Dauguma aroninių augalų nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, jiems labiau tinka išsklaidyta šviesa. Margalapiai augalai reiklesni – kuo mažiau žalios spalvos lapuose, tuo daugiau saulės reikia augalui. Bet tiesioginiai spinduliai, ypač vasarą, gali sukelti nudegimus. Jei augalas kenčia nuo šviesos trūkumo – lapai smulkėja, stiebai išsitempia, spalva blanksta, – pastatykite jį arčiau lango arba įrenkite jam dirbtinį apšvietimą.
Ištisus metus optimali temperatūra aroniniams augalams – plius 22–25°С, žiemą – ne žemesnė nei 18°С. Dauguma jų neištveria skersvėjų ir gali žūti po kondicionieriumi. Kai kurie šios šeimos atstovai reiklūs oro drėgnumui – anturiai, alokazijos, mažiau – difenbachijos, aglaonemos. O štai plunksninis sukilis (Epipremnum pinnatum) puikiai ištveria sausą orą.
Gėles, kurios auga prie natūralaus apšvietimo, vasarą reikia laistyti gausiai (tik žiūrėkite, kad vanduo neužsistovėtų!), o žiemą – nepersistengiant. Jei apšvietimas dirbtinis ir, be to, veikia kondicionierius, žiemą laistymo mažinti nereikia – atvirkščiai, galima laistyti dar gausiau nei vasarą. Be to, aroninių augalų negalima laistyti labai šaltu vandeniu – jis turi būti 2–3°С šiltesnis nei oro temperatūra.
Aroniniai augalai mėgsta purią rūgštingą žemę – jos galima nusipirkti parduotuvėje arba pasigaminti patiems: viršutinės (rudos) durpės, spygliuočių žemė, lapuočių žemė, smėlis. Proporcija: 1:1:1:1. Substratas turi būti kuo puresnis. Taip pat sodindami nepamirškite drenažo.
Tam, kad aroninių šeimos augalai gerai augtų, nuo kovo iki spalio juos reikia tręšti mineralinėmis trąšomis. Svarbus ne tik azotas, fosforas ir kalis, bet ir mikroelementai. Labai veiksminga tręšti ne šaknis, o apipurkšti. Kitą dieną po laistymo augalus apipurkškite silpnu trąšu tirpalu. O vasarą augalus purkškite apniukusią dieną, kad saulė nenudegintų lapų.
Dauguma aroninių šeimos augalų dauginami vegetatyviniu būdu:
stiebo auginiais (aglaonemos, filodendrai, singoniai, monsteros, sukiliai);
lapų auginiais (zamiokulkas);
augalo padalinimu (vėzdūnė, kalija, zamiokulkas).
Kai kurie dauginami sėklomis, kurios kai subręsta, lengvai atsiskiria nuo augalo. Subrendusių sėklų laikyti negalima, jas reikia sėti iškart po to, kai jos surenkamos, prieš tai pašalinus minkštą viršutinį sluoksnį.
Sėklomis dauginami tokie augalai:
Sidabrinis anturis;
Anthurium bakeri;
Aglaonema commutatum;
Aglaonema roebelinii.
Aroninių augalų beveik nepuola kenkėjai. Patys pavojingiausi – miltuotieji skydamariai, panašūs į mažus vatos gumulėlius, kurie dažniausiai aplimpa apatinę lapo pusę. Jų atsikratyti nelengva, bet būna pirkti specialių priemonių.
Jei oras patalpoje sausas, difenbachiją ir anturį gali užpulti voratinklinės erkės. Skydamariais aroniniai augalai užsikrečia retai – paprastai nuo susirgusių kaimynų. Nuo šių kenkėjų taip pat būna specialių priemonių.
