ŠERMUKŠNIS (Sorbus) daugeliui žinomas medis, rudenį pasipuošiantis raudonomis uogomis. Bet jos paprastai nėra skanios, o aitrios ir rūgščios, nors ir labai sveikos. Bet selekcininkai nesnaudžia ir yra sukūrę nemažai veislių su labai gardžiomis uogomis. Jas galima valgyti šviežias, iš jų galima virti labai skanias uogienes, gaminti kompotus, užpiltines ir kitus gėrimus. Šių šermukšnių uogos būna ne tik raudonos, bet gali būti ir tamsiai purpurinės, beveik juodos, oranžinės, violetinės, geltonos arba net baltos. Vienas iš skaniausių uogų nokinančių šermukšnių galima paminėti ‘Businka‘, kurios yra ryškiai raudonos ir stambios, beveik neturi jokio kartumo, maloniai rūgščios ir gan sultingos.
‘Moravskaja Krupnoplodnaja‘ – rusų selekcininkų veislė (iš tiesų, rusai yra išvedę nemažai skanių šermukšnių veislių), nokinanti stambius ir ryškiai raudonus vaisius, kurie taip pat nėra kartūs, o visiškai sunokę skanūs ir gan sultingi. ‘Rosina‘ veislės vaisiai nėra vieni iš skaniųjų, bet žavi savo geltonumu, iš šių uogų galima gaminti trauktines ir užpiltines. Taip pat dar galima paminėti veisles ‘Edulis‘, ‘Burka‘ (tamsiomis uogomis), ‘Rubinovaja‘ bei kitas.
HIBRIDAI, selekcininkų sukurti iš šermukšnio bei kitų, jam giminingų augalų, verti taip pat paminėti kaip atskira augalų grupė. Vienas iš jų išvestas iš paprastojo šermukšnio ir raudonosios gudobelės bei pavadintas ‘Granatnaja‘ vardu. Šį hibridą vos ne prieš šimtmetį sukūrė rusų selekcininkas Mičiurinas, žinomas daugeliui mūsų, kurie gyveno tarybiniais laikais. Šio hibrido vaisių forma panaši į šermukšnio, bet spalva – tamsiai purpurinė, kone juoda. Patys vaisiai stambūs, kasmet gausiai dera, o jų skonis – saldžiarūgštis, su šiek tiek kartumu. Iš šių vaisių geriausia gaminti uogienes bei trauktines. Dar yra sukurti šie šermukšnio hibridai: su kriauše (x Sorbopyrus auricularis), angliškai vadinamas Shipova ir nokinantis mažus ir rūgštokus kriaušės formos vaisius; su obelimi (x Malosorbus), su aronija (x Sorbaronia), su medlieva (x Amelosorbus) bei kiti. Visų jų skoniai nėra kažkuo ypatingi, juos galima auginti kaip mokslo kūrinį arba tiesiog meniu paįvairinimui.
PAPRASTASIS RAUGERŠKIS (Berberis vulgaris) nokina smulkias raudonas uogeles. Tai savaiminis mūsų krašto dygliuotas krūmas. Gerai žinomi saldainiai „barbarisų“ pavadinimu, kurie gaminami iš raugerškio sulčių. Pačios uogos nėra labai didelis gardumynas, nes jos smulkios, rūgštokos, nors ir yra vitaminingos bei malonaus kvapo. Be to, raugerškio sėklos dirgina virškinimo traktą, tad patariama jas atskirti arba perdirbti – gaminti džemus, gėrimus, džiovinti ir sumalti bei pan. Želdynuose dažnai auginamas tunbergo raugerškis (B. thunbergii) kaip dekoratyvinis krūmas, bet jo uogos nevalgomos.
DYGLIALAPĖ MAHONIJA (Mahonia aquifolium) daugeliui žinoma kaip dekoratyvinis sodybų augalas, su tamsiai žaliais ir blizgiais lapais, kurie per žiemą nenukrenta bei pavasarį žydintis ryškiais geltonais žiedais. Rudeniop sunokina tamsiai mėlynas, panašias į mėlynes uogas. Jų skonis kiek panašus į juodųjų serbentų, gan rūgštus ir sutraukiantis. Jei sumanysite paragauti mahonijos uogų, tai skanaukite jas tik visiškai sunokusias, nes valgyti nesunokusios nėra gerai. Be to, šviežias uogas geriau valgyti tik nedideliais kiekiais. Šiaurės Amerikoje, kur šios mahonijos natūraliai auga, jų uogas dažniausiai naudoja perdirbtas – gėrimams ir konditerijoje, taip pat ir gydymo tikslais.
BALTAŽIEDĖS ŠLIANDROS (Mespilus germanica) jau vien pavadinimas gan savotiškas. Tai nedidelis medelis arba krūmas, pavasarį žydintis stambiais ir puošniais baltais žiedais. Labai įdomūs yra vaisiai, sunokstantys rudenį. Jie taip pat stambūs (iki 3-6 cm skersmens), suploto rutulio formos, geltonos arba oranžinės spalvos, su išraiškingais taurėlapiais. Vaisių skonis rūgštokas, nes dažnai Lietuvoje jie nespėja pilnai sunokti. Visiškai sunokę vaisiai būna labai skanūs ir saldūs. Vaisius galima valgyti šviežius arba keptus, virtus ar troškintus, iš jų gaminami desertai. Tiesa, valgant vaisius, būtina iš jų išimti sėklas, kurios yra šiek tiek nuodingos.
KININĖ PRINCEPIJA (Prinsepia sinensis) – daugeliui mažai girdėtas augalas, nes reta. Bet Lietuvoje ji auginama, nors ir dažnokai apšąla. Ne tik auga, bet ir nokina negausų derlių. Tai 2-2,5 m aukščio krūmas lenktomis ir dygliuotomis šakomis, o tie dygliukai būna ganėtinai aštrūs.
Pavasarį žydi geltonais žiedeliais, o vasaros pabaigoje sunokina 1,5-2 cm pailgas raudonai oranžines uogas. Jos panašios į slyvutes ir kybo ant ilgų kotelių. Prinsepijų uogos saldžiarūgštės ir vitaminingos. Uogos viduje slepiasi stambus, bet nepaprastai gražus kauliukas, panašus į dekoratyvinę sagutę. Tiesa, Lietuvoje dar kartais auginama ir kita princepijos rūšis – tai vienažiedė (P.uniflora), bet ji lepesnė ir gali augti tik mūsų pajūryje.
Dar vienas įdomus augalas, turintis egzotinį vardą, tai ŠEFERDIJA (Shepherdia). Pas mus nors ir retai, bet auginamos kanadinė (Sh.canadensis) ir sidabrinė (Sh.argentea). Šie krūmai užauga iki 2-6 m aukščio, lapai būna sidabriškai žali; žydi geltonais žiedais balandžio-gegužės mėn., o apvalios, iki 1 cm skersmens raudonos uogos pradeda nokti vasaros pabaigoje arba rudenį. Šviežios uogos yra vitaminingos, bet kartokai rūgščios, tad geriausiai jas valgyti po pirmųjų šalnų arba palaikyti šaldytuve (panašiai kaip ir šermukšnio uogas). Jei pavyks užsiauginti, tai šviežias uogas reikėtų valgyti nedideliais kiekiais, nes jose yra šiek tiek saponinų ir kitų medžiagų, kurios gali sudirginti skrandį. Uogos dažniausiai naudojamos konditerijoje, perdirbamos. Lietuvoje šeferdijos dažnai apšąla, tad geriausia jas sodinti saulėtoje ir nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotoje vietoje.
Paminėjome šermukšnių hibridus, bet yra dar ir kitų įdomių hibridinių augalų, nokinančių skanias uogas. Vienas iš jų – serbento ir agrasto hibridas, dažnai dar vadinamas ‘JOŠTA‘. Jis turėtų patikti tiems, kurie mėgsta agrastus, bet nemėgsta jų dyglių. Jo uogos būna tamsios, beveik juodos ir stambesnės nei juodųjų serbentų, o skonis labiau panašesnis į agrastų nei į serbentų, bet yra saldesnės ir turi serbentų kvapą. Uogos ne tik saldžios, bet ir vitaminingos, jose daug vitamino C. Pats augalas ganėtinai nereiklus, labai greitai augantis, nebijo šalčių ir ligų, jį retai puola kenkėjai. Uogas galima valgyti ne tik šviežias, bet ir šaldyti, gaminti iš jų uogienes, vyną bei kt.
Dar vienas hibridas – tai AVIETĖS ir GERVUOGĖS, kurio yra išvesta ne viena veislė: ‘Tayberry‘ (tamsiai raudonos uogos), ‘Bristol‘ (juodos uogos), ‘Heritage‘ (raudonos uogos), ‘Twotimer Sugana Yellow‘ (geltonos uogos) bei kt. Vienos iš jų yra bedyglės, o kitos – atvirkščiai – labai dygliuotos, priklausomai nuo to, kuris augalas buvo motininis. Bet kokiu atveju, visų jų uogos – labai skanios. Paprastai šiuos hibridus auginti lengva, jie gajūs, juos lengva pasidauginti patiems. Uogos ne tik skanios, bet ir yra išsaugoję visas aviečių bei gervuogių gerąsias savybes – vitaminus, mineralus bei gydantį poveikį.
Ir dar vienas įdomus augalas iš aviečių genties – tai ŽEMUOGINĖ AVIETĖ (Rubus illecebrosus). Ji gan dažna mūsų želdynuose ir dažniau auginama kaip dekoratyvinis nei maistinis augalas, nes jos uogos – labai patrauklios, itin panašios į skanius saldainius-guminukus. Kartais dar ji vadinama avietės bei braškės hibridu, bet iš tiesų tai atskira avietės rūšis. Ryškiai raudonos uogos nėra ypatingo skonio, vieniems jos saldokos, o kitiems visai nepatinka. Uogose nėra gydomųjų savybių kaip mūsiškose avietėse, bet tokiomis dailiomis uogomis galima papuošti desertus, iš jų galima virti uogienes, kompotus, šaldyti. Pats krūmas – dygliuotas, tad uogaujant reikia būti atsargiems. Be to, jei augalas auga tinkamoje vietoje, greitai pradeda plėstis ten, kur nepageidaujamas.
Tad išvardinome dar 10 įdomesnių ir retesnių sodo vaiskrūmių tiems, kurie domisi naujovėmis, nuolat ieško ko nors neišbandyto, naujo bei mėgsta patys užsiauginti valgomų vaisių. O pesimistams, kurie nuolat bamba, kad nereikia čia mums visokių „joštų“ ir kitų panašių įmantrybių ir, jog geriau griaužti lietuvišką obuolį, primename, kad visa tai, ką valgote iš savo sodo – nėra lietuviški vaisiai arba jau seniai nebe lietuviškos kilmės. Bet apie tai dar parašysime vėliau. O netrukus pristatysime tekstą apie Lietuvoje auginamus augalus, kurie nokina skanius riešutus, ir jų tikrai yra ne vienas.
