Svogūninių gėlių atmintinė: vasarą iškasėme – rudenį sodinkime

Svogūninės gėlės – didžiausia pavasarinio gėlyno puošmena. Joms pirmosioms išsiskleidus prasideda žydėjimo sezonas, tačiau tik tada, jei rudenį jomis tinkamai pasirūpiname.

Kodėl reikia persodinti?

Skirtingai nei kitos daugiametės gėlės, kurias labai norint galima persodinti bet kuriuo šiltuoju metų laiku, svogūninės (joms priskiriamos ir tos gėlės, kurios turi stiebagumbius ar šakniagumbius) persodinamos rudenį. Persodinti jas tenka todėl, kad šių gėlių neiškasus jos prisiaugina tiek svogūnėlių, jog jie lipte lipa vienas ant kito, keras labai suželia, žiedai smulkėja, augalo išvaizda prastėja, jis gali žūti. Svogūnines gėles galima persodinti kasmet, bet tai nemenkas ir nebūtinas darbas. Keletą metų jos gali sėkmingai augti ir nejudinamos, o maždaug kas trejus reikėtų persodinti. Jei nėra laiko ir galimybių atlikti viso svogūninių gėlių priežiūros ritualo, galima svogūnėlius iškasti, atskirti „vaikučius“ ir iš karto vėl pasodinti.

Kada sodinti svogūnines gėles, priklauso nuo jų rūšies. Mat visoms joms būtinas tinkamas ramybės periodas, kad kitais metais žydėtų. Pavyzdžiui, tulpėms reikia vėsos, o hiacintams – karščio.

Kai pagelsta lapai

Kai gėlė nužydi, jos lapai prigamina maisto medžiagų ir sukaupia jų atsargas svogūne. Tuomet lapai pageltonuoja ir augalą jau galima iškasti. Tai yra svogūninių gėlių auginimo trūkumas – nelabai malonu tuos geltonuojančius lapus matyti, bet vos tik nužydėjusių gėlių iškasti negalima, nes jos nesukaups kitiems metams būtinų maisto medžiagų. Tiesa, laukti, kol lapai visai nukris ir vėjas juos kažin kur nuneš, taip pat nereikia – juk tada bus sunku svogūnėlius žemėje surasti.
Iškastus svogūnėlius reikia išdžiovinti, nuvalyti ir rudenį vėl pasodinti. Jei matote, kad jie pažeisti ligų, nuvalytus pamirkykite kalio permanganato tirpale ar apdorokite kitokiais fungicidais.

Vietą reikėtų keisti

Sodindami laikykitės visiems svogūniniams augalams bendrų principų: sodinimo gylis turi būti tris kartus didesnis už svogūnėlio dydį, matuojant nuo jo apačios; jei žemė sunki, gylis turėtų būti šiek tiek mažesnis, jei lengva, galima sodinti ir vos giliau.

Geriausia būtų augalus sodinti į kitą vietą – juk per kelerius metus jie jau spėjo sunaudoti žemėje esančias maisto medžiagas. Jei nėra galimybių pakeisti vietos, gėles būtina patręšti kompleksinėmis trąšomis, kad gautų visų būtinų mineralinių medžiagų. Dabar svarbiausias kalis ir fosforas – tai išsiplaunantys mineralai, tad jų koncentracija gali būti didelė. Tada kitais metais tręšti nereikės. Azoto nebereikia, nes jis skatins augimą, o prieš žiemą gėlei tai nebūtina. Žemę galima praturtinti ir organinėmis trąšomis: kompostu, perpuvusiu mėšlu.

Svogūnų tankiai nesodinkite, nes augalai ištįs, bus ne tokie gražūs. Svogūninės gėlės geriausiai įsišaknija esant maždaug +10 ºC žemės temperatūrai. Labai pavėlavus jie neprisiaugins pakankamai stiprių šaknų ir per šalčius gali žūti. Pasodinus svogūnines gėles reikia palaistyti, kad greičiau įsišaknytų. Po to svogūnėlius galima užberti maždaug 5 cm storio durpių ar komposto sluoksniu – po juo žemė ilgai ir tolygiai išlieka drėgna ir augalėliai labai gerai prigyja.

Tulpė

Tulpes (Tulipa) būtina pasodinti vėlai rudenį, kad svogūnėliai pailsėtų. Jei vasarą gėles iškasėte, bet šįmet gėlyne jų nesodinate, svogūnėlius palaikykite vėsiai, kad tulpės kitais metais žydėtų.
Dvejus – trejus metus toje pačioje vietoje augančias tulpes būtinai reikia iškasti, svogūnėlius išdžiovinti, laikyti vėsioje sausoje patalpoje ir sodinti pačioje rugsėjo pabaigoje ar spalio mėnesį. Geriausiai tulpės įsišaknija purioje žemėje, todėl reikėtų ją sukasti iš anksto. Šios gėlės nesunkiai prigyja esant bet kokiam orui ir nebijo liūčių. Jos nėra reiklios žemei, tinka smėlinga, neutrali. Tačiau lengvoje žemėje pasodintas tulpes teks gausiai lieti. Kuo sunkesnė žemė, tuo sekliau sodinami svogūnėliai.

Lelija

Rugsėjį persodinamos lelijos (Lilium), kurios žydėjo prieš mėnesį ar pusantro. Tiek laiko svogūnėliams reikėjo pasirengti žiemai. Iškastų lelijų svogūnėlių šaknys labai greitai džiūsta, todėl juos reikia greitai apžiūrėti, padalinti ir tuoj pat pasodinti. Lelijų šaknys yra daugiametės, todėl iškasant reikia stengtis jų nepažeisti.

Svogūnėliai sodinami įvairiame gylyje, priklausomai nuo žemės ir nuo gėlės veislės. Atviroje saulėkaitoje lelijų nereikėtų sodinti, joms patinka vidurdienį krentantis šešėlis. Lelijos nemėgsta molingos žemės, todėl ją reikia „atskiesti“ smėliuku, o į duobės dugną berti smėlio ar žvyro, kad vanduo geriau nutekėtų. Jei žemė sunki, būtinas drenažo sluoksnis, kitaip šaknys ims pūti. Virš svogūnėlio augimo kūgelio užberta žemė turi būti puri ir derlinga, nes daugelis lelijų rūšių šioje vietoje leidžia pridėtines šaknis.

Lelijų nereikėtų tręšti pelenais, nes jie yra šarminė medžiaga, o daugelis lelijų mėgsta rūgštesnę ar neutralią žemę. Neatsparias veisles žiemą reikia uždengti durpėmis, kompostu ar lapais.

Narcizas

Narcizus (Narcissus) iškaskite rugpjūčio pradžioje, kai jų lapai beveik visai nudžiūsta. Geriausia šias gėles persodinti kas antrus metus. Tada narcizų svogūnėliai greitai dauginasi. Kai suauga labai tankiai, gėlės pradeda skursti, tad būtina bent kas ketverius metus persodinti atskiriant „vaikučius“.

Narcizams reikia saulėtos vietos, paunksmėje jie nustoja žydėti ar net sunyksta. Narcizai nepakenčia šviežiu mėšlu tręštos, taip pat rūgščios žemės. Jiems patinka pakankamai drėgna, ypač daug drėgmės narcizams reikia rudenį, kai persodinti svogūnėliai turi įsišaknyti. Svogūnėliai įsišaknija nelengvai ir ilgai, labai svarbu, kad persodinant šaknys nenudžiūtų.

Hiacintas

Kad kitąmet žydėtų, hiacintams (Hyacinthus) būtinas šiltas ramybės periodas. Jei vasara mūsų kraštuose vėsi, nepailsėję hiacintai kitais metais gali nesukrauti žiedų. Kai pageltonavus lapams hiacintus iškasate, būtinai palaikykite 30 ºC ar truputį aukštesnėje temperatūroje ir tik po to rudenį sodinkite.

Hiacintų svogūnams reikia daug laiko įsišaknyti. Jei lietinga ir šalta, hiacintai nespėja sustiprėti ir gali susirgti, todėl prieš sodinant juos reikėtų apdoroti fungicidais. Be to, hiacintai nepakenčia užsistovėjusio vandens, per drėgnos žemės – ji turi būti puri. Hiacintus reikėtų pridengti nuo nuolat merkiančio rudeninio lietaus, kad neperšlaptų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis