Pirmiausiai, kas kerpė yra – augalas ar grybas? Ogi nei augalas, nei grybas, ji – labai įdomus simbiotinis organizmas. Tai mokslinis išsireiškimas, o paprastais žodžiais tariant kerpėje yra susijungę du organizmai, tai dumblis ir grybas. Taigi, kerpėje gyvena du sugyventiniai ir kaip žmonių pasaulyje, gerai sugyvendami jie padeda vienas kitam: dumblis fotosintetina organiką (maistą), reikalingą grybui, o grybas iš aplinkos ima neorganinius junginius ir jais pasidalina su dumbliu, tad vyksta abipusiai mainai, kurie yra reikalingi ir naudingi abiems sugyventiniams. Tiesa, kartais kerpėje gali sugyventi ne tik du, bet net trys skirtingi dumbliai ar grybai.
Antras svarbus dalykas yra tai, kad kerpių gniužulai nedaro jokio blogo poveikio medžiams, jie nėra parazitai ir iš medžių nieko nesiurbia. Prie medžių kamienų kerpės tik prisitvirtina, o visą drėgmę ir maisto medžiagas gauna iš oro. Kerpės iš aplinkos sugeria lietų ir rūką.
Kodėl mums svarbu saugoti kerpes? Pirmiausia todėl, kad kerpės kaip ir bet kurie organizmai yra svarbūs visai gamtos ekosistemai. Kerpės paprastai auga ten, kur švarus oras, nes jos visu savo paviršiumi iš atmosferos sugeria ne tik drėgmę, bet ir oro teršalus, kurie sutrikdo kerpės medžiagų apykaitą, tad kerpė po kurio laiko žūsta. Taigi, kerpės auga tik ten, kur švarus oras. Yra kelios rūšys – sieninė geltonkerpė, putlusis plynkežis ir kt., kurios yra kiek atsparesnės oro taršai, bet jeigu aplinkoje nesimato nė mažiausio kerpės gniužulėlio, tai rodo, kad oras tikrai užterštas, ypač sieros ir azoto dioksidais.
Kaip jau minėta, kerpės augdamos ant medžių, neskriaudžia jų, neardo ir nenaudoja medžių maisto medžiagų. Jei jūsų sode auga daug kerpių, galite pasidžiaugti, kad kvėpuojate švariu oru. Kerpės labiau mėgsta augti ant senesnių ir samanotų medžių, ypač nudžiūvusių, pavėsingesnėse ir drėgnesnėse vietose.
Kai kurios kerpės turi gydomųjų savybių, pvz., iš islandinės kerpenos gaminama arbata arba pastilės („Isla-Moos“ ir kt.) gydo gerklę. Kedenės kerpėse randama kedeninė rūgštis tinka žaizdų dezinfekavimui ir yra naudojama kaip natūralus antibiotikas. Kai kurios kerpių rūšys naudojamos kosmetikoje, iš jų gaminami kvepalai, dažai bei kt.
Paukščiai iš kerpių suka lizdus, jomis minta arba jose gyvena vabzdžiai. Šiaurės elnių pagrindinis maistas yra šiaurinė šiurė, kurios auga ir pietryčių Lietuvoje.
Kerpes mes paprastai matome pilkos spalvos, bet gamtoje jų būna visokiausių spalvų ir formų: geltonų, raudonų, juodų, rudų, rožinių bei kt., o forma gali būti nuo mažyčių taškelių, taurelių ar žiauberių iki ilgiausių „barzdų“.
Lietuvoje suskaičiuojama apie 600 kerpių rūšių ir manoma, kad dar ne visos atrastos, nes kerpės yra įdomūs ir mažokai tyrinėti organizmai. Nemažai kerpių rūšių įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, nes kertami joms tinkantys seni miškai, mažėja natūralių buveinių, jos kenčia nuo oro taršos.
Tad nėra ko nerimauti, jei jūsų sode apsigyveno kerpės, tiesiog džiaukitės švariu oru ir jokiu būdu nenaikinkite jų, nes gamtai visi jos kūriniai yra reikalingi.
