Lysvių ruošimas

Rudenį suvarpius žemę nereikia jos smulkinti kauptuku, palikite didelius grumstus. Jie žiemą pašals, sušals visi kenkėjų kiaušinėliai, taip pat ligų sukėlėjai, likusios piktžolių sėklos. Dideli grumstai neleidžia dirvai susėsti, sukietėti.

Jei reikia, galima patręšti organinėmis trąšomis, užberti smėlio, jei dirva sunki, o jei kieta – kalkių. Rudenį tręšia fosforinėmis mineralinėmis trąšomis, pavasarį – kaliu ir azotu.

Kalkinimas

Mūsų klimato juostoje dirva dažnai būna gana rūgšti, todėl reikalingas kalkinimas. Kalcis sumažina rūgštingumą, gerina dirvos struktūrą. Kalkinama maltomis kalkėmis arba dolomito miltais, kuriuose yra magnio karbonato, reikalingo fotosintezei. Atkreipkite dėmesį – prieš beriant į dirvą dolomito miltus negalima jų sumaišyti su mėšlu ar kitomis trąšomis, todėl iš pradžių juos sumaišo su žeme, o tik tada deda mėšlo ir trąšų su fosforu.

Sėjimas prieš žiemą

Rudenį kai kurias kultūras pasėja, na, o pavasarį derliaus sulaukiama 2-3 savaitėmis anksčiau. Prieš žiemą reikia sėti sausas sėklas. Sėjimo laikas įprastai sutampa su rytinių šalnų laiku, kai oro temperatūra būna ne didesnė nei 2 – 3 laipsniai šilumos. Geriausia, jei dirva kiek pašąla, o sėklos iki stiprių šalčių pabrinksta, bet nesudygsta.

Pasėtas sėklas užberia durpėmis ar perpuvusiu biriu mėšlu, kad nesusidarytų kieta pluta. Ant viršaus užberiama lapų, uždedama eglių šakų, kad vėjas nenupūstų lapų. Eglių šakas ir lapus nuima žiemą, kai nutirpsta sniegas.

Dirva neturi būti per drėgna, priešingu atveju sėklos gali pradėti pūti. Rekomenduojama lysves padaryti aukštas, ne žemesnės nei 25 cm. Sėti prieš žiemą tinkamos morkos, ropės, salierai, špinatai, petražolės, krapai, lapinės garstyčios.