Augalas, kuris vadinamas laimės medžiu

Visokiausi aštrialapiai ar dygliuoti, egzotiški šiltesnių kraštų augalai nedažnai pritampa mūsų soduose, todėl visada atrodo įdomūs. O kai išaugina kone poros metrų žiedynstiebius, aplipusius šimtais gelsvai ar žalsvai baltų žiedų varpelių, kas gali tokių nepastebėti... Tad smagu, kad jukos jau nėra retenybė lietuviškuose gėlynuose, ir nesvarbu, kas tai lėmė – gėlininkų kūrybingumas, selekcininkų profesionalumas ar klimato atšilimas (o gal viskas kartu...).

Be konkurencijos


Nors gamtoje auga apie penkiasdešimt rūšių jukų, tačiau gana atšiaurias mūsų krašto sąlygas (šilumamėgiams augalams tokios jos atrodo...) geriausiai pakenčia tik dvi – melsvoji juka (Yucca glauca) ir pluoštinė juka (Yucca filamentosa). Tad jos dažniausiai ir auginamos lauke.


Net ir nežydinti juka tiek vienumoje, tiek kitų gėlių apsupty atrodo išraiškingai, o ir žaliuoja ji visus metus lapų nemesdama (tiesa, žiemą tai ne visada didelis privalumas). Lapai ne vien tik žali – yra ir margalapių pluoštinės jukos formų. Bet kai gėlė pasipuošia puošniais žiedais, su ja nedaug kas gali varžytis dėl dėmesio. Žydinti juka – neabejotinai gėlyno karalienė, aplinkiniai augalai gali būti tik jos svita, konkurentų ji nepakęstų. 


Architektūriškas jukos siluetas suteikia aplinkai dramatizmo, todėl jai turėtume rasti išskirtinę vietą – netoli nuo įėjimo į namą ar terasos, o gal gėlyno centre. Tiesa, labai arti tako šio augalo negalima sodinti, nes jukos lapų viršūnės užsibaigia aštriais dygliais, prie kurių pavojinga prisiliesti. Į draugiją jukai tinka akmenys, natūraliai ji pritampa ir alpinariume (o ir jo sąlygos šiam augalui labai palankios).


Senas jukas sunku persodinti, nes jos tvirtai įsišaknija, tad augalui geriau iš karto parinkti nuolatinę vietą ir stengtis jos nekaitalioti. Palikite jukai daug erdvės – subrendusios skersmuo gali siekti pusantro metro. Šaknys taip pat stiprios, todėl kitus augalus reikėtų sodinti atokiau. Kai žiedynai peržydi ar senesni jukos lapai apmiršta, juos reikia nupjauti kuo arčiau stiebo – augalas visada atrodys dekoratyviai, o ir nauji lapai greičiau augs. 



Juka
Juka
Shutterstock nuotr.



Juka žiedynus augina ant kelių, o kartais net keliolikos stiebų, kurie gali siekti beveik porą metrų. Žydi ji liepą–rugpjūtį, tai trunka maždaug tris savaites. Žiedai kvepia, ypač vakarais ir naktį.


Naujai pasodinta juka pirmus (dažnai ir antrus) metus nežydi – jai reikia laiko apsiprasti. Žiedų ji gali nesukrauti ir tada, jei žiemą apšalo. Beje, jukos vaisių nesulauksime, nes Lietuvoje negyvena šiuos augalus apdulkinanti drugelių rūšis.


Juka vadinama ir „laimės medžiu“, ir „kapinių vaiduokliu“, mat kai kuriose JAV valstijose jukos pamėgo nedideles kapinaites, o vėjyje siūbuojantys blyškių spalvų žiedynai gal išties šiek tiek primena ore plevenančius vaiduoklius...


Komforto zona


Vieta. Svarbiausia parinkti jukai kuo saulėtesnę, šiltą vietą užuovėjoje. Pusiau pavėsyje ji atrodys ne taip dekoratyviai, lapai ištįs ar net ims kristi – taip augalas reaguoja į šviesos stygių. Dar reikėtų, kad šiam augalui skirtoje vietoje neužsistovėtų vanduo, taigi dauba netinka, o štai pietinis šlaitas – pats tas. 


Lauke sodinti juką galima nuo pavasario iki rudens, tačiau kol nepripras prie naujos vietos, ji gali neaugti. Persodinti būtinybės nėra, ji dešimtmečius gali keroti ten pat. Juka dauginama šoniniais auginiais, tačiau jų atskirti nebūtina – juos palikus nedidelis krūmas laikui bėgant virs solidžiu, plačiai išsikerojusiu augalu, be to, kuo mažiau juką judinsite, tuo didesnė tikimybė, kad ji žydės.


Žemė. Juka žemei nereikli, mėgsta lengvą, smėlėtą dirvą. Jei ji sunkesnė, labai svarbu geras drenažas. Tai itin svarbu pirmaisiais metais, kol augalas prisitaiko prie žemės ir kritulių. Kadangi juka – artima sukulentų giminaitė, trąšų jai daug nereikia, tinka ir skurdoka žemė. 


Vanduo. Reguliariai palaistyti tenka tik naujai pasodintą augalą, o suaugęs yra atsparus sausroms, nes jo šaknys pasiekia net giliai esantį vandenį. Tad lieti reikėtų tada, kai žemė visiškai išdžiūvusi, nes drėgmės perteklius jukai pražūtingas.


Kaip saugoti nuo žiemos


Juką auginti būtų gana paprasta, tik mūsų žiemos gali pridaryti rūpesčių. Nors melsvosios ir pluoštinės jukos mūsų krašto šalčius ištveria, didžiausias priešas yra drėgmė šaltuoju metų laiku – taigi labiausiai gali pakenkti atlydžiai, nes nei lapai, nei šaknys negali mirkti vandenyje. Juką žiemą reikėtų uždengti dėže, o šią apkloti lapais, spygliuočių šakomis. Viduje bus oro ir iš išorės nepateks drėgmė. Jei tokios apsaugos suteikti neįmanoma, lapus reikėtų susukti į gniužulą ir aprišti agroplėvele – lapų neišlaužys šlapias sniegas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis