Tad ir šiais laikais kinrožė vis dar yra vienas iš mėgstamiausių kambario puošmenų. Anksčiau kinrožę pagal jos botaninį vardą vadindavo hibisku, todėl šį pavadinimą galima išgirsti dažnai ir dabar.
Kinrožės (Hibiscus) rūšių pasaulyje yra šimtai, visos jos natūraliai auga atogrąžų ir paatogrąžų kraštuose, anksčiau vadintais tropikais ir subtropikais. Ir visos žydi stambiais ir puošniais žiedais. Daugelis iš jų naudojamos maistui ir arbatoms, taip pat pluoštui, dažams, vaistams ar popieriui gaminti (pvz., kanapinė kinrožė). Ko gero, daugeliui yra tekę gerti kvapnią ir saldžiarūgštę kinrožės žiedų arbatą, kuri gaminama iš jamaikinės kinrožės (H. sabdariffera) žiedų. Apie šį įdomų augalą dar parašysime plačiau kitą kartą, o šį kartą mus labiau domina tikroji kinrožė (Hibiscus rosa-sinensis). Lotyniškas augalo vardas reiškia „rožė iš Kinijos“. Natūralioje augavietėje šios kinrožės žiedai, šaknys ir jauni lapai yra naudojami maistui, bet siūlyčiau geriau jų neragauti, nes kambariuose auginamo augalo savybės gali būti kitokios, be to, literarūroje galima rasti žinių, kad jos valgyti nerekomenduojama nėščiosioms.
Tikroji kinrožė savaime auga tik Havajuose, bet šiais laikais ji paplitusi visose šalyse. Šiltuose kraštuose užauga nedideliu, 2,5–5 m siekiančiu medeliu ar krūmu, bet Lietuvoje tokį aukštį pasiekia retai, nebent augdama idealiomis sąlygomis. Lapai būna tamsiai sodrios žalios spalvos ir blizgantys, ne ką mažiau puošnūs nei žiedai. Jos lapai yra visžaliai, t.y. žaliuojantys ištisus metus. Tad jeigu jūsų namuose auginama kinrožė numetė lapus, tai ne rudens ženklai, o signalizuoja tai, kad su augalu vyksta kažkas negerai. Pati didžiausia kinrožės puošmena – tai įspūdingi ir grakštūs žiedai, kurie gali būti net iki 15 cm skersmens, su penkiais žiedlapiais, ilga piestele, išraiškingomis purkomis ir dulkinėmis. Vienas žiedas žydi gan neilgai – vieną ar kelias dienas, bet jeigu augalas sukrauna daug žiedpumpurių, tai žydėjimas gali tęstis ilgai.
Kinrožės visai gerai jaučiasi mūsų kambariuose, įstaigose ar vestibiuliuose, tinkamiausia joms vieta – šviesi šalia lango. Tiesa, vasarą kaitinant tiesioginiams saulės spinduliams, augalas gali ir apdegti, nuruduoti jo lapai. Rudenį ir žiemą, jeigu tik įmanoma, kinrožę laikykite šviesioje, bet vėsesnėje vietoje, bet ne žemesnėje nei 13–15 C temperatūroje. Šis augalas nemėgsta perdžiūvimo, tad žemė vazone turėtų būti nuolat drėgna, bet ne šlapia ! Kaip ir daugelis kambarinių augalų, kinrožė nepakenčia mirkti “kojas” vandenyje, tad ją palaistę, po 0,5–1 val. išpilkite vandens perteklių iš po vazonu esančio padėkliuko; nepalikite jo, jeigu norite, kad kinrožė būtų dekoratyvi. Jeigu žiemą patalpose oras yra sausas (o toks beveik visada būna šildomose patalpose), drėkinkite papildomai: retkarčiais nupurkškite lapus ar pastatykite šalia indą su garuojančiu vandeniu.
Kinrožes kartais apninka kenkėjai – amarai, skydamariai, voratinklinės erkutės, baltasparniai. Jeigu norite jais atsikratyti greičiau, purkškite sodo prekių parduotuvėse parduodamais pesticidais, bet jeigu esate alergiški ar norite kvėpuoti švariu kambario oru – naudokite natūralias priemones: muilą, tabaką ar ekologiškus preparatus. Kartais kinrožės suserga miltlige, kai jų lapai pasidengia balsvomis apnašomis. Taip pat gali pradėti gelsti, raukšlėtis ar kristi lapai, pumpurai. Miltligės dažnai užpuola per tamsioje ar vėsioje vietoje laikomus ir perlaistomus augalus, o lapai gelsta ir krinta nuo sausros ar perlaistymo, nuo skersvėjų, ypač jei augalas laikomas šalia durų ar nuolat varstomo lango.
Kinrožė – gan greitai augantis augalas, tad jei norite, kad neužaugtų per didelė – genėkite ją. Tą geriausia daryti žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį. Galite drąsiai tą daryti, nes šiltesnėse šalyse kinrožės dažnai auginamos kaip gyvatvoriniai augalai, nes jos visiškai pakančios genėjimui. Tuo labiau, kad retkarčiais genima kinrožė bus dekoratyvesnė ir ilgaamžiškesnė. Lietuvoje paprastai auginama tikroji kinrožė būna sodriai raudonais žiedais, bet kartais galima pamatyti ir rožiniais, baltais, geltonais ar oranžiniais žiedais augalų veisles. Žydėjimo laikas gali būti nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pabaigos.
