Daugelio primiršti, bet vėl „ateinantys į madą“ dauguma smilginių augalų būtent rudenį atrodo įspūdingiausiai. Štai kininis miskantas (Miscanthus sinensis) pavasarį ir vasaros pradžioje ilgai bunda iš po žiemos, tarsi leisdamas kitoms gėlėms spartuolėms puikuotis savo žiedais. Bet kai vasaros viduryje dauguma iš jų išsikvepia, išmuša šios aukštos smilgos valanda. Ne, ji neturi didelių, ryškių ar kvepiančių žiedų, nes jos grožis glūdi kitame – tai grakščioje ir kuplioje krūmo formoje bei pūkuotose ir ažūriškose žiedynų šluotelėse. Kininio miskanto veislių įvairovė – didžiulė, vienos iš jų užauga tikromis 2–2,5 m aukščio milžinėmis, kitos nesiekia ir 1 m. Vienų lapeliai būna tik žali, kitų – rausvi, sidabriški, gelsvi ar margi. Šių miskantų žiedynų spalvos neryškios ir švelnios, bet jų atspalvių gali būti visokiausių. Miskantas gražiai atrodo ir pasodintas vienas vejos viduryje, ir kompozicijose su kitais augalais. Net ir vėlų rudenį, nužydėjus šiam augalui, neskubėkite nukirpti jo žiedynų, kurie gali visą žiemą apsnigti išraiškingai siūbuoti vėjyje. Miskantus sodinkite saulėtose ir neužmirktančiose vietose.
Dar viena puiki rudens gėlė, tai soruolė. Pas mus dažniausiai auginama plaukuotoji (Pennisetum alopecuroides) ir šeriuotoji (P. setaceum) soruolės. Ko gero, nei viena gėlė negalėtų lygintis su jomis, tokiomis mielomis pūkuotomis žiedynų uodegytėmis kaip soruolės. Šios smilgos užauga nuo 30 iki 150 cm aukščio, priklausomai nuo veislės. Žaviosios uodegytės pasirodo vasaros pabaigoje ir būna švelnių pilkų, gelsvų, sidabriškų ar purpurinių atspalvių. Tiesa, soruolės gan jautrios šalčiui, šaltą žiemą gali ir apšalti, tad geriausia žiemos miegui jas šiek tiek apklostyti agrodanga ar eglišakėmis.
Iš smilginių augalų, kurie gražiausiai atrodo vasaros pabaigoje ir rudenį, dar būtų galima paminėti rykštėtąją sorą (Panicum virgatum), kai kurias ašuotės (Stipa) rūšis, melsvąją melvenę (Molinia coerulea), melsvąjį mėlitą (Sesleria nitida) bei kt.
O ar kada teko auginti tokią gėlę gan grėsmingu kekinės blakėžudės pavadinimu ? Tiesa, dabar kalbininkai šią gėlę rekomenduoja jau taip nebevadinti, o palikti jai blakinės juodžolės (Actaea cimicifuga) vardą. Koks bebūtų tas pavadinimas, bet rudeniop iš didoko karpytų lapų guoto pasirodantys ilgi tarsi žvakės šviesūs žiedynai patrauks net ir nesidominčiųjų augalais dėmesį. O tie žiedai dar kaip ir kvepia ! Ypač įspūdinga veislė ‘Atropurpurea‘ su sodriais, burgundiško atspalvio lapais. Juodžolių būna ir kitokių rūšių (paprastoji, raudonoji bei kt.). Jos mėgsta augti daliniame pavėsyje, drėgnokoje ir derlingoje dirvoje. Augalas yra šiek tiek nuodingas ne tik blakėms, bet ir žmonėms, tad jį geriausiai prižiūrėti mūvint darbines pirštines.
Nereikėtų pamiršti ir gėlių, kurios labiau vertinamos dėl savo puošnių lapų nei dėl žiedų. Viena iš tokių – melsvė (Hosta). Turbūt, mažai yra gėlių, kurios gali lygintis tokia veislių įvairove kaip melsvė, nes jų yra šimtų šimtai, ir kasmet sukuriama vis daugiau. Lapų spalvos gali varijuoti nuo baltų ir geltonų iki žalių ir tamsiai mėlynų. O jau melsvių kerų dydžiai ! Nuo mikroskopinių ir telpančių ant mažojo pirštelio iki žmogaus dydžio. Dauguma melsvių dar ir gražiai žydi baltais ar violetiniais žiedais, kurių tarpe yra ir labai maloniai kvepiančių. Jei dar pridurtume, kad melsvė gali augti visiškame pavėsyje ir jos nereikia tręšti, tai ji tikrai pakliūtų į „Mis nereiklioji gėlė“ penketuką. Rudenį, krimstelėjus pirmosioms šalnoms, daugumos melsvių lapai tampa ryškiai geltoni ir iškilmingai nugula ant žemės. Tad tikrai verta auginti šią gėlę ne vien dėl nereiklumo ar dėl puošnumo, bet ir todėl, kad melsvių kerai gali tapti puikiu fonu kitoms gėlėms, jas išryškindami.
Dar viena įdomi ir reta gėlynų gėlė – tai bestiebė karlina (Carlina acaulis). Vasaros pabaigoje ar rudenį pasirodo jos originalūs žiedai, kurie kai kuriems gėlininkams net nepanašūs į tikrus žiedus. Jie lyg išblukusių šiaudų spalvos graižai–žiedynai, panašūs į nužydėjusią usnį. Visas augalas dygliuotas, jo žali lapeliai išsidėstę ratu tarsi rozetė, dygūs ir pūkuoti. Įdomu tai, kad dieną ir saulėtu oru žiedas atsiveria, o vakare arba lyjant susikliaudžia. Bestiebė karlina užauga nedidelė – tik iki 10–15 cm aukščio, ji geriausiai jaučiasi smėlingose, nederlingose ir saulėtose vietose. Tad jei norite savo gėlyną papuošti originalia ir nereiklia gėle, pasisodinkite bestiebę karliną.
Gėlynuose dažnai auginamos įvairios plukių rūšys, žydinčios nuo ankstyvo pavasario. O štai japoninė plukė (Anemone hupehensis var. japonica) žiedais pasipuošia rudenį. Ši iki 70–100 cm aukščio užauganti gėlė pražysta rugpjūčio–spalio mėnesiais. Rožiniai, balti ar šviesiai raudoni žiedai žydi susitelkę gausiose, į skėtį panašiose šluotelėse. Kaip ir visos plukės, ji mėgsta drėgnokas ir derlingas dirvas. Jei augimo vieta jai patiks, šakniastiebiai gali gan greitai išsiplėsti į šonus.
Rudeninių gėlių sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti: tai ir paprastoji kraujažolė (Achilea millefolium), ir dantytoji liguliarija (Ligularia dentata), ir japoninis pelėvirkštis (Fallopia japonica), ir kai kurios veronikos (Veronica) rūšys bei daugelis kitų. Svarbu, kad savo gėlyne taip suderintume gėles, kad jų puošniais lapais ar žiedais galėtume gėrėtis nuo ankstyvo pavasario ir pirmųjų šalnų. Reikia neužmiršti, kad yra nemažai ir tokių augalų, kurių lapai gali žaliuoti visą žiemą (buksmedžiai, žiemės, gebenės bei kt.) ar kurie turi puošnius ir išraiškingus stiebus (sedulos, ožekšniai, skirpstai, bei kt.). Be to, kaip jau minėta, nereikia skubėti nuskinti kai kurių peržydėjusių žiedynų, nes jie jūsų gėlyną gali puošti visą žiemą.
