Apie karpymo naudą
Augalo dekoratyvumą ir net žydėjimą galima šiek tiek reguliuoti jį nukirpus. Tinkamai ir laiku tai padarius, daugelio gėlių kerai vėl atauga, o kai kurie dar kartą pražysta. Rudeniop naujai ataugę kerai būna kompaktiškesni ir dailesni, neišvirtę į šalis, lapų skrotelės taip pat daug dekoratyvesnės. Nebelieka per ilgą laiką nuo krušos ar sausros nuskurusių lapų. Be to, nukirpus padžiūvusius, papuvusius ar ligotus senus lapus augalus mažiau puola kenkėjai ir ligos, jie būna ne tik dailesni, bet ir sveikesni. Ir netgi atsparesni, nes jie – dar jauni.
Kada ir kaip daugiametes gėles apkarpyti? Kaip paaiškina VU Botanikos sodo Vingio skyriaus botaninių kolekcijų vyr. kuratorė Kristina Balnytė, kai augalai vasaros pradžioje nužydi, ilgai nedelsus juos ir reikėtų kirpti. Jei greit atauga, tokią grožio procedūrą galima ir dar sykį pakartoti. Kai kurie augalai rudeniop pakartotinai pradžiugina žiedais – žinoma, jei orai šilti, jei žydėti reikalingų maisto medžiagų gauna pakankamai. Todėl norint, kad gėlės vėl žydėtų, reikia nepamiršti jų patręšti. Pasak botanikės, apkarpyti augalus reikėtų po lietaus, nes stiebai tuomet būna minkštesni, juos lengviau nukirpti. Kerai atauga ilgai netrukę, vidutiniškai per vieną dvi savaites. Kirpti galima įvairiai: ir 10–15 cm nuo žemės, ir iki pusės patrumpinant kerus.
X Rudenį dailiai atrodo nukirpti nužydėję arunkai, ežiuolės, gludai, kraujažolės, nakvišos, notros, melsvės, paparčiai, pelėžirniai (ypač žemesni), pentiniai, pūstatauriai, visžalės rudgrūdėlės (ne žemaūgės), šalavijai, sinavadai, snapučiai, tradeskantės (ypač aukštesnių veislių), viksvos.
X Nukarpius kerus antrą kartą gali pražysti kai kurios astilbės, astrancijos, burbuliai, palemonai, rasakilos, kai kurie šalavijai, verbenos, veronikūnai, kartais net ir viendienės.
Rudens žiedai
Vis dėlto vien sodo žirklėmis puošnaus gėlyno nesukursime... Yra vienmečių gėlių, kurioms ankstyvas ruduo dar nė motais ir atvėsę orai dekoratyvumui nekenkia. Botanikė Kristina Balnytė pataria neskubėti jų sėti anksti pavasarį, verčiau palaukti jo pabaigos: tada augalai žydės vėliau.
Gėlynas ir rudenį bus spalvingas, jei auginsite vienmečius augalus: artišokus, bakopas, kleomes, levažandžius, verbenas, ar dvimečius: našlaites, rezedas.
Kad gėlynas dailiau atrodytų, vienmetes vėlai pražystančias gėles vertėtų sodinti tarp pavasarį ar vasaros pradžioje nužydinčių ir tada nunykstančių augalų, nes ten likę tušti plotai badys akis.
Savo puošnų grožį dabar gali atskleisti ir vėlai žydintys daugiamečiai augalai: astrai, ežiuolės, chrizantemos, rykštenės, rudbekijos, saulainės, saulakiai, viržiai, žilės. Jie džiugins iki pirmųjų stipresnių rudens šalnų, o lengvesnes netgi ir atlaikys.
X Astrai (Aster) gerai prisitaikę augti bet kokioje žemėje net prastai prižiūrimi. Kaip paaiškina botanikė, šiurkštieji astrai žydės vėliau, jei liepos mėnesį pakirpsite, kuo labiau trumpinsite kerą, tuo anksčiau reikia tai daryti. Kitų rūšių astrus, ankstyvesnius, galima nukirpti peržydėjusius. Kad rudenį šios gėlės būtų dekoratyvios, visus nudžiuvusius, ligų pažeistus lapus reikia nuolat pašalinti.
X Chrizantemos (Chrysanthemum) žydės puošniau, jei gaus daugiau saulės. Rugpjūčio pradžioje sužydusias korėjines chrizantemas reikia nukirpti, tuomet rugsėjį ar spalį jos vėl pasipuoš žiedais. Labai vėlai žydinčių arktinių chrizantemų karpyti nereikia. Ir nepamirškite šių gėlių tręšti. Laistyti reikia taip, kad lapai kuo mažiau sudrėktų – tada neužpuls ligos, jie nenuskurs. Nužydėjusius stiebus nupjaukite. Beje, chrizantemas galima persodinti bet kokiu metu, net ir žydinčias, taigi net ir dabar dar ne vėlu įsigijus vazonėlyje augančią chrizantemą persodinti. Tiesa, peržiemoti jai gali būti sunku.
X Viržiai (Calluna) gėlynus puošia ne tik rudenį – sudžiūvę jų žiedai dažniausiai nekeičia spalvos ir dekoratyviai atrodo iki pat pavasario. Dabar yra įvairiausių veislių, lapelių ir žiedelių atspalviai bei formos be galo skiriasi. Viržiai mėgsta šviesą ir prastai auga po medžiais ar kitoje pavėsingoje vietoje. Jiems nereikia derlingos žemės, molingoje šie augalai taip pat skursta. Viržių šaknys paviršinės, todėl net ir rudenį užėjus sausroms augalus reikia palaistyti, geriausia – vakare. Jei senesnius augalus dabar genėsite, iškarpysite nudžiūvusias šakeles, kitais metais jie žydės gražiau.
Spalvų fejerverkas
Kai kurių dekoratyvių krūmelių žavesys atsiskleidžia tuomet, kai dauguma vasaros gėlių ruošiasi ilsėtis. Rudenį puošniai atrodo ne tik augalų žiedai, bet ir įvairiausi vaisiai – vieni jų šviečia iš tolo, kiti džiugina akį iš arti. Žavūs krūmeliai su nedidelėmis uogytėmis – jos traukia akį ryškiomis spalvomis. Parausta smidrų, ima žaižaruoti žemaūgių šermukšnių, sunoksta žemaūgių kaulenių uogos. Dekoratyviai atrodo dumplūnių, fitolakų vaisiai.
Labai įspūdinga ir daugelio augalų rudeninė lapija. Pasak botanikės Kristinos Balnytės, dailiai rausvėja bergenijų, kochijų, kai kurių veislių snapučių lapai. Kai priblėsta vasaros žiedų margumynas, bet dar neužpuola šalnos, išryškėja ricinžolių, burnočių, raugerškių lapų spalvingumas. Jie puikiai dera prie dar žydinčių rudens gėlių.
Viena ištvermingiausių gėlyno puošmenų – dekoratyvieji kopūstai (Brassica oleracea). Šie augalai ne tik rudenį, bet ir žiemą gražiai atrodo dėl spalvingų lapų. Kai kurių veislių lapai giliai karpyti, plunksniški, rožinės, rausvos arba baltos spalvos. Dekoratyviuosius kopūstus lengva auginti iš sėklų. Jei norite, kad jų grožis atsiskleistų kuo vėliau, augalus sėkite ne anksti pavasarį su kitomis daržovėmis, o birželio pradžioje. Tiesa, jie turi vieną trūkumą – yra mėgstami kenkėjų. Šiuos reikia laiku pamatyti, nurinkti ar naikinti purškiant. Kai oras atvėsta žemiau kaip +5 ºC temperatūros, lapai įgauna sodresnės spalvos ir puošia gėlyną iki pirmojo sniego, o nuo stiprių šalčių apsaugotoje terasoje gali išgyventi ir žiemą. Beje, kaip ir visi kopūstai, šie yra valgomi, jais galima puošti salotas.
Rugsėjį atsiskleidžia varpinių žolių grožis – gal dėl to jos vis labiau populiarėja, nes ir vasarai pasibaigus nepraranda dekoratyvumo. Vien dėl jo verta auginti miskantus, viksvas, pūkuotas soruoles, melvenes, lendrūnus, ašuotes. Kai kurie varpiniai augalai bijo per didelės drėgmės, tad lietingas ruduo gali prigesinti jų žavesį, o stiprūs vėjai – išvartyti. Kad taip neatsitiktų, aukštoms žolėms pravers specialūs laikikliai.
