Mažoji žiemė
Mažoji žiemė (Vinca minor) yra nedidelis, amžinai žaliuojantis daugiametis augalas, kurio šliaužiantys ūgliai su blizgančiais kietaodžiais lapeliais auga tarsi tankus žalias kilimas. Nuo gegužės iki birželio mažoji žiemė žydi mažais žydrais žiedeliais. Šis daugiametis augalas paprastai sodinamas pusšešėlinėje ar šešėlinėje pusėje, tačiau jis gali augti ir saulėje, nes pakankamai gerai toleruoja sausrą.
Dažniausiai žiemė sodinama, kad pridengtų dirvą po aukštais medžiais bei yra populiari apželdinant kapus. Taip pat ja tinka apsodinti šlaitus bei apželdinti sklypą šešėlinėje pastato pusėje. Žiemė labai tinka stogų apželdinimui. Mūsų laikais, kai yra tokia augalų veislių įvairovė, mažoji žiemė galėtų būti plačiau naudojama dekoratyviniam sodo apželdinimui, ypač turint omeny, kad šiam augalui nereikia ypatingos priežiūros. Veislės su baltai arba geltonai taškuotais lapais – „Argenteovariegata“, „Aureovariegata“, „Imagine“.
Žiemės žiedai taip pat būna įvairių spalvų. „Atropurpurea“ žydi dideliais ryškiai raudonais su violetiniu atspalviu žiedais, „Verino“ – vyšninės spalvos žiedais, „La Grave“ („Bowles“) – violetiniais, „Colada“ – baltais, „Hawaii“ – tankiu žydrų žiedų kilimu. „Panta“ veislės žiemių žiedai dideli, tuščiaviduriai, blizgantys, žydri.
Žėrinčioji rudbekija „Goldsturm“ – ištverminga ir dekoratyvi
Žėrinčioji rudbekija (Rudbeckia fulgida var. sullivantii) „Goldsturm“ yra pelniusi nemažai apdovanojimų. Jungtinėse Valstijose rudbekija paskelbta metų daugiamečiu augalu, o Didžiosios Britanijos Karališkoji sodininkų bendrija šiai veislei skyrė „Award of Garden Merit“ – apdovanojimą, skiriamą augalams, turintiems išskirtinę dekoratyvinę vertę, kuriems nereikalingos ypatingos auginimo sąlygos ar ypatinga priežiūra ir kurie yra atsparūs ligoms bei kenkėjams.
Gamtoje rudbekijos auga drėgnose pievose ar retuose miškuose Šiaurės Amerikoje, soduose jos pradėtos auginti nuo praėjusio amžiaus vidurio. Žėrinčioji rudbekija yra apie 60 cm aukščio daugiametis augalas su tamsiai žaliais lapais ir geltonais žiedais su tamsiu vidurėliu. Lengvai prižiūrimas augalas, kuriam reikalinga vidutiniškai drėgna, gerai drenuota dirva. Sodinama saulėtoje vietoje, bet auga ir šešėlinėje pusėje.
Tinka mišriuose dekoratyviniuose apželdinimuose. Gražiai atrodo kartu su kitomis antroje vasaros pusėje žydinčiomis gėlėmis – ežiuolėmis, puošniosiomis baltagalvėmis, astrais ir kt. Žėrinčioji rudbekija žydi 7–8 savaites – nuo vasaros vidurio iki pirmųjų šalnų. Įdomiai atrodo ir šio augalo sėklų dėžutės. Žiedai patinka drugeliams ir bitėms. Tinka puokštėms.
Nendrinė melvenė
Nendrinė melvenė (Molinia arundinacea) yra grūdinis augalas, kuris žydėjimo metu gali siekti net dviejų metrų aukštį. Melvenė žydi rudai link violetinio atspalvio žiedais virš smaragdo žalumo lapų. Aukšta, didelė, graži žolė žydi nuo rugpjūčio iki pat šalnų. Nenupjauti žiedai dekoratyviai atrodo ir rudenį, kai lapai nusidažo aukso geltonumu.
Šis augalas sodinamas gerai drenuotoje drėgnoje dirvoje su rūgštine ar neutralia reakcija. Melvenė nereikalauja ypatingos priežiūros ar sąlygų. Sodinama augalų grupėse, tačiau efektingai atrodo ir viena.
Flioksai – stabili sodo vertybė
Flioksai yra stabili vertybė – juos galima pamatyti praktiškai kiekviename Lietuvos gėlyne. Ši gėlė pas mus atkeliavo iš Šiaurės Amerikos, o soduose pradėta auginti nuo XIX a. Šluotelinis flioksas (Phlox paniculata) prašmatniai žydi antroje vasaros pusėje, svaigiai kvepia – ko dar norėti? Nebent dar vienos veislės flioksų, kurie papuoštų sodą! „Ferris Wheel“ – viena iš žemų flioksų veislių (iki 60 cm), tad labai tinka apsodinti sklypo ar gėlyno ribas. Žydi skaisčiai rožiniais žiedais dryžuotu apvadu ir raudona akute kiekvieno žiedlapio centre ir originaliai išsidėsčiusiais žiedlapiais. Sodinami gerai drenuotame, daug humuso turinčiame neutraliame dirvožemyje, saulėtoje arba iš dalies šešėlinėje pusėje, kur gera oro cirkuliacija.
Šios veislės gėlės pastebimos iš tolo, yra gražios ir kvapnios. Ganėtinai atsparios miltligei – ši liga yra viena iš didžiausių flioksų problemų. Flioksai tinka skintoms puokštėms. Žydi liepos–rugpjūčio mėn. Jei norite, kad flioksai ilgiau žydėtų, nupjaukite nužydėjusius žiedus. Traukia drugelius. „Blue Paradise“ veislė yra viena iš retųjų žydrojo fliokso veislių, kurios žiedų spalva keičiasi.
Kvapniųjų „Blue Paradise“ žiedų spalva kinta priklausomai nuo oro temperatūros ir saulės spindulių kiekio: ryte ryškiai mėlyna, apie pietus, orui šylant, žiedai įgauna purpurinį link violetinio atspalvį, o vakare atvėsus vėl tampa mėlyni. Įdomų atspalvį flioksams suteikia tamsūs žiedkočiai ir raudonai rudi lapai (pavasarį). Skirtingai nei kitos mėlyno atspalvio veislės, „Blue Paradise“ yra palyginti atspari miltligei. Žydėjimo metu stiebai gali siekti 75 cm aukštį. Flioksai gražiai atrodo skintų gėlių puokštėse, o sode juos labai mėgsta drugeliai ir vabzdžiai.
Karališkoji gyslotinė melsvė
Kaip nusako rūšies pavadinimas, „Royal Standart“ iš tiesų karališka melsvės veislė, žinoma ir kitu pavadinimu – „Wayside Perfection“. Tai Amerikoje išvesta vidutinio dydžio melsvės veislė su ovaliais, šviesiai žaliais šiek tiek blizgančiais lapais. Augdamos šios veislės melsvės formuoja kupstelius, virš kurių antroje vasaros pusėję (vėliau nei kitos melsvės) iškyla žiedynai. Žiedai balti, piltuvo formos, gardžiai kvepiantys, vakare kvapas išryškėja. Šios veislės koziris – balti, gracingi, saldžiai kvepiantys žiedai, kuriuos galima naudoti skintų gėlių puokštėms.
Žali, rievėti lapai gražiai atrodys bet kokioje šešėlinėje pusėje sukastoje lysvėje. Gyslotinė melsvė (Hosta plantaginea) efektingai atrodo šalia kitų, aukštesnių daugiamečių augalų. Melsvės lengvai auginamos, sodinamos šešėlinėje arba iš pusšešėlinėje pusėje. Vėsesniame klimate galima sodinti ir saulėtoje pusėje, tačiau visą laiką būdami saulėje lapai pageltonuoja. „Royal Standart“ toleruoja įvairų dirvožemį, bet geriausiai auga drėgnoje, organinėmis medžiagomis praturtintoje dirvoje. Tai idealus daugiametis augalas, kurio praktiškai nepuola ligos ir kuris nepritraukia kenkėjų (išskyrus sraiges, nes „Royal Standart“ yra viena mėgstamiausių sraigių veislių, ir jos gali pridaryti rūpesčių, jei melsvės bus paliktos be priežiūros).
Rudeninė saulainė, kuri žydi rudenį
Rudeninė saulainė (Helenium) dar vienas lengvai auginamas, išvaizdus, antroje vasaros pusėję žydintis daugiametis augalas. Graži, ilgai žydinti saulainės veislė „Mardi Grass“ išvesta Didžiojoje Britanijoje sukryžminus dvi kitas, neidentifikuotas veisles. Augalas nedideliais, ovaliais žaliais lapeliais, auga grupėmis.
Žydi ramunes primenančiais žiedais su tamsiai rudu viduriuku, geltonais žiedlapiais su raudonai oranžiniais taškeliais. Saulainės sodinamos vidutiniškai drėgnoje, organinėmis medžiagomis praturtintoje dirvoje. Šie augalai nemėgsta sausumo, o per daug tręšiant išauga per ilgi ir netvirti ūgliai. Kad augalas būtų vešlesnis, žemesnis ir labiau šakotųsi, gegužės mėnesį galima nugenėti ūglių viršūnes. Saulainių paprastai nepuola kenkėjai ar ligos. Jomis galima apsodinti sklypo ar gėlyno ribas, taip pat jas galima sodinti didelėmis grupėmis atskirai ar prie vandens telkinio.
Astrai
„Breslau“ veislės kalninis astras (Aster amellus), skirtingai nei šiurkščialapis astras (Aster novae – angliae) ir virgininis astras (Aster novi-belgii), yra žemesnis, išvestas pas mus Europoje, o ne Amerikoje, kaip jo užsienio „giminaitės“. Kalninis astras išauga iki pusės metro aukščio, auga grupėmis, stiebas sumedėjęs, lapai tamsiai žali. Žydi mėlynais, raudonai violetiniais žiedais su ryškiai geltonais kuokeliais žiedo centre.
Astrai žydi ilgai – nuo vasaros pabaigos iki vėlyvo rudens, jie nebijo net pirmųjų rudens šalnų. Astrai sodinami gerai drenuotame, neutraliame dirvožemyje, saulėtoje vietoje. Šis augalas pakankamai atsparus kenkėjams ir ligoms, jis nelinkęs sirgti miltlige, jam nebūtina rūpestinga priežiūra. „Breslau“ rūšies astrai gana žemi – užauga iki 40 cm. Žydi mėlynais su violetiniu atspalviu arba levandų atspalvio žiedais. Gražiai atrodo gėlyno pakraštyje, augalų grupėse. Tinka skintoms puokštėms, vazoje gali stovėti labai ilgai, žiedai ilgai išlieka švieži ir gražūs.
Ką reikėtų žinoti apie daugiamečių augalų sodinimą?
Seniai praėjo laikai, kai daugiamečiai augalai buvo sodinami du kartus per metus – pavasarį ir antroje vasaros pusėje, kad būtų galima padalinti daugiamečius kerus. Mūsų laikais augintojai naujus daigus nuo padalijimo momento augina vazonėliuose, specialioje terpėje. Daigams paaugus, jie persodinami į didesnį vazoną, o kai pakankamai subręsta, keliauja į augalų daigynus ar prekybos vietas, iš kurių vėliau – į pirkėjo sodą. Taip padalytus daigus galima sodinti visą vegetacijos laikotarpį. Svarbiausia, iš vazono augalą persodinti į nuolatinę vietą. Augalo šaknų sistema kompaktiška, tad išimti jį iš vazono ir pasodinti į dirvą nėra sunku.
Persodinant vazone augintus daigus šaknų sistema pažeidžiama minimaliai, augalas nepajunta persodinimo streso ir palyginti greitai išleidžia naujas šaknis naujojoje vietoje. Svarbiausia – prieš sodinant numatytą vietą gerai palaistyti, kad augalas galėtų sėkmingai prigyti. Ypač svarbu laistyti vasarą, kai mažai lyja, oro temperatūra pakyla, ir augalas išgarina daugiau drėgmės per lapus. Rudenį kritulių daugiau, tad paprastai drėgmės augalams užtenka. Vis dėlto, jei ruduo pasitaiko sausesnis, laistyti reikėtų. Vazonuose ar indeliuose užaugintus daugiamečių augalų daigus drąsiai galima sodinti visą laiką, kol žemė dar nesušalusi. Iki spalio vidurio pasodinti augalai dar nepasibaigus vegetacijos laikotarpiui suspės išleisti naujas šaknis. Vėliau pasodintų augalų šaknų kamuolys peržiemos dirvoje ir prasidėjus naujam vegetacijos sezonui, pavasarį išleis naujas šaknis naujoje vietoje.
Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, perkant ir sodinant vazonuose išaugintus daigus
Perkant daigus vazonuose ar indeliuose, patikrinkite, ar augalas neperdžiūvęs. Dažnai (ypač didelėse prekybos vietose) pasitaiko, kad augalai nepakankamai laistomi, todėl daigas gali būti labai nukentėjęs, ir net jei pasodinę jūs jį gerai prižiūrėsite, jis gali žūti, nes prieš tai juo nebuvo tinkamai rūpintasi. Patikrinkite, ar augalo šaknys užpildo vazoną. Dažnai parduodami daigai, kurie nebuvo auginti vazone, o iškasti ir po to pasodinti į vazoną, todėl jų šaknų sistema pažeista. Tokį į vazoną neseniai persodintą augalą vėl persodinant lauke, nuo patirtų traumų ir streso jis gali neišgyventi. Taip pat patikrinkite, ar daigas nebuvo per ilgai be persodinimo auginamas nepritaikytame vazone.
Jei vazone yra tik šaknys, o substrato praktiškai nėra, jei naujos šaknys išlindusios ne tik pro vazono apačią, bet matosi ir vazono viršuje, o senesnės šaknys vazone labai susipynusios, augalas vazone buvo perlaikytas.
Sodinant tokį augalą lauke, šaknų mazgus teks atnarplioti, tad augalo šaknų sistema bus traumuota. Tokiam augalui bus sunkiau išleisti šaknis naujoje vietoje, tam prireiks daugiau laiko. Daigus vertėtų persodinti į dirvą kaip įmanoma greičiau, stengtis jų neperdžiovinti ir jokiu būdu neauginti toliau vazone. Nesudarykite sau minėtų problemų – įsigytą daigą persodinkite ilgai nedelsdami.
