Įdomi pažintis: kambarinė gėlė – maranta

Kai pavasario saulutė dažniau pašviečia pro langą, vis labiau norisi būti lauke, vis labiau rūpi lauko, o ne kambario augalai. Tad tikimės, kad neužmiršite pasirūpinti ir savo kambariniais augintiniais, kuriuos persodinti į naujus vazonus šiuo metu yra pats tinkamiausias laikas. Šį kartą mūsų dėmesys skiriamas kambarinei gėlei vardu maranta. Nėra ji dažna mūsų kambariuose, bet dėl originalių lapų galėtų būti auginama ir dažniau.

Marantinių šeimai priklauso dar keletas gražių augalų – tai kalatėja, stromantė bei ktenantė; ir jos visos turi labai puošnius lapus. Marantų rūšių pasaulyje yra ne viena dešimtis, bet mus labiausiai domina BALTAGYSLĖ MARANTA (Maranta leuconeura), kuri dažniausiai ir auginama namuose kaip dekoratyvinis augalas. Savaime augančią šią gražuolę galima pamatyti tik drėgnuose Pietų Amerikos bei Indijos miškuose, kitur ji nukeliavo tik su žmogaus pagalba. Yra šiek tiek painiavos su šios marantos pavadinimu, nes anksčiau tas pats augalas buvo skirstomas į kelias atskiras rūšis, pvz., dar buvo dvispalvė maranta (M.bicolor). Bet šiuo metu manoma, kad tai ta pati baltagyslė rūšis, tik atskiri jos porūšiai. Apie juos ir pakalbėsim.

Šis baltagyslės marantos porūšies lapas iš tiesų primena žuvies skeletą.
Šis baltagyslės marantos porūšies lapas iš tiesų primena žuvies skeletą.
Asmeninis archyvas

Marantų lapai būna ovalo formos, apie 15 cm ilgio, su ryškiomis gyslomis arba dėmėmis, žali arba tamsūs. Įdomu tai, kad naktį jų lapai užsilenkia į viršų, todėl anglų kalba dažnai šios gėlės yra vadinamos besimeldžiančiu augalu (Prayer plant). Marantos auga gan lėtai ir daugiau linkusios plėstis į šonus, o ne į viršų, tad būna tik apie 20–25 cm aukščio. Marantos žydi nedideliais ir baltais žiedeliais ant ilgų ir plonų žiedkočių. Kadangi žiedai paprastai nėra dekoratyvūs, aš juos dažniausiai nuskinu, kad augalas neeikvotų jiems energijos.

Nors šios marantos porūšio lapai mažiau puošnūs, bet ji auginama dažniausiai.
Nors šios marantos porūšio lapai mažiau puošnūs, bet ji auginama dažniausiai.
Asmeninis archyvas

Erythrophylla porūšis dar kartais vadinamas trispalviu (M.tricolor), nes lapai iš tiesų būna su trimis spalvomis: ryškiai raudonos lapo gyslos paryškina aksominius, tamsiai ir šviesiai žalius tarpus tarp lapagyslių. Tai viena įspūdingiausių marantų. Lietuviai dar kartais ją vadina žuvies skeletu, nes iš tiesų piešinys kiek primena žuvies kaulus.

Kerchoveana porūšio lapai būna šviesiai žalios spalvos, su tamsiomis aksominėmis dėmėmis tarpuose. Šis porūšis gal ne toks įspūdingas kaip prieš tai paminėtas, bet tai irgi pakankamai puošni gėlė, pas mus dažniausiai auginama iš visų marantų, nes mažiausiai reikli.
Massangeana porūšio lapai irgi puošiasi gražiai: lapo gyslos beveik baltos, su šviesiomis dėmelėmis tarpuose. Ši auginama rečiausiai iš marantų.

Aksominės lapų dėmelės labiau išryškėja ne saulėtose vietose bei ant naujai išskleistų lapų.
Aksominės lapų dėmelės labiau išryškėja ne saulėtose vietose bei ant naujai išskleistų lapų.
Asmeninis archyvas

Ko paprastai nori marantos ir kaip jas prižiūrėti? Kadangi jos kilusios iš drėgnųjų atogrąžų miškų, kur auga medžių pavėsyje, tai paprastai nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, geriausia joms šviesi vieta, kur yra daug išsklaidytos šviesos, bet neblogai jaučiasi ir būdamos tolėliau nuo lango. Saulėtose vietose marantų lapai gali apdegti arba tiesiog išblukti jų gražiosios spalvos. Žemė vazone turėtų būti nuolat drėgna, bet ne šlapia; žiemą laistyti saikingai, nes kuo vėsesnis kambario oras, tuo rečiau reikėtų lieti. Po palaistymo nepalikite stovinčio vandens po augalu, nes pradrės pūti šaknys. Nemėgsta kieto ir šalto vandens, tad geriausia prieš laistant vandeniu iš čiaupo, palaikyti jį 1–2 dienas kambario temperatūroje atvirame inde.

Dažna marantų lapų bėda - džiūstantys jų galiukai.
Dažna marantų lapų bėda - džiūstantys jų galiukai.
Asmeninis archyvas

Tręšiama sezono metu, kai augalas leidžia naujus lapus. Geriausia tręšti universaliomis arba lapinėms gėlėms skirtomis skystomis trąšomis pagal nustatytas normas. Persodinti kasmet nebūtina, galima kas keleri metai, nebent akivaizdžiai matosi, kai šaknys išlenda pro apačioje esančias drenažo skylutes. Marantos dauginamos, dalijant kerą, ir tą geriausia daryti pavasarį.
Marantos labiausiai suvargsta žiemą dėl kambariuose esančio šildomo ir sauso oro. Jeigu yra galimybė – ją apipurkškite kasdien su drugnu vandeniu, kartais galima augalą išmaudyti duše.

Nors marantos nebijo vėsesnio oro, žiemą gali išbūti ir 10–15 laipsnių, bet joms nepatinka šalti skersvėjai, tad negerai laikyti augalą ant palangės, kur šaltu metu langai praveriami vėdinimui. Dėl netinkamų sąlygų (dėl sauso oro, skersvėjų, kaitrios saulės, maisto medžiagų ar drėgmės trūkumo) marantų lapų galiukai apdžiūsta ir paruduoja, pradeda raitytis. Žinoma, sunku mūsų kambarių sąlygomis per žiemą išlaikyti puošnią marantą. Tad paprastai po žiemos rekomenduočiau ją apgenėti – nesibaiminant iškirpti negražius, ištįsusius ir apdžiūvusius lapus, tada augalo keras pasidarys kompaktiškesnis, ataugs nauji lapaim galėsite vėl džiaugtis atgimusiu augalu. O jeigu dar niekada neauginote šios įdomios ir gražios gėlės – pabandykite, galėsite vakarais stebėti jos „besimeldžiančias rankas“ arba žuvies siluetą. Sėkmės.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis