mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.) natūraliai paplitusi didelėje Europos dalyje, taip pat ir Lietuvoje. Aukštas plačios lajos medis storu tvirtu kamienu. Žiedynuose po 5–7 kvapius, šviesiai gelsvus žiedus. Sukurta veislių tankia, kompaktiška, siauresne negu tipiškų rūšies atstovų laja: Tilia cordata ‘Chancellor’, ‘Corinthian’, ‘Degroot’, ‘Erecta’, ‘Glenleven’, ‘Greenspire’, ‘June Bride’, ‘Pyramidalis’, ‘Rancho’, ‘Swedish Upright’. Mažalapė liepa yra atspari mūsų žiemos šalčiams. Liepos nežaloja miško žvėrys, ji yra palyginus atspari įvairiems kenkėjams.

Liepos turi galingą šaknų sistemą, todėl labai atsparios vėjavartai. Net pajūrio rajonuose, kur pučia stiprūs vėjai, lieka neišverstos, nors auga atvirose vietose ir turi ilgą bei tankią lają.
Mažalapė liepa yra tipiška unksminė rūšis, galinti augti net ir po tamsia eglių bei kėnių danga.
Miškininkystėje liepa laikoma dirvos gerintoja, kai auga su egle ir pušimi, nes kalkingi jos lapai neleidžia susiformuoti rūgščiam humusui. Liepos anglis vartojama medicinoje.

Liepa yra mėgstamiausias medis miestuose, parkuose ir kaimo sodybose. Ji čia auginama pavieniui, grupėmis, alėjose, gyvatvorėse arba įvairaus didumo medynėliais, natūraliais arba formuotais medžiais, labai gerai pakenčia karpymą ir ilgai išlaiko jai suteiktą formą. Miestuose ir parkuose veisiama aukštokais medeliais arba dideliais, iki 30 metų amžiaus ir dar senesniais medžiais, nes ji persodinta gerai prigyja.

Iš formų paminėtinos šios: Pyramidalis (f. columnaris Schwer.) – siaura, glausta laja; ‘Handsworth‘ – šviesiai gelsva vienmečių šakučių žieve.

Paprastoji liepa (europinė liepa) (Tilia x vulgaris Hayne (Tilia x europaea L.)) laikoma mažalapės ir plačialapės liepų hibridu. Gana dažna Lietuvos želdynuose. Žiedai susitelkę po 5–10. Žydi beveik tuo pačiu laiku, kaip ir mažalapė liepa. Veistina miestų želdiniuose, kaip gerai tinkantis formavimui medis. Paprastoji liepa nuo mažalapės skiriasi šviesiai žalia apatine lapų puse (daugumos liepų) ir ryškiomis, į lapo paviršių išsišovusiomis trečiaeilėmis gyslomis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vėlokai žydinti grakščioji liepa (Tilia x euchlora K. Koch) truputį svyrančiomis šakomis, blizgančiais lapais. Spėjama, kad tai mažalapės ir kaukazinės liepų hibridas. Lengvai atskiriama nuo didžialapės ir kitų liepos rūšių tuo, kad ant šakučių, lapų ir lapkočių neturi baltų, šeriškų plaukelių, iš žalios spalvos ūglių ir labai žvilgančių, šeriuotai dantytų lapų. Žydi gausiai ir beveik kasmet, bet vaisiai lieka tušti – be sėklų, dėl to ji gali būti dauginama tiktai vegetatyviškai. Veistina, norint prailginti medunešį ir kaip atsparesnė miesto sąlygomis.
Grakščioji liepa turi ne rudus, bet žalios spalvos jaunus ūglius. Jos ir amerikinės liepos (Tilia americana L.) lapų pakraščiuose yra šeriški danteliai.

Mūsų želdynuose auginamos ir kitos dekoratyvios liepos: mandžiūrinė liepa (T. mandshurica Rupr. et Maxim.) baltai pūkuotais jaunais lapais, ilgais pjūkliškais lapų kraštų danteliais ir gausiažiedžiais žiedynais, mongolinė liepa (T. mongolica Maxim.) negiliai skiautėtais lapais.

Vieta. Liepos geriausiai auga derlingame, drėgnokame, neutralios reakcijos, vidutinio sunkumo dirvožemyje, tiek saulėje, tiek pavėsyje. Gausiai žydi saulėtose vietose. Atsparios sausroms ir šalčiams, bet dažnai nukenčia nuo užteršto oro, ligų ir kenkėjų.

Dauginimas. Dauginama sėklomis ir skiepijant.

Dėmesio. Deja, liepų žydėjimo metu liepoms alergiškiems žmonėms pasireiškia alergija – čiaudulys, sloga. Būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis