Kodėl rūtas verta auginti
Švelni melsvai žalia spalva, smulki grakšti faktūra – tikra mieganti gražuolė. Rūta (lot. Ruta) vasaros pradžioje pražysta smulkiais ryškiai geltonais žiedeliais. Apdainuota ir pamiršta, tarsi kilminga bajoraitė be palikimo, rūta vis dėlto turi sulaukti deramo dėmesio. Visiškai nereikli, žiemoja puikiai, jokios ligos jos neima – svarbūs faktoriai, dėl kurio ją verta įtraukti į savo gėlyno sąrašą.
Kitas svarbus dalykas – rūtos puikiausiai pakenčia genėjimą. Čia pusė jos gerumo, nes kasmet pavasarį galima nurėžti jas iki 10-20 cm aukščio, ir jos gražiausiai išsišakoja, suformuoja tankų suapvalėjantį kerą.
Na, o apie simboliką net nėra ką kalbėti, t.y. kalbėti būtų galima be galo be krašto, tokia ji svarbi, ypatinga. Net visą gėlyną vadiname rūtų darželiu. O paklauskite vaikų, ar jie girdėję apie rūtas? Tikriausiai girdėję, tačiau ne visi savo akimis matę, o verta būtų supažindinti.
Rūtos atsiradimas ir simbolika
Kraštovaizdžio architektė Vaida Vaitkutė-Eidimtienė pasakoja apie rūtas kiek daugiau. Lietuvos istoriniuose šaltiniuose dažniausiai minimos dvi rūtų patekimo į šalį versijos. Viena jų, jog augalas į Lietuvą atkeliavo Vytauto Didžiojo laikais kartu su totoriais ir karaimais, pagal kitą versiją ji atvyko kartu su krikščionybe ir vienuolynų kultūra (buvo naudojama potencijai mažinti).
XVI amžiaus viduryje rūta minima jau kaip tradicinis – lietuviškas darželio augalas. Senovės Lietuvoje naudotas visų pagrindinių apeiginių švenčių metu per vestuves, krikštynas, laidotuves. Jaunos mergelės buvo vertinamos pagal savo rūtų darželius (ar rūtos vešlios, ar darželis prižiūrėtas, vištų neiškapstytas, piktžolės išravėtos). Rūta neatsitiktiniai tapo mergelės nekaltumo simboliu. Nuo senų senovės yra žinomas augalo poveikis padedantis sukelti persileidimą, padedantis suvedžiotoms mergaitėms išvengti gėdos.
Gydomosios savybės pateikiamos liaudies medicinos tekstuose greičiausiai „atėjo“ kartu su augalu iš svetimų šalių. Rūta buvo naudojama įvairiai: kaip prieskonis (labai mažais kiekiais mėsai pagardinti Žemaitijos regione), vaistas, priešnuodis, dekoratyvus (kartais formuojamas) ar apsauga nuo blogos akies augalas (raganų, velnių).
Paslaptingoji rūta
Rūta yra nuodingas augalas – tikriausiai dėl to rūta anksčiau gavo simbolinių galių, o dabar liko praktiškai pamiršta. Prisilietus, ravint ar karpant be pirštinių nudegina odą, gali sukelti odos dermatitus (ypač saulėtą dieną). Todėl viešosiose erdvėse ir vaikų žaidimo zonose ji tikrai nepageidaujama. Tačiau ten, kur dažnai nevaikštome – kodėl gi ne.
Augalo lapeliuose yra eterinio aliejaus, vitamino C, rutino, mineralinių medžiagų ir kitų naudingų medžiagų. Tad mažais kiekiais rūta naudojama kaip vaistas. „Močiutė pasakojo, kad užpilą kaime naudodavo nuo kirminų, pilvo pūtimo, sultis – nuo gyvatės įkandimo, skaudančius sąnarius trindavo. Dabar žalioji rūta naudojama organizmo imuninės sistemos stiprinimui, apetito, virškinimo gerinimui, neurozės, aterosklerozės, epilepsijos, podagros, reumato gydymui“, sako Vaida Vaitkutė-Eidimtienė.
Kaip panaudoti sklype
Rūtų vieta – reprezentacinėje zonoje, kur žiūrime ir grožimės, bet nevaikštome. Kaip tik dėl galimų alerginių reakcijų rūtų geriau vengti poilsio zonoje.
Rūtos kvapas, sakoma, atbaido kates, šunis, žiurkes ir kitus gyvūnus, tad galite jas panaudoti ir tose vietose, kur nepageidaujate keturkojų draugijos.
Geriausiai rūtos žiūrisi kaip gėlyno apvadas, tad joms lemta būti tuo foniniu augalu, kuris duoda struktūrą ir pabrėžia šalia esančių grožį. Tradiciškai prie rūtų – katilėliai, bijūnai, kosmėjos ir kiti, kurie bent kiek žydinčią galvą virš rūtų kelia.
Netradiciškai – sodinkite aiškią rūtų grupę, didesnis augalų kiekis leis atsiskleisti rūtoms visu jų grožiu ir jėga.
Rūtos galėtų būti puikus augalas moderniam sodo dizainui su nacionaliniu prieskoniu.
Daugiau apie pirmąją aplinkos dizaino konferenciją Lietuvoje: Gardenstyle.lt
