Dirvožemio tipai, jo paruošimas
Dirvožemis pagal jame esančias mažesnes nei 0,01 mm molio daleles skirstomas į smėlį, priesmėlį, priemolį (šis gali būti lengvas, vidutinio sunkumo, sunkus) ir molį. Dirvožemio struktūrą lengva nustatyti paėmus saują drėgnos žemės ir ją išminkius voliojant volelį. Jei suspaustas kamuoliukas laikosi, tačiau išminkyta žemė nesilaiko kaip volelis, vadinasi, tai priesmėlis. Tas drėgnas dirvožemis, kuris voliojasi, tačiau trūkinėja, yra lengvas priemolis. Jei drėgną žemę galima volioti ir lenkiamas volelis lūžinėja, turite vidutinio sunkumo priemolį. Jei lenkiant volelį žemė tik išorėje trūkinėja, tai bus sunkus priemolis, o jei lenkiant netrūkinėja – molis.
Smėlis pavasarį greitai įšyla, praranda drėgmę, jame mažai maisto medžiagų. Šiame dirvožemyje, jeigu jame yra pakankamai oro, labai greitai skaidomos augalų liekanos, deja, susidariusius junginius krituliai nuneša į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir augalai jų nebegauna. Molis yra sunkus, jame mažai deguonies, augalų liekanų daug ir jos skaidomos lėtai. Tačiau gėlės jame skursta, nes šaknims sunku kvėpuoti. Augalams netinka ir vidutinio sunkumo bei sunkus priemolis.
Gėlės geriausiai auga lengvame priemolyje. Jame yra pakankamai maisto medžiagų ir drėgmės. Taip pat tinka priesmėlis, nes pavasarį greitai įšyla ir išdžiūsta, tačiau jame mažiau maisto medžiagų nei priemolyje. Taigi sunkų priemolį būtina pagerinti smėliu ir organinėmis trąšomis, smėlį – sunkesnės struktūros moliu ir organinėmis trąšomis.
Jei pasirinkta vieta gėlynui yra šlapia, ją reikia nusausinti arba auginti tik drėgmę mėgstančius augalus, pavyzdžiui, raudokles, vingiorykštes, geltonuosius vilkdalgius. Gruntinis vanduo turi būti žemiau nei 1,5 m gylyje.
Jei gėlynas įruošiamas po statybų, dirvožemį pirmiausia reikia gerai įdirbti: perkasti, išrinkti statybines atliekas, o jei buvo užpilta betono, žvyro, smėlio, viršutinį sluoksnį būtina nukasti. Jei ariamasis sluoksnis nėra gilus (mažiau nei 10 cm), užvežama juodžemio. Būtų gerai, kad su atsivežtu dirvožemiu į sklypą nepatektų daugiamečių piktžolių, kaip antai dirvinių usnių, paprastųjų varpučių, dirvinių mėtų, kurios plinta atžalomis ar šakniastiebiais.
Jei gėlynas bus ne naujoje sodyboje, reikėtų atidžiai apžvelgti visą plotą ir nustatyti, ar jame nėra minėtų daugiamečių piktžolių, nes vėliau praktiškai nebus įmanoma jų išravėti. Jei piktžolių nedaug, šakniastiebius ir kitas augalų dalis galima paprasčiausiai išrinkti. Jei piktžolių daug, be cheminių priemonių išsiversti bus sunkoka. Tačiau cheminiai preparatai (piktžolėms naikinti naudojami herbicidai) veiksmingiausiai veikia, kai piktžolės pradeda masiškai augti. Užpurškus ant augančių piktžolių cheminių medžiagų, kurios naikina visus augalus, reikia 2–3 savaites palaukti, kol piktžolės žus, paskui dirvožemį galima perkasti ir sodinti gėles.
Svarbus dirvožemio kokybės rodiklis – tirpalo reakcija (pH). Dirvožemis pagal rūgštingumą skirstomas į rūgštų, neutralų ir šarminį. Daugumai gėlių tinkamiausia dirvožemio reakcija yra neutraloka – pH 6,1–6,5 ir artima neutraliai arba neutrali – pH 6,6–7,0. Tik rūgštesniame dirvožemyje, kurio pH 5,1–6,0, augančių gėlių nėra daug: tai pakalnutės, lelijos, darželiniai margeniai, paparčiai.
Prieš sodinant daugiametes gėles į nuolatinę vietą galima metus tame plote auginti vienametes gėles arba daržoves. Dirvožemį reikia perkasti pavasarį ir rudenį, vasarą nuolat ravėti – taip piktžolės bus išnaikintos.
Augalai, augdami netinkamos reakcijos dirvožemyje, skursta ir nesvarbu, kad gausiai tręšiami ir laistomi.
Tačiau yra nemažai gėlių, kurios gali augti tiek rūgščiame, tiek neutraliame dirvožemyje: tai vaisginos, astilbės, bergenijos, auskarėliai, gvaizdės ir kt. Rūgščios reakcijos nemėgstančioms gėlėms dirvožemį galima neutralizuoti kreida, kalkėmis, dolomitmilčiais ir kitomis kalkinėmis medžiagomis. Išbarstytas kalkines medžiagas reikia įterpti. Dirvožemio reakciją mažina medžių pelenai, be to, jie yra ir puiki trąša. Pelenų į 1 kv.m beriama 200–300 g. Iš dirvožemio augalų šaknys pasisavina tik ištirpusias maisto medžiagas.
Jei dirvožemis rūgščios ar šarminės reakcijos, kai kurie junginiai, būtini augalams, tampa neprieinami (netirpsta dirvožemio skystyje) arba, esant didelei jų koncentracijai, tampa kenksmingi augalams.
Nustatyti dirvožemio reakciją nėra lengva. Pagelbėti gali sklype augantys augalai, net piktžolės. Taigi jei auga dirviniai kėžiai, vienametės klestenės, dirviniai ridikai, dirvinės aklės, smulkiosios rūgštynės, dirvožemis yra rūgštokos reakcijos, jei sklypo teritorijoje paplitusios daržinės žliūgės, plačialapiai gysločiai, apyninės liucernos, šalpusniai – dirvožemio reakcija artima neutraliai, dauguma gėlių puikiai augs.
Į pakalkintą dirvožemį augalų negalima sodinti bent jau keletą mėnesių.
Kalkingame dirvožemyje, kurio pH daugiau kaip 7,1, tinka auginti kvapiuosius pelėžirnius, šilinius, uolinius ir plunksninius gvazdikus, įvairias gubojas, misūrines nakvišas, paprastąsias smaliukes, uolines aurinijas, tankialapes ir spalvotąsias karpažoles.
Šarmingame dirvožemyje auginami augalai, kuriems jo reakcija nėra tinkama, suserga blyška. Šarmingumą sumažinti galima rūgščiomis durpėmis. Kol dirvožemis neįdirbtas, patręšiama mineralinėmis trąšomis. Patartina naudoti kompleksines trąšas su mikroelementais, kuriose yra pagrindinių augalų maisto medžiagų: azoto, fosforo, kalio. Kiek trąšų naudoti, būna nurodyta ant trąšų pakuočių.
Užvežtas dirvožemis išlyginamas, užkračius komposto ar kitų organinių bei mineralinių trąšų, perkasamas. Jei gėlynas bus vejoje, tai pasižymėjus jo vietą nuimama žolė ir užvežama, kiek trūksta, dirvožemio, paskleidžiamos mineralinės, organinės trąšos ir perkasama.
Gėlyno dirvožemis turi būti 5–10 cm aukščiau pakilęs už veją ar vienodai eiti su tako, grindinio paviršiumi. Po kurio laiko susigulėjus žemėms gėlynas turi išlikti truputį aukštesnis už greta esančius paviršius, kad po lietaus vanduo netekėtų į jį ir netelkšotų.
Dirvožemis sutvarkomas likus porai savaičių iki gėlių sodinimo, kad žemės šiek tiek suslūgtų. Dirvožemis įdirbamas taip giliai, kad augalų šaknys turėtų kur skverbtis. Jei planuojama auginti daugiametes gėles, žemė įdirbama 30–40 cm, vienametėms gėlėms pakanka ir 20 cm gylio. Žemaūgiams (10–15 cm) kiliminiams augalams ariamąjį sluoksnį galima įdirbti sekliau. Rožėms ariamojo dirvožemio sluoksnis ruošiamas iki 60 cm gylio.
Gėlių dauginimas
Gėlės dauginamos generatyviniu būdu – sėklomis ir vegetatyviniu būdu – kero dalimis, svogūnėliais, gumbasvogūniais, šakniagumbiais, šakniastiebiais, palaipomis, stiebų ir šaknų auginiais. Pastaruoju būdu padauginti augalai perduoda veislių požymius.
Taip dauginami augalai, nesubrandinantys sėklų, hibridai ir daugiamečių gėlių veislės. Augalus dauginti paprasčiausia dalijant kerą, o persodinamos daugiametės gėlės kaip tik ir skaidomos.
Vienametės gėlės dauginamos sėklomis, šalčiui atsparių, trumpos vegetacijos ir persodinimui jautrių augalų sėklos sėjamos tiesiai į gruntą balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, o šilumamėgių gėlių sėklos – į dėžutes šiltnamyje sausį–balandį. Dauguma šilumamėgių gėlių kilusios iš šiltesnių vietovių, jos pražysta vėlai, todėl sėjamos šiltnamyje į dėžutes sausį (visadžydės begonijos), vasarį (raudonžiedžiai šalavijai, meksikiniai žydrūniai), kovą (petunijos, verbenos, lobelijos, kininiai gvazdikai), o dauguma vienamečių gėlių, net ir šalčiui atsparių – balandį. Kovo–balandžio mėnesiais gėlių sėklos sėjamos ir į šiltlysves. Šalčiui atsparias vienametes gėles, kaip antai rugiagėles, juodgrūdes, medetkas, linažoles, laumakes, rožūnes, rudgrūdėles, galima sėti vėlyvą rudenį prieš užšąlant, kad sėklos nespėtų sudygti.
Sėjant gėles rudenį, sėklų į dirvožemį berti reikia dukart daugiau. Į dauginimo lysves lauke dvimečių gėlių sėklos sėjamos birželį–liepą, o daugiamečių – pavasario pabaigoje (gegužę) ar vasaros pradžioje (birželį). Daugiamečių gėlių daigai auginami ir šiltnamyje, sėklos į dėžutes sėjamos kovo–balandžio mėnesiais.
Lauke į dauginimo lysves ar į nuolatinę gėlių augimo vietą sėklos sėjamos, kai dirvožemis yra pakankamai įšilęs. Jei vienametėms gėlėms sėti lauke dirvožemis yra per šlapias ir per mažai įšilęs, geriau luktelti keletą dienų ar savaitę. Šlapiame dirvožemyje sėklos dažniausiai supūva.
Kada gėlesgalima sodinti į gruntą ir išvengti pavasarinių šalnų, nesunku nuspręsti pagal kai kuriuos augalus. Pavasarinės šalnos baigiasi pražydus paprastiesiems erškėčiams. Paskutinės tikėtinos šalnos būna, kai pražysta paprastosios alyvos.
Kai kurių daugiamečių augalų, kaip antai pavasarinių adonių ar tiesiaragių našlaičių, sėklos greitai praranda daigumą, todėl sėjamos, kai tik subręsta. Sėklas su stora, kieta luobele geriau sėti iš rudens (kurpelės, bijūnai). Pavasarį pasėtos kai kurių daugiamečių gėlių, pavyzdžiui, bijūnų, daugiamečių flioksų, sėklos sudygsta tik kitais metais.
Iš sėklų išaugintos tulpės, narcizai, margutės žydi tik 5–6 augimo metais. Todėl šiuos augalus geriau dauginti svogūnais.
Tiesiai į gruntą rekomenduojama sėti tas gėles, kurios nepakelia persodinimo, tai yra turi liemenines šaknis, pavyzdžiui, aguonas birules, pilkąsias leukonijas, geltonžiedes ešolcijas, kvapiąsias rezetas.
Tiesiai į gruntą galima sėti ir tas vienametes gėles, kurios greitai auga, tačiau nėra pakančios šalnoms: darželinius glūdus, raudonžiedes pupeles, gvaizdikinius serenčius. Su sėklomis plinta nemažai ligų, kurių užkratas yra sėklų paviršiuje, po luobele ar luobelėje. Sėklas pamirkius 0,1–0,2 proc. kalio permanganato tirpale 15 min. sumažinamas patogenų kiekis. Pamirkytos sėklos nuplaunamos švariu vandeniu, nusausinamos ir sėjamos. Sėjai naudojamas substratas, kuris yra purus, laidus vandeniui, trąšus, tinkamos reakcijos (pH 6,0–7,0) ir neužkrėstas ligomis. Toks yra durpių substratas, tik jis turi būti tinkamos augalams auginti reakcijos (pH 5,5–6,5). Tačiau šis substratas gretai pradžiūsta, todėl geriau naudoti lengvą žemės mišinį, sudarytą iš 3 dalių lapų komposto arba durpių, 1 dalies velėninės žemės ir 1 dalies smėlio. Galima naudoti ir vidutinio sunkumo žemės mišinį, kuriam paruošti reikės paimti po 2 dalis velėninės ir lapinės žemės arba durpių ir į jas įmaišyti 1 dalį smėlio. Daigams auginti tinka vazonai ir dėžutės, kurių dugne yra drenažo skylutės. Vidutinio
drėgnumo purus substratas beriamas į daiginimo dėžutes ar vazonus, paviršius išlyginamas, nestipriai suspaudžiamas, kad vėliau nesuslūgtų. Substrato pilama tiek, kad iki dėžutės ar vazono krašto liktų 1 cm.
Ant substrato tolygiai išbarstytos sėklos užberiamos smėliu. Jo beriama tiek, kokio dydžio yra gėlių sėklos. Labai smulkių sėklų, kaip antai lobelijų, visadžydžių begonijų, sėjamos tiesiog ant substrato. Sėklos laistomos iš laistytuvo pro tankų sietelį arba apipurškiamos vandeniu ir uždengiamos stiklu arba plėvele. Sėklos, atsižvelgiant į jų poreikį, daiginamos 15–20 °C temperatūroje ir nuolat drėkinamos. Sėkloms sudygus, danga nuimama ir sumažinama temperatūra, kad daigai neištįstų. Vėliau temperatūra padidinama: nelepioms gėlėms tinkamiausia yra apie 15–18 °C, šilumamėgėms – 18–22 °C.
Daigai saikingai laistomi. Kai išaugina vieną porą tikrųjų lapelių, pikuojami, tai yra išsodinami į dėžutes paliekant didesnius tarpus, iki trečdalio patrumpinamos šakneles. Tik visadžydžių begonijų daigai pikuojami 3 kartus, o kitų augalų, kurių sėklos sėjamos sausį–vasarį, – 2 kartus. Kai kurių vienamečių gėlių (raudonžiedžių šalavijų, plikažiedžių penstemonų) daigams nugnybus viršūnėles kerelis skatinamas gausiau šakotis.
Daugiametės gėlės dauginimo lysvėse ir vienametės gėlės nuolatinėje augimo vietoje gali būti sėjamos į seklias vagutes. Aukštesnės gėlės sėjamos tarp eilučių paliekant didesnius tarpus, žemaūgės – mažesnius, taigi nuo 15 iki 45 cm. Sėklos užberiamos smėliu. Žinoma, galima sėti pakrikai ir grėbliuku įterpti į dirvožemį arba plonai užberti dirvožemiu.
Nuolatinėje vietoje pasėtos sėklos sudygsta greitai. Daigai, kad nestelbtų vieni kitų ir pasėlis nebūtų per tankus, retinami, kai turi vieną tikrųjų lapelių porą (pasiekia maždaug 2,5 cm aukštį). Jei pasėlis tankus, vienametės gėlės skursta ir todėl menkai bei trumpai žydi.
Šakniagumbinių gėlių šakniagumbiai dalijami (bijūnų, jurginų) arba pjaustomi (gumbinių begonijų) į smulkesnes dalis, kad kiekvienoje jų būtų po vieną kelis pumpurus. Padalijus kerą ar gumbus pjūvių vietos apiberiamos medžio anglimis. Nauji augalai sodinami į auginimo vietą, paliejami.
Šakniastiebinės gėlės dauginamos šakniastiebiais pavasarį ir rudenį, kai pasirodo pumpurai. Šakniastiebiai pjaustomi tokio dydžio gabaliukais, kad kiekviename jų būtų po 2–3 pumpurus. Pjūvių vietos apibarstomos medžio anglimis ir gabaliukai sodinami į dauginimo lysves.
Svogūninės ir gumbasvogūnės gėlės dauginamos dukteriniais svogūnėliais ar gumbasvogūniais. Persodinant svogūnines gėles svogūnėliai atskiriami ir rudenį sodinami į dauginimo lysves. Nauji augalai pradeda žydėti po 2–3 metų (išauginti iš sėklų žydi po 4–7 metų). Antžeminiais pakitusiais stiebais – palaipomis – dauginamos vaisginos, žemuogenės. Įsišaknijusios palaipos atskiriamos ir sodinamos į nuolatinę vietą.
Daugiametes gėles sudėtingiau dauginti auginiais: žaliaisiais, pusiau sumedėjusiais ir šaknų, kurie imami nuo sveikų, gerai išsivysčiusių augalų. Daugumos augalų rūšių ūgliai pjaunami aštriu peiliu pumpuro ar lapo apačioje. Jeigu lapai priešiniai, pjaunama statmenai stiebui, jeigu pražanginiai – šiek tiek įstrižai žemiau pumpuro. Apatinis pjūvis turi būti apie 0,5 cm prieš apatinį bamblį ar lapą, viršutinis – apie 1 cm virš jų. Auginių ilgį lemia tai, kiek pumpurai ar lapai yra nutolę vieni nuo kitų: mažiau nutolę pjaunami su 3–4 (verbenų) ar 5–6 (levandų), toliau nutolę – su 2 lapais (pelargonijų), taigi 4–12 cm ilgio.
Galima dauginti viršūniniais auginiais, iš jų išauginti augalai greičiau sužydi. Auginiai imami ir iš stiebo vidurio. Pašalinamas apatinis lapas, nes susmeigti į dauginimo substratą šie lapai pradėtų pūti. Stambesni lapai per pusę nupjaunami, kad mažiau išgarintų vandens.
Sultingųjų augalų auginiai pavėsingoje vietoje 2–3 val. apdžiovinami. Į substratą (lengvas, vandeniui laidus, humusingas priesmėlis, kurio paviršius užbertas smėliu) auginiai smeigiami iki 1–2 cm gylio ir tokiais tarpais, kad vienas su kitu nesiliestų. Auginiai dauginami inspektuose, dauginimo lysvėse ar naudojamos įvairios plastikinės dėžutės, daigyklos. Jie laistomi sudarant rasą, jei pradžiūsta smėlio paviršius, esant dideliam drėgmės kiekiui – vėdinama. Auginiai įsišaknija per 1–2 mėnesius.
Ištrauka iš Alma Littera knygos Sodas, daržas ir gėlynas lengvai, kurią parengė Zigmantas Gudžinskas, Irena Burneckienė, Aurelija Malciūtė, Rita Mikaliūnaitė.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo „Mano Namai“ prenumeratą.
