Pasak bulvių selekcininkės dr. Ritos Asakavičiūtės, lietuviškų bulvių selekcija ir sėklininkystė vykdoma Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filiale nuo 1958 metų. Naujos lietuviškos bulvių veislės ‘VB Venta’, ‘VB Liepa’, ‘Goda’ ir ‘VB Aista’ yra pritaikytos Lietuvos klimato sąlygoms, silpnai pažeidžiamos labiausiai paplitusių ligų – juodosios kojelės, virusinių ligų, paprastųjų rauplių, rizoktonijos. Bulvienojai yra vidutiniškai atsparūs, o gumbai atsparūs bulvių marui. Geras derlius ir skonio savybės bei gumbo forma – svarbiausi lietuviškų bulvių veislių pranašumai Lietuvoje. Minėtos bulvių veislės įtrauktos į nacionalinį augalų veislių sąrašą.
‘VB Venta‘ – labai ankstyva bulvių veislė. Vegetacijos periodas 41-46 dienos. Keras kompaktiškas, vidutinio aukščio. Žydi negausiai, šviesiai violetiniais žiedais. Gumbai dideli, apvalūs, akutės vidutinio gylio. Odelė ir minkštimas šviesiai gelsvos spalvos. Maistinės ir kulinarinės savybės geros. Pjaustant netamsėja, verdant nesukrenta. Krakmolingumas 14-16 proc. Veislė atspari vėžiui, juodajai kojelei, virusams, mažai pažeidžiama rauplių, neatspari nematodams. Ją auginant būtina laikytis sėjomainos. Gumbai vidutiniškai atsparūs fitoftorai. Žiemą laikosi gerai. Auga visose dirvose. Veislė gana atspari sausrai. Veislės paskirtis – labai ankstyvos stalo bulvės. Viena iš skaniausių ankstyvų bulvių veislių.
‘Goda‘ – ankstyvoji bulvių veislė. Keras išsiskleidęs, stambus, lapai stambūs, matinio blizgesio, ryškiomis gyslomis. Žydi trumpai, negausiai. Žiedų spalva balta. Gumbai vidutinio dydžio, ovaliai apvalūs, šviesiai gelsvos spalvos, sekliomis akutėmis. Minkštimas gelsvas. Gero skonio. Pjaustant, verdant ir gaminant pusfabrikačius, netamsėja ir nekeičia spalvos. Krakmolingumas 16-17 proc. Veislė atspari vėžiui, bulviniams nematodams, neimli virusams. Gumbai atsparūs fitoftorai. Labai gerai laikosi žiemą. Auga visose dirvose. Veislė atspari sausroms. Veislės paskirtis – ankstyvosios stalo bulvės.
‘VB Liepa‘ – ankstyva bulvių veislė. Keras kompaktiškas, vidutinio dydžio. Žydi trumpai, negausiai. Žiedų spalva violetinė. Gumbai ovaliai apvalūs, šviesiai gelsvos spalvos, vidutinio gylio akutėmis. Minkštimas gelsvas. Krakmolingumas 14-20 proc. Gero skonio. Pjaustant ir gaminant pusfabrikačius netamsėja. Veislė atspari vėžiui ir nematodams. Gumbai atsparūs bulvių marui.
‘VB Aista‘ – vėlyva bulvių veislė. Keras status. Stiebai nestori, šakoti, tamsiai žali, išauga aukšti. Lapai ryškiai žali, gausūs. Žiedai balti, vidutinio dydžio, žydi gausiai ir ilgai. Mezga uogas. Gumbai stambūs, balti, plokščiai apvalūs, su sekliomis akutėmis. Minkštimas baltas. Lupena tvirta, šiurkšti. Prekinių gumbų būna apie 90 proc. Krakmolingumas siekia 21 proc. Bulvės gero skonio. Išvirtos nejuoduoja, gerai suverda. Veislė atspari vėžiui, nematodams ir fitoftorai. Nebijo daužymo, gerai laikosi žiemą. Auga visose dirvose. Veislės paskirtis – stalo bulvės.
Bulvių sandėliavimas
„Kad bulvių gumbai gerai išsilaikytų sandėliuose ar rūsiuose, būtina palaikyti optimalią temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, - pataria LAMMC Vokės filialo vyresnioji mokslo darbuotoja bulvių selekcininkė dr. R. Asakavičiūtė. - Skirtingoms bulvių veislėms šie parametrai gali truputį skirtis. Laikymo metu yra skiriami trys laikymo temperatūros režimai“.
Bulvių gumbai yra gyvi organizmai, kurie laikymo metu nuolat kontaktuoja su aplinka. Siekiant išlaikyti bulvių kokybę, turi būti sudaromos optimalios laikymo sąlygos: tinkama temperatūra, drėgmė ir oro judėjimas. Bulvės visuomet turi būti laikomos visiškoje tamsoje, kad nepažaliuotų.
Temperatūra yra vienas iš svarbiausių faktorių. Nuo jos priklauso gumbų kvėpavimo intensyvumas, dygimas, vandens išgaravimas, santykinė drėgmė, cheminė sudėtis ir ligų plitimas laikymo metu. Kvėpuodamos bulvės naudoja deguonį, o išskiria anglies dioksidą, vandenį, šilumą ir įvairias dujas. Visos gyvos ląstelės, organai ir audiniai kvėpuoja per žioteles ir šiek tiek per odelę. Kvėpavimo intensyvumas yra apibūdinamas pagal sunaudoto deguonies ir išsiskyrusio anglies dvideginio kiekį. Jis priklauso nuo bulvių veislės, audinių tipo, brandos ir net agrotechnikos. Daugelio bulvių veislių kvėpavimo intensyvumas esti minimalus, esant 7 oC temperatūrai ir didėja, esant mažesnei ar aukštesnei temperatūrai. Daugeliui įvairios paskirties bulvių veislių minimali temperatūra laikymo metu yra 2 oC, o maksimali 15 oC.
Ramybės periodas – tai laiko tarpas, kurio metu nukastos bulvės nepradeda dygti. Jo trukmę nulemia veislės ypatumai, temperatūra ir fiziologinis gumbų amžius. Daugelis veislių 4 oC temperatūroje gerai išsilaiko visą laikymo periodą. Tačiau kylant temperatūrai, gumbų ramybės periodas trumpėja.
Nuo temperatūros priklauso santykinė oro drėgmė. Šiltas oras turi daugiau drėgmės negu šaltas. Nedideli temperatūros pasikeitimai gali sukelti nemenkus santykinės drėgmės pokyčius. Aukštesnėje temperatūroje iš gumbų išgaruoja daugiau vandens. Kad būtų įmanoma išvengti santykinės drėgmės svyravimų, galinčių sukelti kondensacijos problemas, būtina sandėlyje palaikyti pastovią temperatūrą.
Vienas iš svarbiausių biocheminių procesų, vykstančių dėl temperatūros įtakos, yra cukraus susidarymas gumbuose. Jis lemia kepti ar perdirbti skirtų bulvių kokybę. Kai temperatūra mažesnė kaip 7 oC, redukuojančio cukraus susidaro daugiau. Iš tokių bulvių gaminami traškučiai arba lazdelės būna tamsesnės. Kai temperatūra žemesnė kaip 2 oC, cukraus kiekis gumbuose yra toks didelis, kad gali pakeisti verdamų ar kepamų bulvių skonį. Salstelėjusių bulvių kokybė gali būti iki tam tikro laipsnio atstatoma, pakeliant laikymo temperatūrą iki 13–15 oC. Esant žemesnei temperatūrai saugykloje, sumažėja ligų pavojus. Aukštesnės kaip 10 oC temperatūros neturėtų būti.
Laikymo metu yra skiriami trys laikymo temperatūros režimai. Pirmasis yra vadinamas gydomuoju periodu. Jis prasideda tik ką užpildžius saugyklą bulvėmis. Šiuo periodu užgydomos derliaus nuėmimo metu padarytos žaizdos, sudaromos sąlygos visiškai subręsti gumbams, susiformuoti gumbo odelei. Tuomet sumažėja gumbo vandens nuostoliai, pavojus užsikrėsti puviniais. Šiuo periodu temperatūra turėtų būti apie 13–15 oC, santykinė drėgmė – 90-95 proc. Saugykla turėtų būti ventiliuojama 1-2 valandas per dieną. Gydomojo periodo trukmė – 10-14 dienų. Antrasis temperatūros režimas vadinamas atšaldymo ir laikymo periodu. Jis yra skirtingas ir priklauso nuo bulvių paskirties. Sėklinėms bulvėms temperatūra yra žeminama po 1 oC kas 1-2 dienas iki laikymo temperatūros. Dėl greitesnio atšaldymo gali sutrikti gumbų ramybės periodas. Pradėjus atšaldyti bulves, svarbu, kad atvėstų ir lauko oro temperatūra. Tuomet į saugyklą nebepatenka šiltas oras. Besikeičianti (šokinėjanti) temperatūra taipogi trumpina ramybės periodą. Maistinėms bulvėms temperatūra mažinama po 1 oC kas 3-4 dienas iki laikymo temperatūros, kuri yra 4-5 oC. Per greitas atšaldymas skatina redukuojančio cukraus susidarymą, todėl prastėja maistinių bulvių kokybė. Trečiasis temperatūros režimas yra bulvių gumbų atšildymo. Šiuo bulvių laikymo periodu saugyklos oro temperatūra pakeliama iki 7 oC. Šalti gumbai yra mažiau atsparūs sumušimams ir kitiems pažeidimams bulvių rūšiavimo ir pakavimo metu.
Laikymo metu saugykloje būtinai turi būti palaikoma aukšta santykinė drėgmė. Ji būtina, kad bulvių gumbai nesuvystų, jų audiniai išlaikytų turgorą. Santykinė drėgmė saugykloje turi būti kuo didesnė, tačiau drėgmė neturi kondensuotis ant saugyklos sienų ir lubų. Optimali santykinė drėgmė turėtų būti nuo 90 iki 98 proc. Naudojant aktyviąją ventiliaciją, santykinė drėgmė mažėja. Džiovinant šlapias bulves, jos aktyviau vėdinamos, tuomet santykinė drėgmė būna mažesnė – nuo 80 iki 90 proc. Moderniose saugyklose vėdinant bulves naudojami specialūs drėkintuvai.
Dabar daugelis bulvių augintojų specialių sandėlių – saugyklų bulvėms neturi. Jas paprastai laiko rūsiuose. Tačiau ir juos reikia tinkamai paruošti, tuomet bulvės per žiemą gerai išsilaikys. Svarbu, kad bulvės rūsiuose būtų sausos, gerai vėdinamos ir neperšaltų rūsio sienos. Reikėtų padaryti ne aukštesnius kaip 1,5 m aruodus. Jie daromi iš sausų lentų ir sukalami taip, kad tarp lentų būtų 2-3 cm pločio plyšiai. Aruodo grindys turėtų būti 15-20 cm pakilusios nuo žemės, kad prie bulvių iš apačios patektų oras. Tinkamiausia rūsyje temperatūra 2-4 oC, santykinė oro drėgmė – 80-85 proc.
Lengvose dirvose, kai podirvio vanduo giliau kaip 1 m, bulves galima gerai išsaugoti tranšėjose. Tranšėja kasama maždaug 1 m gylio. Plotis turėtų būti nevienodas: dugnas apie 0,7-0,8 m, o viršus – apie 1 m. Galima kasti ir platesnes tranšėjas. Dugną rekomenduojama sukasti, kad žemės būtų palaida. Supiltos bulvės uždengiamos maždaug 50 cm šiaudų ir 50-70 žemių sluoksniu. Ant bulvių išilgai tranšėjos verta įtaisyti viršutinį vėdinimą. Galima pastatyti ir kaminėlius.
Smėlio dirvose bulves galima laikyti ir duobėse, tačiau tik nedidelį kiekį. Duobės dydis turėtų būti 1-2 m pločio ir 2 m gylio. Pripylus apie 1,5 m bulvių, ant viršaus dedami šiaudai. Į tokio dydžio duobę galima pilti apie toną bulvių. Duobės viršus apklojamas lentgaliais, po to šiaudais. Kad į duobę nepatektų vandens, šiaudai apie 0,5 m užleidžiami ant duobės krašto. Ant viršaus užpilamas maždaug 0,5 m žemių sluoksnis. Norint, kad iš tokios duobės bulves būtų galima paimti ir žiemą, viršų reikia uždengti stogeliu.
Kokių apsaugos priemonių reikėtų imtis sandėliuojant šiemetinį derlių? Nepamirškime po sandėliavimo, kaskart kiek galima dažniau bulves perrinkti. Laiku išrinkus pažeistus (ligotus, suskilusius) gumbus, galima apsaugoti likusį derlių nuo sugedimo. Mastines bulves tenka laikyti beveik iki pat naujo derliaus (apie 9 mėn.), todėl netinkamai laikant nuostoliai gali būti 30-40 proc. ir daugiau.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija
