Pasaulyje tik kelios augalų rūšys sugeba suvirškinti tokius azotingus junginius kaip mėsa ar vabzdžių kūnai. Mėsėdžiai augalai nėra tampriai susaistyti botaniniais giminystės ryšiais, tačiau visi turi puikiai išvystytus mechanizmus vabzdžiams gaudyti ir virškinti. Visi plėšrieji augalai gali būti auginami ir namie. Pagal grobio medžiojimo būdą žalieji rajūnai skirstomi į tris grupes.
Pirmajai grupei priklauso Sarracenia, Nepenthes, Darlingtonia. Šie augalai paskandina ir ištirpdo įkliuvusią auką lapų išskiriamose sultyse. Antrosios grupės augalų – Drosera ir Pinquicula – lapai apaugę lipniais plaukeliais, tačiau grobio gaudymo mechanizmas kitoks. Trečiajai „plėšrūnų“ grupei priklauso Dionaea, dar vadinama Veneros musgaudžiu.
Šįsyk plačiau pakalbėsime apie antrosios grupės atstoves – tukles. Pinguicula (tuklė) yra vabzdžiaėdis augalas, paplitęs Europoje, šiaurinėje Azijos dalyje, Šiaurės, Pietų ir Centrinėje Amerikoje ir pietinėje Meksikos dalyje. Tuklės dažniausiai daugiamečiai augalai, tačiau pasitaiko ir vienmečių rūšių – P. sharpii, P. takakii, P. crenatiloba ir P. pumila.
Tuklės skirstomos į dvi pagrindines grupes pagal tai, kokiame klimate jos auga. Šios dvi didžiosios grupės dar skaidomos pagal morfologines charakteristikas.
Atogrąžų tuklės formuoja kompaktiškas mėsingų, bet vabzdžių negaudančių lapų skroteles, žiemą arba visus metus auginasi vabzdžiaėdžius lapus.
Vidutinių platumų tuklės prisitaikiusios prie šaltų žiemų, kurių metu formuoja suspaustus žvyniškų lapų pumpurus. Žiemos metu vabalus gaudantys lapai ir šaknys nunyksta. Žydi iš vasarą suformuotų skrotelių. Tuklės dar skirstomos ir pagal tai, ar auginamų lapų funkcijos keičiasi priklausomai nuo metų laiko. Pvz., jei tuklė žiemą užsiaugina vabzdžių negaudančius lapus (vidutinių platumų tuklės vabzdžių negaudančius lapus auginasi pavasarį), o vasarą – gaudančius, tokia tuklė vadinama heterofiline (turi skirtingus lapus). Homofilinės tuklės lapai visuomet vienodi.
Tuklių šaknų sistema būna silpnai išsivysčiusi. Plonos baltos šaknys tarnauja augalui kaip inkaras, padedantis išsilaikyti vietoje. Be abejo, šaknimis siurbiama ir drėgmė iš dirvos. Vidutinių platumų tuklių, kurios prisitaikiusios pakelti šalčius, šaknys žiemą nunyksta. Kai kurios epifitinės tuklių rūšys ant šaknų turi tam tikrus siurbtukus, kuriais prisikabina prie liečiamo paviršiaus.
Lapai, priklausomai nuo rūšies, būna nuo 2 iki 30 cm ilgio, ovalūs, liežuviški arba siauri.
Pinguicula lutea aptinkama saulėtose, atvirose, drėgnose vietovėse visoje pietinėje JAV dalyje ir gali užauginti vieną ar du žiedus ant ilgų žiedstiebų. P. lutea lapai turi trumpus plaukelius, esančius ties lapo pagrindu ir išskiriančius lipnias gleives. Maži apvalūs švelnūs plaukeliai virškina augalo sugautus vabzdžius. Lapeliai yra geltono atspalvio. Šio augalo spąstai yra paprasti. Vabzdžiai įkliūva į lipnias gleives, kurios dažniausiai yra sumaišytos su vandeniu ar nektaru. Kai vabzdys įkliūva, lapelis lėtai susisuka, tačiau niekada galutinai neužsiveria. Kai vabzdys suvirškinamas iki galo, lapelis išsivynioja ir tampa beveik plokščias.
Pinguicula lutea žiedai yra ryškiai geltoni, todėl labai traukia bites. Bitė galėtų laisvai tilpti į platesnę žiedo dalį. Smailiame žiedo pentine kaupiasi nektaras, todėl bitė, teisingai įsitaisiusi ant žiedlapių, gali surinkti nektarą, jei tik jos liežuvėlis pakankamai ilgas. Pinguicula caerulea žiedai yra melsvai purpuriniai (žodis caerulea lotyniškai reiškia „dangaus žydrumo“). Kaip ir Pinguicula lutea, Pinguicula caerulea žiedas taip pat turi mažą pentiną, todėl ilgą liežuvėlį turinti bitė iš jo lengvai surenka nektarą. Pinguicula caerulea žiedlapiai yra išraizgyti ryškiomis melsvai purpurinėmis gijomis baltame fone. Tokios struktūros dažniausiai būna susijusios su apdulkinimu, todėl dažniausiai jos vadinamos „gairėmis“. Taip yra todėl, kad bitės yra „užprogramuotos“ sekti tomis gairėmis ir taip pasiekti žiedo gilumą. Pūkuota apatinė žiedo dalis yra akivaizdus signalas bitei, kad ji yra savo kelyje nektaro link, ir parodo žiedo žemesniąją dalį. Jei bitė įlįstų į žiedą giliau, jos nugarėlė apliptų žiedadulkėmis nuo viršutinės žiedo dalies, kurioje pilna žiedadulkių. Tuomet ilgaliežuvė bitė gali pasiekti nektarą iš žiedo galiuko, kuris yra per siauras bitės galvelei, tačiau ne liežuvėliui.
Ryškiai rožinė Pinguicula caudata žiedo spalva pritraukia kitus vabzdžius apdulkintojus, ne tik bites, pvz., peteliškes, kurias ypatingai traukia tokia ryški spalva. Caudata reiškia „uodeguotoji“. Toks pavadinimas galėjo kilti dėl ypatingai ilgo Pinguicula caudata žiedo pentino. Daugumos vabzdžių čiulptuvėliai yra per trumpi pasiekti nektarą, tačiau tik ne plaštakių.
Tam, kad sugautų ir suvirškintų vabzdį, tuklės lapų paviršiuje turi specialias liaukas. Vienos liaukos yra tarsi ant kojelės, kurios viršuje kabo lašelis skysčio. Manoma, kad tuo lašeliu jos privilioja vabzdžius, kurie atskrenda atsigerti. Skysčio lašelyje yra nedaug virškinimo fermentų, jis daugiau tarnauja kaip vabzdžių gaudyklė. Vabzdžiui prisilietus prie liaukos iš specialių ląstelių, esančių kojelės apačioje, išsiskiria papildomos klijingos gleivės. Taip besimuistydamas vabzdys galutinai ir tvirtai prisiklijuoja prie lapo. Kitos ant lapo esančios liaukos kojelės neturi. Šios „bekojės“ liaukos išskiria fermentus, kurie vabzdį skaido į augalo pasisavinamus cheminius junginius, tokius kaip azotas. Išskaidytos medžiagos pasisavinamos per lapo epidermyje esančias angeles, o iš vabzdžio belieka chitininis apvalkalas – egzoskeletas. Be vabzdžių, tuklės taip pat sugeba suvirškinti žiedadulkes, nukritusias ant jų lapų.
Ši virškinimo sistema yra vienkartinė, kitaip tariant, tuo lapo plotu, kuriuo jau kartą suvirškino vabzdį, augalas antrą kartą pasinaudoti nebegali.
Kaip ir beveik visų vabzdžiaėdžių, tuklės žiedas iškeliamas labai aukštai ant ilgo žiedyno. Žiedai dažniausiai būna mėlynos, violetinės, baltos spalvos, dažnai turi geltoną, žalsvą arba raudoną atspalvį. P. laueana ir P. caryophyllacea yra vienintelės, kurių žiedai yra ryškiai raudoni.
Tuklės auga skurdžioje, šarminės reakcijos žemėje. Kai kurios rūšys prisitaikiusios gyventi rūgščiuose durpynuose (pvz., P. vulgaris, P. calyptrata, P. lusitanica), žemėje, sudarytoje iš gryno gipso (P. gypsicola ir kai kurios Meksikos rūšys), o kartais auga ant vertikalių uolų (P. ramosa, P. vallisnerifolia,ir dauguma Meksikos rūšių). Kelios rūšys yra epifitai (P. casabitoana, P. hemiepiphytica, P. lignicola). Kad ir kur jos augtų, visas vietoves vienija tai, kad ten skurdi žemė.
Tuklėms reikalinga nuolatinė drėgmė, bent jau tuo metu, kai jos užsiauginusios vabzdžius gaudančius lapus. Dauguma Meksikos rūšių numeta vabzdžius gaudančius lapus ir išleidžia sukulentiškus lapus. Kartais išvis visus lapus numeta tam, kad ištvertų sausros periodus. Gamtoje reikiamą drėgmę jos gauna iš požeminių vandens telkinių, aukštos santykinės oro drėgmės arba tiesiog iš lietaus. Taip pat tuklėms nereikia daug tiesioginių saulės spindulių, kai kurios rūšys gyvena šešėlyje.
Viena iš lengvai prie dirbtinių sąlygų prisitaikančiųjų yra Ehlers tuklė (Pinguicula ehlersiae). Pirmą kartą ši rūšis buvo aprašyta 1979 metais Meksikoje. Augalai buvo auginami Linz botanikos sode, kurio mokslininkai F. Spera ir F. Fuchs, aprašydami šią rūšį, suteikė jai pavadinimą Pinguicula ehlersiae.
Namų sąlygomis Ehlers tuklės auginamos arba kiminuose, arba durpiniame substrate, arba mineraliniame substrate. Pastebėta, kad mineraliniame substrate augančios tuklės (mineralinis substratas sudarytas iš perlito, vermikulito (jį galima pakeisti perlitu), smėlio, žvyro, vulkaninės uolienos gabalėlių, sumaišant šias dalis santykiu 2:2:1:1:1) turi stipresnę šaknų sistemą.
Kadangi natūraliai Ehlers tuklės turi sausą ramybės periodą, tam tikru momentu (nuo spalio iki gegužės) joms būtina sumažinti vandens kiekį. Aktyvaus augimo metu optimali temperatūra +25 °C (bet gali pakilti ir iki +35 °C). Nakties temperatūra apie +20 °C. Per didelis tiesioginių saulės spindulių kiekis joms yra kenksmingas, todėl vasarą būtinas dalinis šešėlis.
Tuklės puikiai auga kaimynystėje su orchidėjomis orchidariumuose. Jos ne tik dera tarpusavyje, bet ir mielai „surenka“ ant savo lapelių įvairius mažuosius skraidančius kenkėjus. Beje, Lietuvoje auga paprastoji tuklė (lot. Pinguicula vulgaris). Auga ji samaninėse ir šaltiniuotose pelkėse, šlapiose ir užpelkėjusiose pievose, pagrioviuose. Žydi gegužės–liepos mėn. Augalas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Išsamiau apie tukles ir kitus augalus augintojai konsultuos Parodoje „Žali horizontai“ metu.
Parodos data: 2014 m. rugsėjo 26–28 d.
Parodos vieta: Raudondvario dvaro menų inkubatorius, Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno r.
Į parodą galite atvykti ir visuomeniniu transportu: autobusu Nr. 48 (Kauno pilis–Raudondvaris) ir priemiestiniais autobusais iš Kauno autobusų stoties Nr. 153, 154, 161, 167, 170. Išlipti stotelėje „Raudondvaris“ prie prekybos centro ir eiti tiesiai Instituto gatve iki Raudondvario dvaro.
