Gražiame Aukštaitijos krašte Asvejos regioniniame parke, ant nedidelės kalvos, nuo kurios nusileidus atsiveria didžiulis tyvuliuojantis ežeras, įkomponuotas vienaukštis rąstinis sodybos pastatas su mansarda stilistiškai pritampa prie daugumos medinių šio krašto statinių. Sodybą projektavusios architektės Jūratė Norkutė ir Miglė Šalnaitė pabrėžė, kad tradicinės „dviejų galų“ trobos formos, apdailos medžiagų pasirinkimą iš esmės lėmė Aukštaitijos regiono architektūra, kurioje vyrauja mediniai ūkininkų namai. Projekto autorėms norėjosi, kad naujasis statinys natūraliai įsilietų į kraštovaizdį, o ne dominuotų jame. Juolab kad to reikalavo ir Lietuvos Respublikos įstatymai bei savivaldybės išduoti specialieji architektūriniai leidimai, o svarbiausia – tokią viziją turėjo sodybos šeimininkai – inteligentiška, solidi vilniečių pora, planavusi šiame name ne tik vasaroti, bet ir nuolat gyventi. Atsižvelgiant į tai buvo priimami daugelis architektūrinių, technologinių ir interjero sprendimų.
Šiaudiniu stogu uždengtas rąstinis namas natūraliai įsilieja į kaimo aplinką, o tradicinė pastato architektūra pabrėžia sąsajas su gamta ir pagarbą jai.
Sodybos interjeras kuriamas pagal principą „daiktai turi tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai“, todėl pritaikytos itin kokybiškos, bet akies nerėžiančios medžiagos, detalių nedaug, tačiau jos visos funkcionalios, pateisinančios savo paskirtį.Rąstinė architektūra pastato viduje sukuria labai palankų mikroklimatą, todėl architektėms net nekilo minčių projektuojant interjerą slėpti natūralius rąstus. Tačiau buvo atsižvelgta į tai, kad sodyba skirta ne trumpalaikiam miestiečių poilsiui, o gyventi nuolat. Todėl siekiant išvengti senovinės tradicinės pirkios stilistikos, priartinti interjerą prie šiuolaikiško būsto standarto, suteikti modernumo bei sustiprinti šviesos ir erdvės įspūdį papildomos vidinės pertvaros buvo montuojamos iš gipsartonio. Balinti rąstai padėjo sušvelninti kontrastą tarp natūralių paviršių ir modernių medžiagų bei detalių. Taip buvo suformuotas interjero fonas – švelniai kontrastingas ir beveik monochrominis (šviesios sienos ir dūminto ąžuolo parkeltenčių grindys). Nuotaiką padėjo sukurti spalvingos, žaismingų raštų, gaivių gamtinių motyvų detalės – vėliau užsinorėję atsinaujinti šeimininkai galės jas lengvai pakeisti.
Svetainė tapo namo gyvenimo centru, kur susikerta visi keliai – tai tarsi miesto aikštė, kurioje nuolat verda gyvenimas, šiltuoju sezono metu išsiveržiantis į pietinėje namo pusėje suformuotą terasą. Pirmas tradicinio, maždaug 240 kv. m namo aukštas suprojektuotas laikantis klasikinės schemos – vienoje pusėje įrengta gyvenamoji zona, kita skirta miegui, o centrinė dalis prieš prieškambarį, kur kadaise būdavo ūkinės patalpos, dabar taip pat simboliškai pritaikyta darbo reikalams – čia įrengtas nedidelis namų biuras. Aukštaičių vadinamame „gerajame“ namo gale buvo suformuota svetainė, valgomasis ir virtuvė. Pagrindinėje svetainės poilsio zonoje, kaip ir visame interjere, buvo parinkti modernių medžiagų, kontrastuojančių su tradicine architektūra, baldai, čia vyrauja stiklas, metalas, gobelenai su moderniais augaliniais motyvais ir pan., tačiau pirmenybė teikiama funkcionalumui ir patogumui. Norėdamos sukurti komfortišką ir jaukią bendrojo kambario aplinką, architektės daug dėmesio skyrė apšvietimo sistemai. Buvo svarbu suprojektuoti kelias apšvietimo schemas, kurias būtų galima naudoti pagal poreikį. Čia pritaikyta bendroji funkcinė šviesa – nematoma, apšviečianti paviršius ar objektus, o akcentiniai šviestuvai, kaip svarbūs stilistiniai elementai, tam tikra prasme tapo netgi traukos objektais.
Geras sprendimas
Poilsio zonai architektės išrinko stilingą ir labai funkcionalią iš atskirų modulių sudėliotą sofą – ją galima stumdyti pagal poreikius, o tai itin svarbu sodyboje, kurioje šeimininkai laiką leidžia ir vieni, ir su gausia šeima.
Interjere naudojamos kontrastingos priemonės – natūralūs rąstai, mediena, augaliniai motyvai kontrastuoja su lygiomis, šviesiomis, modernių medžiagų plokštumomis.
Architektės ieškojo sąsajų su architektūros istorija: Lietuvoje toks namo tipas, kai už prieškambario būdavo įrengiama svetainė, o už jos iškart terasa su parku, pradėjo plisti XVI a. Jį įtakojo Italijos Renesansas, todėl projekto autorės šiuo principu suprojektuotai sodybai apstatyti baldų ieškojo tarp šiuolaikinių italų dizainerių gaminių.
Bendrajame kambaryje buvo suformuota pusiau uždara virtuvė, nuo svetainės ir valgomojo zonos atskirta rąstinėmis pertvaromis su plačiomis praėjimo angomis. Architektės pabrėžė, kad pagal naujausias Europos tendencijas vis dažniau linkstama virtuvę projektuoti atskiroje patalpoje. Siekiant sukurti patogią ir funkcionalią maisto gaminimo zoną, ir sodyboje virtuvė įrengta atskiroje, tačiau aklinai neuždarytoje patalpoje. Iškart už virtuvės, rytinėje pastato pusėje numatyta valgomojo zona. Nuo svetainės valgomąjį vizualiai atskiria modernus, lakonišku linijų židinys, kuriame jaukiai deganti ugnis matoma tiek įsitaisius ant sofos, tiek ir pietaujant prie stalo. Didžiulis apskritas stalas, prie kurio puikiai telpa susėsti visa gausi šeimyna, tapo pagrindiniu šios erdvės akcentu. Prie jo priderintos patogios, bet kuklaus, santūraus dizaino kėdės, pasak projekto autorių, tarsi paryškinančios kiekvieno ant jų sėdinčio šeimos nario išskirtinumą ir asmenybę.
Atsižvelgiant į šeimininkų poreikius, palyginti nedidelėje virtuvėje palei dvi sienas buvo sumontuoti kampiniai baldai su ilgu darbastaliu, o juose sudėta visa būtina buities įranga, suteikianti galimybę komfortiškai gaminti maistą ir tvarkytis namuose.
Pusiau uždara virtuvė nuo svetainės ir valgomojo zonos atskirta rąstinėmis pertvaromis su plačiomis praėjimo angomis Šviesus spalvinis pagrindas pasirinktas kaip fonas, kuriame tarsi stilizuoti sodybos praeities atgarsiai išryškėja tamsūs ir juodi elementai – dūmintos ąžuolo grindys, išraiškingas valgomojo šviestuvas, židinio kontūrai.
Architektūros ir interjero vientisumo koncepcija geriausiai atsiskleidžia šeimininkų miegamajame. Dėl rąstinės statybos ypatumų šioje patalpoje natūraliai susiformavo dvi dalys – kambarys ir alkova. Alkova (pranc. Alcôve, arab. al qubba — skliautas, palapinė) vadinamas nišos pavidalo kambarėlis, kuriame dažniausiai įrengiamas miegamasis, atkeliavo į Europą iš arabų, turkų kraštų, o Lietuvoje paplito baroko epochoje alkieriaus pavadinimu. Taigi tokioje nišoje įkomponuotoje miegamojo zonoje ilsėdamiesi sodybos šeimininkai gali jaustis išties bajoriškai. Išraiškingo rafinuotumo šiai erdvei suteikia saulės nublukintos purpuro spalvos akcentai, derinami su jaukia
natūralia medžio faktūra, o stilizuoti, ryškiaspalviai gėlių motyvai pabrėžia kaimiškosios realybės estetiką.
Įdomu žinoti
Miegamajame vyrauja audiniai su verdure – klestinčios augmenijos – motyvais. Įdomu, kad savo privatiems apartamentams dekoruoti tokius audinius rinkosi ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas.
Miegamajame įrengti keli apšvietimo scenarijai: nuo lubų abipus lovos nuleisti stilingi lašo formos šviestuvai padeda kurti jaukią nuotaiką, o virš galvūgalio sumontuoti funkcionalūs skaitymo šviestuvėliai su keičiama šviesos kryptimi.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
