Praktinis gluosnių pritaikymas gana didelis: naudojami krepšių, baldų pynimui, malkos, drožinėjimui, celiuliozei gaminti (virbinis gluosnis jos sukaupia net 47 proc.), dirvožemių apsaugai nuo erozijos, naudojami odoms raugti, nes turi taninų, kurie vertinami vieni iš geriausių augalinių taninų. Netgi heraldikoje panaudotos gluosnio šakelės, gluosnio vardas skamba poezijoje, dainose. S. alaxensis, savaime augančio Aliaskoje, jauni ūgliai valgomi, nes turi daug vitamino C. Stiebų ir šaknų žievėje randama steroidų, alkaloidų, šių dar ir lapuose, žiedynuose.

Gluosniai gana plačiai paplitę pasaulyje (Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Madagaskare, Europoje, Azijoje). Priskaičiuojama apie 300-450, (kartais nurodoma 600) rūšių. Lietuvoje – 18 rūšių, yra ir saugomų, įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą (pvz., laplandinis karklas (S. lapponum)), o jeigu paminėti dar ir formas, hibridus. Ispanai turi endeminę rūšį – Salix tarraconensis.

Botanikų šie augalai vadinami „sunkiais“, mat sunku juos atpažinti. Gluosniams, karklams (taip vadinamos krūminės rūšys) būdingas morfologinių požymių įvairavimas, tai polimorfiniai augalai. Jie lengvai kryžminasi tarpusavyje, žinoma daug hibridų. Gluosniai vasaržaliai medžiai, užaugantys iki 5 – 20 metrų, ir krūmai ar krūmokšniai. Jie turi ir daug įvairiausių lietuviškų vardų sinonimų, smalsumui patenkinti: drikis, gudkarklis (S. repens), gauruotasis gluosnis, ilgalapis karklas (S. dasyclados). Gluosniai nėra lepūs augalai. Vanduo ir žemės lopas – „o ko daugiau man reikia“. Priežiūra: pasodinai ir... džiaukis. Ir ligos juos beveik aplenkia, nors nukenčia nuo lapgraužių, lapsukių, parazitinių grybų, rūdgrybių. Entomologai priskaičiavę bent 100, ant jų gyvenančių amarų rūšių. Lapus kartais „papuošia“ spalvingi burbulai, išaugos – galai.

Dauguma gerai dauginasi vegetatyviškai, tik sėklos gyvybingos trumpai – 7-10 dienų. Karpomi, o kartais net būtina tai daryti, nes per vegetacijos sezoną šakos nutįs per metrą ar daugiau, gali paslėpti šalia augančius nedidelius krūmelius. Čia reiktų paminėti S. caprea 'Pendula', ar 'Kilmarnock', pastarasis moteriškais žiedynais, kultūroje nuo 1835 metų. Gali užaugti gana įspūdingo dydžio kūpstas, kurį apglėbti prireiks poros ar daugiau žmonių rankų.

Kuo įdomūs gluosniai?

Įvairų spalvų ir formų žiedai

Kai ką jau minėjau aukščiau, niekaip nepavyko išsaugoti jų paslapčių. Transformacija iš pūkuoto kamuoliuko į „kirmėliuką“ ar kažką panašaus, argi tai nežavu? Vienų žiedynai svyrantys, kitų lyg žvakelės. Gluosniai, karklai dvinamiai augalai, nors randama ir vienanamių. Trumpai paaiškinsiu, kad vyriškieji žiedynai turi tik kuokelius, o moteriškieji – piesteles. Kuokeliniai žiedynai subrandina labai daug žiedadulkių. Lenkų mokslininkai net pasvėrė jas: dešimties blindės žiedų žiedadulkės svėrė 0,9 mg. Ir tai ne tik pavasarį žydintys augalai, kai kurie jų pasipuošia žiedais birželį – liepą (gauruotasis karklas (S. glauca) – arktinė rūšis, Z 2), gegužę – rugpjūtį – S. serpilifolia (Balkanai).

Na, tie žiedynai – žirginiai, mūsuose, tiek vokiečių, vadinami „kačiukais“, gali sugundyti ne tik augalų kolekcionierius. Štai laibapurkio (S. gracilistyla) varietetas melanostachys (dabar sukultūrintas įvardijamas veisle 'Melanostachys'), žiedynai nuo tamsiai rudų iki juodų, maži 1–2 cm, o auga jis Japonijoje, Korėjoje (Z 6). Nors gluosnių ar karklų žirginių spalva dažniausiai geltona, pvz., šveicarinio (S. helvetica), kitų kuokeliai raudoni – dvispalvio (S. bicolor), oranžiniai (S. apoda), purpuriniai (S. kinuyanagi), Japonija, beje lapai iki 20 cm. Skiriasi ir žirginių, „kačiukų“ ilgis: iki 7,5 cm puikiojo (S. x calodendron (Europa), šio dar ir lapai gana nemaži 7–18 cm, pilkšvojo (S. fargesi) – 7–10 cm (tėvynė Kinija), S. floridana (JAV) – vyriškieji 4–5 cm, moteriškieji iki 7,5 cm ilgio. „Kačiūkai“ trumpesni, dažniausiai 1–2 cm, nors gali būti ir ilgesni. Na, netgi vaisynai (vaisius – dėžutė) gana spalvingi, žali ar raudoni kaip gulsčiojo karklo S. repens subsp. repens f. rubra.

Lapai, lapeliai

Pilka, melsva, sidabrinė, vis gluosnių lapų spalvos, pvz, baltojo (S. alba), vilnotojo (S. lanata). Štai plaukuoti, pūkuoti lapai širdžialapio (S. cordata), šveicarinio karklų (S. helvetica). O S.×ehrhartiana (S. alba×S. pentandra), dideliu krūmu ar medžiu augančio (Europa), gluosnio lapai kvepia balzamu. Lapų dydis, skirtingų gluosnių rūšių, nuo 5–20 mm iki sprindžio. Dar didesni iki 20–25 cm ilgio ir 10 cm pločio didingojo gluosnio (S. magnifica), primena magnolijų lapus. Auga jis krūmu iki 2 m aukščio Japonijoje upių pakrantėse, kalnuose iki 2000–3000 m aukštyje, žydi gegužę – birželį. Literatūroje nurodoma, kad moteriškieji žiedynai būna 18–30 cm, o vyriškieji – 10–18 cm, tad purpurinė šakelių spalva nebetenka grožio prasmės. Tačiau Lietuvos klimatui gali būti jautrokas, priskiriamas 7 ištvermingumo zonai.

Nepaminėti margalapių gluosnių būtų nesąžininga. Gana dažnai auginamas tikrasis karklas (S. integra) 'Hakuro Nishiki'. Ne vieną kartą buvau klausta: „kas ten taip gražiai žydi ?“ ar „rausvai žydinčio gluosnio norėčiau“. Paprasčiausiai tas grožis slypi marguose lapuose be to jo šakelės lengvai svyra ir pajunti tikrą lengvumą. Kiek mažiau į akis krenta pilkojo karklo (S. cinerea) veislė 'Tricolor', mažiau margas ir galbūt ne toks efektingas, nes šakos kyla aukštyn.

Šakelių estetika

Lapų spalvoms, formoms, dydžiams nenusileidžia šakelių įvairovė. Tikriausiai pačios keisčiausios – plokščiomis ūglių viršūnėmis, tai – S. udensis 'Sekka' (rūšis savime auga Japonijoje, Rusijoje). Daug nusivylusiu juo pas mus, nes šis augalas prisibijo šalčio, džiūsta, jį puola grybinės ligos. Tačiau jis nebijo genėjimo. Gluosnių šakelių spalvų gama plati. Tai turi reikšmės jų taksonomijoje, apibūdinant rūšis, pagal joms būdingą šakelių spalvos keitimosi gamą. Visada žavi raudona šakelių spalva, kad ir pajūrinio karklo (S. daphnoides), jaunų augalų. Natūraliai augantis Eurazijoje iki Centrinės Azijos, Himalajuose, 5 ištvermingumo zona (toliau – Z). Purpurinės spalvos šakelės – purpurinio (S. prpurea), jaunos, pilkšvojo karklo (S. fargesi), pastarasis priskiriamas 6 zonai.

Žydrojo karklo (S. irrorata), Š. Amerikos augalo, užaugančio iki 3 m aukščio šakelės geltonai purpurinės bei vaškinės, Z 5. Geltonos, žalios, kartais su alyviniu atspalviu – S. xlanceolata, tamsiai rudos ar net juodos – storašakio (S. laggeri), paplitęs Europoje (Austrija, Italija, Prancūzija), oranžinės, pvz., dantytalapio gluosnio (S. moupinensis), savaime auga Kinijoje, šakelės. Be to dantytalapio gluosnio lapai iki 20 cm ilgio, dauginamas dažniausiai skiepyjimo būdu. Kai kurių rūšių šakelės blizga, kaip plikojo karklo (S. glabra), kitų plaukuotos (spalvingojo (S. discolor), tėvynė – Š. Amerika, balsvojo (S. eleagnos), paplitęs C. Europoje iki Mažosios Azijos, Z 4, S. xeropila (Uralas), o iešmalapio (S. hastata), žilvitinio karklo (S. viminalis) – tik jaunų augalų.

Išskiriami keturi plaukuotumo tipai: šilkiškas, trumpas veltiniškas, aksominis, voratinkliniškas. Gal jau ir matėt medį vinguotomis šakomis – tai kraipusis gluosnis (S. matsudana) 'Tortuosa', žinomas ir kitu vardu svyruoklinis gluosnis (S. babylonica var. pekinensis). Yra nemažai gluosnių svyrančių veislių, pvz., tikrojo, purpurinio 'Pendula', blindės (S. caprea) 'Curly Locks'.

Gražios ir šliaužiančios rūšys. Be aukščiau minėtų žemųjų gluosnio genties augalų, kalbant apie ūgius, dailus uolinis karklas (S. retusa), augantis Europos pietuose. Kai ką galima įsigyti ir iš mūsų prekyviečių – pvz., gulsčiąjį karklą (S. repens var. argentea). Grakštumu grakščiausiems nenusileidžia purpurinio veislė 'Gracilis'. Deja gluosnių kamienai nėra tokie ryškūs. Žalsvai pilka gelsva spalva nyksta laikui bėgant pilkėja. Jaunų medžių žievė lygi, senstant dažniausiai išilgai sueižėja. Įdomu, kad kai kurių gluosnių rūšių žievė vidinėje pusėje spalvota, štai, kad ir S. × rubra (purpurinio ir žilvitinio karklo (S. viminalis) hibridas – vidinė žievės pusė citrinos spalvos, panašiai kaip purpurinio.

Ūgis irgi svarbus

Kai kurie visai žemutėliai, pvz., S. alpina – aukštis 12 cm, na o jo lapai 1–2 cm, auga Karpatų kalnuose. Šiek tiek aukštesnis S arbuscula – 30–50 cm, lapai 5–20 mm (Europa, Alpės, Skandinavija), o S. tetrasperma, savaime augantis Indijoje, Laose, iki 5–10 cm aukščio, tačiau jo moteriškieji žiedynai 8–12 cm ilgio. Paprastoji blindė (S. caprea), toks jos kalbininkų įteisintas vardas, matsudinis gluosnis (S. matsudana), ar Pietų ir Centrinės Amerikos gluosnis – S. chilensis (Z 8), pastarasis iki 15 metrų aukščio, būtų tiesiog gigantai prieš juos.

Visų rūšių, veislių aptarti neaptariau, tačiau šiokį tokį įspūdį, tikiuosi viliojantį, padariau. Tiems, kurie suabejojo gluosnių grožiu: Anglijos karališkoji sodininkų draugija yra apdovanojusi ne vieną, įvertinusi jų grožį, pvz., laibapurkį (Z 6), egiptinį (S. aegyptiaca, Z6), vilnotąjį (Z 2), S. apoda (auga Europoje, Kaukaze, Z 6).

Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!