5 populiariausi mitai apie medžių priežiūrą

 (4)
Lapkričio pabaigoje Vilniaus universiteto Botanikos sode vyko konferencija apie naujoves ir tendencijas želdynuose. Vienas iš labiausiai klausytojus sudominusių pranešimų šiame renginyje buvo apie klaidas, kurias daro besirūpinantys medžiais ar krūmais, apie tai, kokie pasenę mitai vis dar gajūs šioje srityje bei apie naujausius mokslo atradimus. Tad šį kartą kalbiname VšĮ „Lietuvos arboristikos centro“ vadovą Algį Davenį.
"Negyvas" medis - taip pat didelė vertybė kaip ir žaliuojantis, nes jis tampa prieglobsčiu įvairiems smulkiems gyvūnėliams, augalams bei grybams.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Pirmiausia pasakykite, kas yra ta arboristika?
Arboristika – tai sumedėjusių augalų (medžių, krūmų, vijoklių) ir jų aplinkos priežiūra bei globa. Sumedėjusių augalų gerovės ir apsaugos užtikrinimas šiais laikais tampa svarbesnis, nes miestai ir kitos urbanizuotos vietovės vis labiau plečiasi, bet tuo pačiu mes trokštame gyventi žalumos ir medžių apsuptyje, tad yra sudėtinga suderinti šiuos du dalykus. Tarptautinė arboristikos draugija paskaičiavo, kad yra net 90 proc. atvejų, kai medžių sveikatą žaloja ne natūralūs aplinkos veiksniai (vėjas, saulė, audros ir kt.), o antropogeninis poveikis: mechaniniai pažeidimai, išsekinta augavietė, šaknų ploto mindymas ar kitos nuo žmogaus priklausomos sąlygos. Tad arboristų tikslas – sudaryti augalui ilgo, sveiko ir saugaus gyvenimo sąlygas.

Medžiai yra be galo kantrūs: štai šis ąžuolas Aukštųjų Šančių parke net ir išdegintas piktavalių dar ilgai žaliavo, kol vėtra jį nulaužė.
Medžiai yra be galo kantrūs: štai šis ąžuolas Aukštųjų Šančių parke net ir išdegintas piktavalių dar ilgai žaliavo, kol vėtra jį nulaužė.
© Asmeninio albumo nuotr.
Nupjautos medžio šakos žaizdos nereikia niekuo užtepti, o čia dar vienas nevykęs bandymas tepti purvu, kuris tik pablogina situaciją.
Nupjautos medžio šakos žaizdos nereikia niekuo užtepti, o čia dar vienas nevykęs bandymas tepti purvu, kuris tik pablogina situaciją.
© Asmeninio albumo nuotr.

Tad pristatykite pagrindinius mitus, kuriais tebetikima prižiūrint medžius.
Mitas Nr.1 – kad nupjautą medžio šaką reikia kuo nors užteplioti. Tai vienas gajausių mitų, likęs dar nuo senų laikų. Žaizdos paviršius niekuo nebetepamas! Nes medis turi savo apsisaugojimo būdus, o tepalai tik pablogina situaciją, sunaikindami natūralius apsaugos barjerus ir netgi sukeldami palankias sąlygas ligų sukėlėjams. Ypač nerekomenduojama naudoti medienos dažus ar antiseptikus, nes tai, kas naudojama medienos gaminių impregnavimui ir konservavimui, yra žalinga gyvam augalui! Tai, kad nupjautos vietos nereikia niekuo užteplioti jau įrodė ne vienas naujausias mokslinis tyrimas. Pastebėta, kad tokių agresyvių preparatų naudojimas sukelia ląstelių mutacijas ir audinių deformacijas, ženkliai pablogina žaizdų gijimą bei viso augalo gyvybingumą.

Pavyzdys Šakiuose, kaip nereikia genėti medžių.
Pavyzdys Šakiuose, kaip nereikia genėti medžių.
© Asmeninio albumo nuotr.

Mitas Nr.2 – kad nupjovus šaką, reikia palikti stuobrelį. Jeigu yra nupjaunama šaka, medis turi tik vieną išeitį – pratęsti savo gyvenimą, šakos žaizdą apaugindamas mediena (kaliusu). Tad labai svarbu jam netrukdyti tai daryti ir šaką nupjauti taip, kad medžiui būtų kuo lengviau likusį „kelmą“ apauginti, t. y., jis turi būti ne aukštas ir padarytas tinkamu kampu, o pjovimo įrankis turi būti aštrus, kad pjūvis būtų kuo lygesnis. Netinkamai nupjovus šaką, žaizdoje pradeda kauptis drėgmė ir įvairios sąnašos, padidėja infekcijos tikimybė, prasideda puviniai ir medis greitai žūsta.

Ir dar vienas blogas pavyzdys Alytuje.
Ir dar vienas blogas pavyzdys Alytuje.
© Asmeninio albumo nuotr.

Mitas Nr.3 – kad genėti reikia ne vegetacijos metu, t.y., vėlyvą rudenį, žiemą arba ankstyvą pavasarį. Iš tiesų, pats tinkamiausias metas genėjimui yra augalo aktyvios vegetacijos metu – gegužės ir birželio mėnesiais. Toks genėjimo laikas grindžiamas geriausiomis apaugimo savybėmis ir natūraliu augalo gebėjimu gintis nuo ligų sukėlėjų. Ilgamečiais stebėjimais ir bandymais nustatyta, kad ši natūrali savigyda tuo stipresnė, kuo aktyviau augalas vegetuoja. Geriausia genėti sausą, o ne lietingą ir drėgną dieną.

Ar taip geni medžius savo kieme geras šeimininkas? Liepos Višakio Rūdoje.
Ar taip geni medžius savo kieme geras šeimininkas? Liepos Višakio Rūdoje.
© Asmeninio albumo nuotr.

Mitas Nr.4 – kad genėjimas visiems medžiams yra vienodas. Jokiu būdu, nes kiekvieno medžio genėjimas yra atskiras ir skirtingas! Įvairiais genėjimo būdais siekiama: atstatyti natūralią medžio išvaizdą; pataisyti neteisingus anksčiau darytus genėjimus; pakoreguoti augalo svorio centrą (kai gresia išvirtimas); praretinti vešlią „šukuoseną“ (nes praretinimas leidžia vėjui mažiau linguoti augalą); pašalinti besikryžiuojančias, pavojingas aplinkai ir sausas šakas (nors jei nebūtina, sausų šakų geriau neliesti, nes jos laikomos natūralia ir gyvybiškai svarbia medžio dalimi); ir t.t.

Jeigu tik įmanoma, palikite nuvirtųsį medį, jis bus dar labai naudingas gamtai.
Jeigu tik įmanoma, palikite nuvirtųsį medį, jis bus dar labai naudingas gamtai.
© Asmeninio albumo nuotr.

Mitas Nr.5 – kad medis pats gydosi pažeidimus. Anksčiau buvo tradiciškai manoma, kad puvinio užsikrėtimo atveju medžiai „gydosi“ patys, bet naujausi arboristikos tyrimai įrodo, kad medžiai ne gydosi, o turi ir naudoja gynybinę „atskyrimo“ metodiką, kuomet nesveika dalis yra izoliuojama nuo sveikiosios, tai anatominis ir cheminis barjeras, neleidžiantis užkratui plisti toliau. Angliškai tai vadinama CODIT (Compartmentalization Of Decay In Trees). Tad geriau, kaip jau minėta, augalo neteplioti jokiais tepalais, o palikti jį patį „išsilaižyti“ žaizdas. Tų mitų yra žymiai daugiau, bet paminėjau tik pačius populiariausius.

Beržo strampas - tarsi drastiškai nupjauta žmogaus galūnė.
Beržo strampas - tarsi drastiškai nupjauta žmogaus galūnė.
© Asmeninio albumo nuotr.

– Tai kas gi yra medžio gerovė, kas svarbu medžiui ar krūmui, kad jis augtų ilgai ir laimingai?
– Medžio gerovė – tai tinkamas fiziologinių ir ekologinių poreikių, gyvybinės erdvės tenkinimas, užtikrinant jo sveikumą, gyvybingumą, ilgaamžiškumą bei mechaninį atsparumą. Medžio gyvybinė erdvė – tai ne tik viršžeminė erdvė (šakos, kamienas, laja), bet lygiai taip pat svarbi ir požeminė erdvė, kurioje yra šaknynas. Juk paprastai suaugusio medžio šaknyno skersmuo yra net 3 didesnis nei jo aukštis. O pasižiūrėkime, kaip dažniausiai miestuose elgiamasi su medžio šaknynu? Šaligatvio plytelės beveik siekia medžio kamieną, nuolat mindoma šaknų zona; platinant gatves nukapojamos medžio šaknys. O kur dar drastiškai nupjautos šakos, kurios trukdo elektros laidams? Tokių pavyzdžių gausu, o po šių „procedūrų“ medžiui tikrai sudėtinga išlikti sveikam ir ilgaamžiui.

Medžiai moka užsiauginti nupjautas šakų žaizdas, o ertmes ir dreves galima užtaisyti lanksčiu ir kvėpuoti leidžiančiu tinkleliu, kad uokse nesikauptų šiukšlės.
Medžiai moka užsiauginti nupjautas šakų žaizdas, o ertmes ir dreves galima užtaisyti lanksčiu ir kvėpuoti leidžiančiu tinkleliu, kad uokse nesikauptų šiukšlės.
© Asmeninio albumo nuotr.

Arboristai dirba dviemis kryptimis, kai rūpinantis sumedėjusiais augalais pirmenybė teikiama visuomenės poreikiams (augalai genimi, kad netrukdytų transportui, žmonėms ir pan.), ir kai pirmenybė teikiama augalo poreikiams (tai ypatingi medžiai-senoliai, gamtos paminklai ir pan.).
Kaip yra pasakęs anglų ekologas ir akademikas O.Rackham'as: „net dešimt tūkstančių šimtamečių ąžuolų negali atstoti vieno penkių šimtų metų ąžuolo !“. Tad noriu palinkėti visiems, kuriems rūpi medžių ir krūmų gerovė, labiau domėtis mokslo naujovėmis šioje srityje bei prisidėti prie sveikesnės aplinkos išsaugojimo mums ir ateities kartoms.

– Ačiū už įdomias mintis ir tikėkimės, kad vis rečiau matysime sužalotus ar po asfaltu dūstančius miesto medžius.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kiemas

Augalas, be kurio neapsieina nė vienas lietuvis (8)

Vienas iš įprasčiausių augalų gyduolių mūsų krašte yra čiobrelis. Dažnas jis visur – ir natūraliai gamtoje, ir daržuose, ir gėlynuose. Gaila tik, kad tai, kas yra dažnas ir auga pašonėje, tą mažai vertiname, nes kažkodėl, jei nusiperkame čiobrelių ar nelietuviškų augalų preparatų vaistinėje, mums atrodo žymiai vertingiau. O čiobrelis, nors ir būdamas kuklus augaliukas, bet turi ne ką prastesnes gydomąsias savybes, ir auga jis visai šalia. Tad išėję pasivaikščioti į pievas ar pamiškes ir kur nėra arti taršos – pasirinkite po kojomis šių nedidelių augaliukų, nes šiuo metu kaip tik jų žydėjimo metas. Lietuvoje auga dvi savaiminės ir keletas atvežtinių čiobrelių rūšių.

Žydintys daugiamečiai augalai: 7 sėkmės paslaptys

Dizaineriai kartais tikrina mūsų grožio suvokimo patvarumą. Iš pradžių buvo madoje „marsietiški“ gėlynai, kuriems būdingas avangardinis augalų komplektavimas, dabar – „patvorio“ piktžolės. Mes nenustojame žavėtis jų talentu ir išmone, perimame, kas geriausia, ir vis dėlto… visada buvo mylimi sodo gėlynai.

Jeigu visa tai padarysite prieš septynias ryto, turėsite patį nuostabiausią sodą (5)

Atlikite šiuos kelis darbus savo sode ankstų rytą ir labai greitai džiaugsitės neįtikėtinais rezultatais.

Liepos darbai sode ir darže

Įpusėjus vasarai, liepą jau galite mėgautis uogų ir daržovių derliumi, o atsiradusį laisvesnį laiką skirti džiaugtis žiedų gausa ir pailsėti prieš laukiančius derliaus nuėmimo darbus vasaros pabaigoje.

Kaip išgelbėti džiūvančią orchidėją (1)

Kai parduotuvėje parduodamos kambarinės orchidėjos kainuoja du ar tris kartus pigiau nei įprastai, arba pažįstami siūlo paimti baigiančią sudžiūti gėlę nemokamai, sunku susilaikyti. Net jeigu orchidėjos lapai pagelto ir pradėjo džiūti, o šaknys nurudavo – tokį augalą išgelbėti galima. Tereikia jį teisingai persodinti.

Uogos, kurias lietuviai augina vis dažniau ir dažniau (23)

Apie valgomuosius sausmedžius esame jau ne kartą rašę, bet nuolat sulaukiame mūsų skaitytojų klausimų, ypač apie nesėkmes auginant šiuos krūmus. Tad šį kartą pabandysime atsakyti į dažniausiai užduodamus klausimus, kaip sėkmingai auginti valgomuosius sausmedžius.

Aplinkos kūrimas (5): meniška netvarka – efektinga (14)

Viena vertus, tai turtingas gėlynas, tačiau jį galima vadinti ir tinginių sodu. Juk turtingi ne tie, kurie daug dirba, o tie, kurie protingai savo veiklą organizuoja...

Aplinkos kūrimas (4): kam tos taisyklės? (3)

Kraštovaizdžio dizaineriai kaip naują šių metų tendencija įvardija siekį miksuoti stilius – tai, kas jau senokai tapo kasdienybe interjero dizaine. „Senovinės“ kaimo gėlės ir vazonuose augančios agavos, svyruoklinis gluosnis išsiraičiusiomis šakomis ir statinė lietaus vandeniui rinkti – viską galima suderinti, jei išlavintas stiliaus pojūtis!

Aplinkos kūrimas (3): erdvės iliuzija mažame kieme (4)

Net ir mažame kieme galima pasijusti kaip erdviame sode, nors augalams daug laisvės čia suteikti neįmanoma. Tačiau tikslingai apskaičiuota jų įvairovė sukuria gausos įspūdį, o augalai sukomponuoti taip, kad kuo ryškiai atsiskleistų jų lapų spalvų, faktūrų ir formų kontrastas.

Aplinkos kūrimas (2): plastiškų linijų ramybė (4)

Vienmetės gėlės išsiskiria puošniais žiedais, o ir gėlynų vaizdą kasmet galima kardinaliai keisti, jei rinksitės šiuos augalus. Tačiau neužtenka vien tik įsigyti ir pasodinti vienmečių gėlių: tankiai ir gražiai jos suveši tada, kai parenkama tinkama augimo vieta.

Aplinkos kūrimas (1): apgalvota kontrastų dermė (4)

Pateiksime penkias idėjas, kaip įdomiau kurti aplinką. Šiandien pradedame nuo pirmojo pavyzdžio. Gėlių gausa atrodo prabangiai ir drauge labai natūraliai. Komponuojant tokį gėlyną netenka sukti galvos dėl geometrinės jo formos, tačiau kad ryškus įvairiaspalvių žiedų ir lapų derinys būtų malonus akiai ir įspūdingas, spalvų paletė turi būti labai gerai apgalvota. Nors augalai skirtingi, spalvų „dėmės“ ritmiškai pasikartoja ir atrodo harmoningai. Geltonai žydi lakišiai ir knifofijos, oranžiniais žiedeliais svyra krokosmijos, verbenos – švelniai violetinės, dar tamsesnis alūnių atspalvis.

Žemuogių auginimo atmintinė

Prasidėjo pats vasaros smagumas – žydėjimas, žaluma, šiluma ir pirmosios uogos. Soduose noksta braškės ir valgomieji sausmedžiai, o pievose ir pamiškėse – žemuogės. Ach, tos žemuogės, nors jos tokios mažos uogos, bet tokios skanios ir sveikos. O ar žinojote, kad senovėje lietuviai žemuoges vadino braškėmis?

Kambarinė gėlė, kuri suteiks jūsų interjerui šiuolaikiškumo ir prabangos (6)

Šiuo metu didžialapiai augalai itin populiarūs ir aktyviai naudojami kuriant interjerą. Tokie augalai sodinami į vazonus, jų lapai merkiami į vazas. Patalpų dekoravimas botaniniais motyvais ir gėlių ornamentais – viena iš tendencijų, nedingstančių iš garsių dizainerių projektų jau daugybę metų.

Pats metas susipažinti: lietuviškos orchidėjos (7)

Orchidėja – vienas iš mėgstamiausių kambarinių gėlių, dažnas lietuvis ant palangės augina falenopsius, dendrobius ir kitas gražias orchidėjas. Bet ar žinote, kad Lietuvos pievose ir miškuose taip pat auga daug gražių orchidėjų? Ir šiuo metu kaip tik daugelis iš jų žydi. Jų vardai yra gegūnė, klumpaitė, gegužraibė, garbenis, plateivė ir kt. Visi šie augalai priklauso gausiai gegužraibinių (Orchidaceae) arba dar vadinamai orchidėjinių šeimai. Didžioji dauguma jų, deja, puošia Lietuvos Raudonosios knygos puslapius, nes yra itin retos ir mūsų krašte nykstančios. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje daugelis orchidėjų yra ant išnykimo ribos. Labiausiai nyksta dėl to, kad mažėja joms tinkamų vietų augti ir dėl tiesioginės žmogaus veiklos.

Kaip susikurti svajonių gėlyną: paprastumo ir natūralumo paslaptys

Vasara – gėlių žydėjimo metas. Jomis galima puošti sodybas, daugiaaukščių namų kiemus arba ne didelius kiemelius, miniatiūrines erdves. Geriausia aplinka gėlėms – veja, dekoratyviniai krūmai ir medžiai. Žaliame fone ryškiausiai išsiskiria gėlių žiedų spalvos.