250 kv.m. sodyba Aukštaitijoje: modernios etno interpretacijos

Ramiame Aukštaitijos krašto kaime, senų trobesių vietoje prieš keletą metų iškilusi mieste gyvenančių šeimininkų poilsiui skirta sodyba patraukia akį savo šiuolaikiškumu, tačiau tuo pat metu natūraliai įsilieja į kasdienišką lietuviško kaimo ir jį supančios gamtos ritmą. Sodybos interjerą projektavusi architektų komanda nesistengė moderniame name dirbtinai sukurti tradicinės „kaimiškosios autentikos“, bet atsižvelgdama į aplinkos kontekstą kruopščiai derino apdailos medžiagas, baldus, koloritą bei pritaikė originalių stilizuotų etnografinių detalių.

Erdvus, bemaž 250 m² ploto monolitinės statybos užmiesčio sodybos su mansarda pastatas suskirstytas į kelias dalis: vienoje pirmojo aukšto pusėje įrengta didelė svetainės poilsio zona, kitoje – virtuvė ir kitos buitinės paskirties patalpos. Šias dvi erdves skiria platus prieškambaris su laiptais, vedančiais į antrąjį aukštą. Mansardoje erdvė taip pat padalyta į dvi dalis: vienoje įrengta šeimininkų privačioji zona, o kitoje – svečių kambarys su atskira vonia. Čia dažniausiai apsistoja pailsėti į kaimą atvykę jau suaugę šeimininkų vaikai. Atsižvelgiant į šeimininkų patogumą, privatumo poreikį ir siekiant, kad sodyboje atostogaujančios kelios šeimos galėtų ramiai ilsėtis, miegamosios zonos buvo visiškai atskirtos viena nuo kitos, į jas patekti galima tik skirtingais laiptais iš pirmojo aukšto. Taip suprojektuota emociškai komfortiška erdvė.

Projektuojant sodybos interjerą studijos „Devyni architektai“ komandai – Jurgitai Liubartaitei ir Justinai Balvočiūtei – buvo svarbu sukurti jaukias ir šiltas poilsiui skirtas erdves. Dėl šios priežasties kaip pagrindinė apdailos medžiaga pasirinktas medis. Beveik visos pirmojo aukšto sienos ir lubos buvo iškaltos faktūriškomis medinėmis lentomis su išryškintu šakų ir rievių piešiniu – taip siekiama susieti interjerą su gamtine sodybos aplinka, sukurti natūralumo pojūtį. Šiam įspūdžiui sustiprinti architektės grindims pasirinko net skirtingo pločio lentas. Šiltą medžio faktūros foną svetainėje paįvairina senų plytų mūro fragmentas – ši apdaila pritaikyta poilsio zonoje įrengtam židiniui dekoruoti. O svarbiausias dėmesys atitenka originaliai papuoštai svetainės pertvarai, skiriančiai poilsio zoną nuo laiptų į mansardą. Ieškodamos išskirtinio akcento jai išryškinti ir nenorėdamos apsunkinti erdvės skirtingų faktūrų medžiagomis, projekto autorės pasirinko dažytas faneros plokštes – jos buvo frezuotos pagal Jurgitos Liubartaitės priešinį, kuriame subtiliai ir prasmingai panaudotas lietuviškų etnografinių saulučių ornamento motyvas.

A. Skrolio nuotr.

Frezuotas ažūrinis etnografinių saulučių motyvas ne tik įliejo į interjerą ritmikos ir lengvumo, bet ir subtiliai susiejo modernų sodybos pastatą su tradicinėmis lietuviškojo kaimo vertybėmis.
A. Skrolio nuotr.

Kadangi svetainė dažniausiai būna atvira, architektės čia pritaikė medines stumdomąsias duris – atidarytos jos netrukdo ir neužima erdvės, o prireikus galima visiškai izoliuoti poilsio zoną.

A. Skrolio nuotr.

Šiltą rusvų žemės atspalvių koloritą praskaidrina melsvai pilkšva, tarsi laiko nublukinta grakšti komoda.

A. Skrolio nuotr.

Interjerui dekoruoti naudojamas sendintas natūralus medis, minkštos faktūros, ramių, žemės spalvų audiniai, kailis, languoti ir juostuoti raštai ne tik padeda kurti jaukią ir šiltą užmiesčio atmosferą, bet ir subtiliai užsimena apie etnografinius motyvus.

Virtuvės erdvėje išsaugota visame interjere vyraujanti užmiesčio poilsio namo stilistika, pagražinta sendintais ir etnografiniais elementais. Beveik visos sienos, lubos, taip pat grindys padengtos medžio apdaila – tokiu pačiu principu, kaip ir svetainėje, o galinė siena sumūryta iš sendintų plytų, kita nutinkuota ir nudažyta baltai, siekiant sukurti vizualiai lengvesnės erdvės pojūtį. Norėdamos sukurti apgalvotą ir patogią darbo zoną, projekto autorės čia numatė vietas visai reikalingai įrangai, tad funkcionalumu ir praktiškumu ši virtuvė nenusileidžia moderniems miesto būstams. Iš medžio masyvo pagaminti baldai su darbastaliu ir talpiomis apatinėmis spintelėmis buvo projektuojami kampu palei dvi sienas. Pagrindinė darbo zona sukoncentruota ties galine, sendintų plytų mūru dekoruota siena: čia darbastalyje sumontuota viryklė su orkaite, o ant sienos įrengtos pusiau uždaros lentynos be sienelės – taip pavyko išsaugoti neuždengtą gražią mūro faktūrą.

A. Skrolio nuotr.
A. Skrolio nuotr.

Kadangi mansardoje įrengti miegamieji su vonios kambariais visiškai izoliuoti vienas nuo kito, į juos galima patekti skirtingais laiptais. Į erdvią šeimininkų privačiąją zoną veda masyvūs laiptai, sumontuoti dideliame prieškambaryje. Tai kone vienintelis architektūrinis šios erdvės elementas, tad projekto autorės sumanė suteikti jam ypatingos reikšmės tiek funkcine, tiek dekoro prasme. Šis prieškambaryje vyraujantis išraiškingas rankų darbo tikro medžio ir metalo derinys tarsi padiktuoja viso interjero stilistinę idėją, medžiagų, faktūrų ir kolorito pasirinkimo sprendimus.

A. Skrolio nuotr.

Nepaisant poilsio atmosfera dvelkiančios stilistikos, projektuojant virtuvę buvo svarbu įrengti itin funkcionalią ir patogią maisto gaminimo zoną, nes tai – viena iš kokybiško poilsio sąlygų.
A. Skrolio nuotr.

Nusižiūrėk idėją
Įdomus ir netikėtas projekto autorių pasiūlymas: grubaus dizaino medinės stumdomosios durys vietoj įprastos rankenos turi tik storą virvę – už jos paėmus patogu patraukti masyvią durų plokštumą.

Nenorėdamos apsunkinti erdvės, lentynų konstrukcijai uždengti projekto autorės pritaikė bėgelius, ant kurių buvo sumontuotos dvejos stumdomosios ornamentuoto reljefinio stiklo plokštės, atstojančios dureles.

A. Skrolio nuotr.

Palei ilgąją patalpos sieną nusidriekė medinis darbastalis su didele keramine plautuve ir daugybe stalčių, spintelių ir konteinerių daiktams susidėti.

A. Skrolio nuotr.

Galinę prieškambario sieną kampu skelia masyvus, pagal specialų užsakymą meistrų nukaldintas metalinis zigzagas, o ant kiekvienos jo pakopos padėta po natūralią medžio masyvo kaladę.

A. Skrolio nuotr.

Iškart už frezuotu ornamentu puoštos svetainės pertvaros įrengti laiptai į svečių miegamąjį. Jiems apšviesti pritaikytas projekto autorių sukurtas šviestuvas, kuriam panaudotas tas pats saulučių ornamento motyvas.

A. Skrolio nuotr.

Kurdamos užmiesčio sodybos interjerą, projekto autorės siekė individualumo ir originalumo: buvo projektuojami vienetiniai baldai, rankomis gaminami architektūriniai ir dekoro elementai, kruopščiai, pagal vyraujančią stilistiką ir dizainą parenkamos net pagalbinės detalės, pavyzdžiui, elektros lizdai ir jungikliai.

Du miegamieji – šeimininkų ir svečių – įrengti mansardinėje namo dalyje, tad gana status stogo nuolydis ir nestandartinės formos erdvė suteikia šiems kambariams ypatingo jaukumo pojūtį. Kadangi sodybos patalpos palyginti didelės, architektės stengėsi išsaugoti tinkamas erdvės bei daiktų proporcijas ir projektuodamos baldus. Kai kurie baldai buvo specialiai dekoratyviai padidinti, nes kitu atveju įkomponuoti erdviame kambaryje atrodytų mažesni, nei yra iš tikrųjų. Dėl šios priežasties plačioms abiejų miegamųjų lovoms buvo sukurti originalūs masyvūs galvūgaliai, vizualiai padidinantys ir paties baldo formas. Kaip ir visame interjere, juos projektuojant buvo panaudoti subtilūs liaudiškos dekoravimo tradicijos motyvai: raštuotas audinys plačių sendintų medžio lentų rėmuose ir iš lentų sudėliotas rombo formos raštas, primenantis kaimo trobų durų ornamentiką.

A. Skrolio nuotr.

Originalus sprendimas
Prie lovos su masyviu dekoratyviu galvūgaliu vietoj naktinio stalelio pastatyta statinė padeda išsaugoti tinkamas erdvės ir daiktų proporcijas, pabrėžia kuriamą interjero stilistiką. Nestandartinės formos palėpės erdvė, sendintos stilistikos baldai, originalūs, vienetiniai puošybos elementai suteikia interjerui ypatingo jaukumo pojūtį.

A. Skrolio nuotr.
Kad užmiesčio sodyba atitiktų visus patogiam ir ištaigiam poilsio namui keliamus reikalavimus, čia buvo numatyti net keli vonios kambariai – vienas įrengtas pirmajame aukšte, kiti du – atskirose miegamųjų zonose mansardoje. Jų dizainas buvo derinamas prie vyraujančios stilistikos: apdailai naudojamas medis, sendintos plytos, o antrojo aukšto patalpose vietoj grindų įrengta tikra molinė kaimiška asla. Taip buvo vienas iš daugelio projekto autorių naudojamų būdų priartinti modernų pastatą prie senojo kaimo gyvenimo realybės, sukurti išskirtinumo ir dermės pojūtį.
A. Skrolio nuotr.

Dekoro idėja
Svetainės akcentu tapęs etnografinių saulučių raštas perkeliamas ir ant stiklinės dušo kabinos sienos. Siekiant, kad atspaudas ant stiklo nenusitrintų, jis buvo uždengtas dar viena skaidria stiklo plokšte.

A. Skrolio nuotr.

Šeimininkų vonios kambaryje varinį senovinį dubenį primenantis praustuvas sumaniai įtaisytas ant statinės.

A. Skrolio nuotr.

Rankų darbo kalto metalo ir natūralaus medžio derinys pasikartoja ir vonios kambaryje: medinių baldų briaunos papuoštos dekoratyviais metalo apkaustais.

Projekto autoriai – architektų studija („Devyni architektai“).

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis