– Kaip Londonas tapo Jūsų namais?
– Ten, kur yra mylimas žmogus ten, yra ir mano gyvenimas bei namai. Aš jau 22 metus Londone, iš jų su Deksteriu (režisierius Deksteris Flečeris, aut.past.) esame vedę 16 metų. O Lietuva buvo vieta, kurioje likę du brangiausi žmonės – mama ir tėtis. Dėl jų čia ir grįždavau, nes brolių ar sesių neturiu.
Tiesa, prieš 12 metų atsirado dar viena priežastis karts nuo karto grįžti į Lietuvą. Juk kai išvažiavau buvo laikotarpis, kai mes neseniai buvome tapę nepriklausomi. Tada iškart ėmė ryškėti, jog kultūra nėra tas dalykas, kuris taps šalies prioritetu, o aš negalėjau laukti – man visko reikėjo čia ir dabar.
Faktas, kad aš esu vyrišką profesiją turinti moteris taip pat nepadėjo, tad kai per mano trumpą viešnagę į Londoną gavau kvietimą pasilikti 6 mėnesiams Karališkame Nacionaliniame teatre dirbti ir atlikti kūrybinę praktiką, nedvejodama pasirinkau vietą, kuriai tuo metu reikėjo mano žinių.
Tačiau 2001 m. Gintautas Kėvišas atvažiavo į Angliją ir kvietė pastatyti Trakų pilyje Dž.Verdi operą „Kaukių balius“. Būtent tada sutikau du žmones, kurie kūrybine prasme iki šiol yra svarbiausi mano gyvenime, o tai iš tikrųjų retas dalykas. Tai – dirigentas Gintaras Rinkevičius ir dizaineris Juozas Statkevičius. Juozą aš jau pažinojau daug metų, tačiau nebuvome bendradarbiavę, o su Gintaru visą laiką norėjau dirbti. Man labai patiko kaip jis diriguoja, atrodė, kad jis nepaprastai supranta dramą muzikoje ir myli teatrą.
Tada su jaunimu nedirbau, bet pamačiau, kiek daug yra jaunų talentingų solistų, kurie neturi savo vietos. Pajutau, kad dėl jų galiu ir noriu kažką padaryti. Tačiau tam, kad įvesti absoliučiai naują solistų kartą vienu ypu, buvo reikalinga alternatyva – dideli biudžetiniai kolektyvai negalėjo turėti tokio lankstumo.
Svajojau sukurti operos pastatymą, remiantis privačiomis lėšomis ir įtraukti Lietuvos verslo visuomenę į draugystę su kultūra. 2004 – 2005 m. dirbau Niujorke, labai tuo džiaugiausi, bet supratau, jog ten gali pastatyti daug puikių spektaklių, bet gyvenimo niekam nepakeisiu, o Lietuvoje – galėčiau. Todėl 2006 m. su Gintaru Rinkevičium ryžomės, tada atrodė, neįmanomam dalykui – pastatyti pilnavertį operos spektaklį netradicinėje teatrui erdvėje iš beveik vien privačių lėsų. Taip gimė „Bohema“ ir „bohemiečiai“.
– Galima sakyti, kad iki šiol ir blaškotės tarp Vilniaus ir Londono – dviejų savo namų.
– Manau, kad pagrindinė mano gyvenimo tema turėtų būti „be namų“. Aš nesu ramaus, tradicinio, nusistovėjusio gyvenimo šalininkė. Man svarbu mesti iššūkius ne tik sau, bet ir supantiems žmonėms. Daug gali pasiekti tik tuomet, kai labai sunkiai dirbi ir nuolat patiri išbandymus, o ne tada, kai esi komforto zonoje.
Vaikystėje mano tėvai rūpinosi, kad turėčiau viską. Jie norėjo duoti man tai, ko patys neturėjo. Ypač mama, kuri Sibire praleido aštuonerius metus. Į Operos ir baleto teatrą pradėjau vaikščioti nuo pusantrų metų, o nuo septynerių pirkdavo visus abonementus į filharmoniją. Pinigų daug neturėjome, todėl dažnai pirkdavo tik vieną abonementą – mane atvesdavo, paleisdavo vieną, o po koncerto pasiimdavo.
I.Budzeikaitės nuotr.
Pianinu grodavau valandų valandas, mokiausi B. Dvariono muzikos mokykloje, dalyvaudavau konkursuose. Taip ir pralėkdavo visos mano dienos: mokykla, muzikos mokykla, namai. Atmintyje išlikusi maža mergaitė su juodais plaukais ir galvoje įrištu baltu kaspinu, kuris didesnis už ją pačią.
Mokiausi 18–oje vidurinėje, vienoje klasėje su Andriumi Mamontovu. Tai jis su kitais dabar jau žymiais mūsų klasiokais įkūrė „Foje“, o aš nuo kokių 15 metų stačiau spektaklius, porą metų žemesnėje klasėje mokėsi ir Oskaras Koršunovas.
Taigi buvau vaikas, kuris nuo vaikystės užprogramuotas kelionei, kuri nėra įprasta daugeliui žmonių. Tad nieks ir nesistebėjo, kai Vilnius–Londonas tapo natūraliu maršrutu.
– Bet ar būnant nuolatinėje kelionėje, be pastovių namų, neapima jausmas, kad esate be vietos?
– Ne, kaip tik tai suteikė didelį pasitikėjimą ir užtikrintumą savimi. Mano namai yra žmonės, kuriuos aš myliu ir saugau savo viduje. Dėl to esu labai prieraiši, bet aplink mane tik tie žmonės, kuriuos pasirinkau ir žinau, kad jei reikės, galėsiu jiems paskambinti ir ketvirtą ryto – nesvarbu ar paliūdėti, ar pasidžiaugti.
Šeima man tapo žmonės, su kuriais nesieja kraujo ryšys. Taip atsitiko dėl to, kad būdama devyniolikos metų išvykau studijuoti į Maskvą ir turėjau išmokti gyventi viena, atsirinkti žmones. Kai esi milžiniškame mieste ir nežinai ar kitą dieną turėsi pavalgyti, įpranti gebėti išgyventi bet kokioje situacijoje. Būtent to mane ir išmokė tėvai – nesvarbu ar tu gyvenime būsi milijonierus ir turėsi viską, ar tu nieko neturėsi, svarbu, kad tu būtum žmogumi. Tai suteikia vidinę pilnatvę, kuriai nebūtini buitinai dalykai. Juk namai, t.y. fizinis pastatas, yra vienas is jų.
– Taigi, jums nebuvo jokio šoko, kai iš didelio vienturtės kambario Vilniuje persikėlėte ant čiužinio Maskvoje?
– Jokio. Iš pradžių gyvenau bendrabutyje, po to su drauge nuomavomės butelį, o šiaip, kur tik neteko gyventi – čia gal reiktų prisiminimų knygai istorijas palikti... (juokiasi)
– O kaip dabar jaučiatės Lietuvoje?
– Šiuo metu Lietuvoje yra svarbiausias mano gyvenimo dalykas – „bohemiečiai“, jie man ir darbas, ir gyvenimas, ir šeima. Tai užima absoliučiai visą mano laiką ir labai daug jėgų, todėl stengiuosi negalvoti, kaip jaučiuosi asmeniškai.
Matyt, jaučiuosi kaip svečias, turintis išgyventi prisiminimų kelionę. Šiuo metu gyvenu savo vaikystės bute, noriu pabūti jame viena – tai yra mano atsisveikinimas.
– Su šita aplinka ir praeitimi?
– Taip, dabar su praeitimi, o galbūt kažkada ir su Lietuva. Gyvenime labai svarbu sau nemeluoti. Būsiu tol, kol matysiu, kad galiu kažką pakeisti, duoti viltį jauniems žmonėms. Kaip jau pastebėjote, nesišvaistau jokiais patriotiniais lozungais, o tiesiog dirbu.
Per šešis metus savo veikla su „bohemiečiais“ įrodėme, kad galima sukurti ir Lietuvoje tokias sąlygas, tokią darbo ir kūrybos vietą, į kurią nori grįžti ir visi tie, kurie yra išvažiavę ir siekia karjeros ar gyvena kitur, kad jie čia reikalingi ir turi savo vietą, kad galima suteikti daug galimybių jaunimui ir jie su kaupu pateisina viltis.
Tam ir įkūrėme Vilniaus Miesto Operą. Kad tai būtų mūsų visų namai Lietuvoje. Bet kaip suprantate tai yra nėra mūsų namai fizine prasme, jokio pastato neturime. Dabar tam turiu atiduoti visą save, dėl to ir praleidžiu čia beveik pusę metų, nuolat gyvenu tarp lagaminų.
– Teigiate, kad jūsų namai yra ten, kur yra jūsų širdis. Tai yra šiuo metu – Londone. Bet balse vis tiek juntamas tam tikras melancholijos, nostalgijos atspindys...
– Nors Anglijoje turiu 150 kvadratinių metrų loftą, čia, vaikystės namuose, jaučiuosi taip pat gerai, kaip ir ten. Man buitis nėra svarbi. Esminis skirtumas ne tai, jog Londone yra visi daiktai, ten yra svarbiausias mano gyvenime žmogus – Deksteris.
O liūdnumas balse tai ne nostalgija. Aš nesuprantu tų visų klausimų apie fizinius namus. Iš viso XXI a., kai susisiekimas ir kelionės priartina net pačius tolimiausius žemės kampelius, mobilus žmonių gyvenimas yra tapęs norma ir jau nieko nebestebina. Tai labai priimtina ne tik tarp menininkų, bet ir versle. Todėl esu labai dėkinga savo tėvams, kurie norėjo, jog aš gyvenčiau kitaip nei kiti, išmokė būti plačių pažiūrų žmogumi ir leido būti savimi.
Sąmoningai pasirinkau neturėti vaikų, nes tiek, kiek aš dirbu, jų atžvilgiu būtų nesąžininga, o kartu neturėčiau to, ką turiu dabar. Dėl to džiaugiuosi, kad Deksteris nenorėjo manęs pakeisti. Buvo laikas, kai aš atidaviau visą laiką ir save tik jam, dabar laikas, kai turiu dirbti dieną naktį, po to bus dar koks kitas laikas... Mes suteikiame vienas kitam laisvę išreikšti save.
Galbūt kažkiek yra užgniaužto liūdesio mano balse, nes dabar sėdime mano vaikystės namuose kur dokumentų, nuotraukų, segtuvų šūsnys, kuriuose užfiksuota visa mano jaunystė, visi pirmieji darbai, mamos prisiminimų archyvas. Tai yra mano istorija, kurią aš labai vertinu, bet natūralu, kad kai čia nebūni, tai nuolat apie tai negalvoji, o dabar štai susimąstau..
Kai mirė mama, aš atskridau iš Berlyno ir niekada neužmiršiu to jausmo, kai viena užėjau į šį butą. Atsidariau duris, o visas butas atrodė lygiai taip, koks jis buvo prieš 40 metų. Net mano vaikystės kambarys nepakitęs – tarsi muziejus, o žmonių nebėra ir niekada jau nebebus...
– Koks jausmas tada apėmė įėjus?
– Supratau, kad tai eros pabaiga – visiškas finalas. Pajutau, kad likau visiškai viena, jog turiu pritaikyti visas tėvų pamokas – išgyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, visada būti pirma ir sėkminga. Jokiu būdu ne antra, o pirma. Supratau, kad į šį butą niekada nebegrįšiu, kaip į namus. Juk namai ten, kur tavęs laukia žmonės, kuriuos tu myli, o čia liko tik fizinės sienos ir prisiminimai.
Kaip tik tuo metu, kai mama mirė, turėjome įregistruoti Vilniaus Miesto operą – sunku buvo apsispręsti... Nors kartu gal kiek ir simboliška, tarsi mama pasakė, kad dar turiu likti Lietuvoje ir įleisti naujas šaknis. Noriu pabandyti sukurti tai, kas galės gyvuoti ir teikti žmonėms džiaugsmo ir tada, kai manęs nebus.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Jūsų tėvų namai buvo atviri?
– Taip, mano tėvai buvo tikras fenomenas – draugai labiau mylėjo juos nei mane! (juokiasi) Jie leisdavo rengti vakarėlius, prisėsdavo su mumis prie bendro stalo. Tėvų taisyklė buvo labai paprasta, bet išmintinga – leisti daryti klaidas namie, o ne kur gatvėje. Juk paauglystė tai amžius, kai viską turi išbandyti pats. Tai buvo namai, kuriuose vyravo vidinė laisvė ir paliko manyje gilų įspūdį. Prie mamos stalo sėdėjo įvairių rasių ir visokių pažiūrų žmonės, bet visi buvo vienodai laukiami ir vienodai geri.
Lina Fisheye nuotr.
Daug ką parodo ir tai, kad kai Jurga (rašytoja Jurga Ivanauskaitė, aut.past.) pajautė, kad jos liga jau pasiekė finalinį etapą ir laiko kartu liko nedaug, ji paprašė, kad suorganizuočiau pas mano tėvus tokį balių, kokie būdavo mūsų jaunystėje: su didžiuliu stalu, nukrautu valgiais. Surinko visa mūsų jaunystės kompanija – Andrius Mamontovas, Juozas Statkevičius. Aštuonias valandas juokiamės iš visko – ir iš juokingų dalykų, ir nelabai. Kai dabar pažiūriu į tas nuotraukas, matau, kad iš tos vakarienės nebėra jau trijų žmonių.
– Ar Lietuvoje jaučiatės vieniša?
– Aš nesijaučiu vieniša, neturiu tam laiko. Tiesiog jaučiuosi viena. Kai visos uždangos nusileidžia ir antrą ryto tu turi grįžti namo, dar atrašyti krūvą elektroninių laiškų ir pamiegoti bent tris valandas, tuomet esi vienas. Bet tai nėra blogai, tai kaip tik yra naudinga.
– Dabar prisiminimų archyvą vešitės į Londoną. Ar apskritai mėgstate kažką rinkti, kaupti?
– Londone labai ilgai ieškojome kur gyventi, pirmą butą įsigijome tik kai man buvo 36 metai, 2004 metais, o prieš ketverius metus iškeitėme jį į loftą. Ir tik dar kartą įsitikinau, jog širdyje esu minimalistė. Man labiausiai patinka japonų dizainas ir italų modernizmas, kuris yra be jokių įmantrybių. Bet bėda, kad mano vyras mėgsta viską kaupti, tad turime daugybę daiktų, kurie kelia prisiminimus, be to jo profesinis ir asmeninis archyvas užima ne viena knygų lentyną, bet buityje reikalingi daiktai mums didelės reikšmės neturi.
Svarbiausia taisyklė, įsigyti kokybišką daiktą, kuris galėtų būti naudojamas kuo ilgiau. Jokių auksinių čiaupų nėra, bet nusilupusias plyteles vonioje galite atrasti. Galbūt taip yra dėl to, kad kai iškyla klausimas, ar važiuoti į Braziliją ir plaukti Amazonės upe, ar darytis remontą, mes renkamės keliones. Namuose svarbiausia gera atmosfera, energetika, o to mums netrūksta.
– Tai ir yra svarbiausia namuose.
– Būtent, o prie daiktų tu negali prisirišti, nes tai yra tarpiniai dalykai. Tu turi pasitikėti savimi ir tikėti žmonėmis, tai yra didžiausia vertybė. Mes su Deksteriu būtume laimingi jeigu ir nieko neturėtume. Mūsų bendras gyvenimas prasidėjo nuo bankroto. Juk jis buvo įžymus, 22 metų jau turėjo didžiausią namą, keturias prabangias mašinas. Tuomet atsiranda žmonės, kurie „pagelbėja“ išleisti pinigus ir naudojasi tavo gerove, užvaldo vienatvės pojūtis, juk ne kiekvienam yra lengva atlaikyti viešumą, nuolatinį spaudimą. O kai Deksteriui suėjo 28 metai jau nebuvo nieko, tik didelės skolos. Mes kartu matėme visko, todėl esame labai stiprūs, nesureikšminame nei sėkmės, nei jos atributų, ir niekas jau nebaisu...
I.Budzeikaitės nuotr.
– Kokia spalva vyrauja Jūsų namuose?
– Daugiausiai namuose yra pilkos, įvairių jos atspalvių, nes mano gyvenimas labai spalvotas. Kai esi namie tesinori ramybės. Tas pats ir su muzika – namuose nieko nesiklausau. Po 10 valandų repeticijų maratono geriausia muzika – tyla, kurioje išryškėja įdomiausi sąskambiai.
– Kaip ir Jūsų gyvenime – tik įdomios ir netikėtos improvizacijos.
– Manau, kad viskas gyvenime prasideda nuo mažų dalykų. Aš niekada negalvojau, kad galėsiu gyventi Londone. Niekada negalvojau, kad galėsiu būti džiunglėse ar Amazonėje, ar Afrikos žemyne. Aš niekada negalvojau, kad galėsiu žiūrėti goriloms į akis arba kelias dienas bastytis Namibės dykumoje. Galbūt visa tai įvyko dėl to, kad esu iš mažo buto Žirmūnuose ir visuomet norėjau būti ten, kur daug vietos, žmonių ir energijos. Būtent tėvai man suteikė suvokimą, kad pasaulis nesibaigia čia, Vilniuje.
Kai dabar žvelgiu į lietuvių jaunimą Londone, naują kartą – studentus, profesionalus, matau, kad jie yra kitokie – jie nesijaučia „antros rūšies“ gyventojais. Juk jiems nereikėjo iš paskutiniųjų gauti draudžiamų knygų, pasislėpus žiūrėti užsienio filmų video juostų, bandyti suvokti, kas vyksta pasaulyje. Dabar sienų nebeliko. Ir dirbdama su solistais visąlaik galvoju, kad jie būtinai išvažiuotų ir išbandytų save kitame mastelyje, kitoje plotmėje.
Ir, žinoma, kad grįžtų, jei tik patys to norės. Aš noriu, kad Vilniaus Miesto opera jiems būtų namais, bet ne finaline stotele, o tarpine, kur gali pasisemti vidinių jėgų. Svarbiausias argumentas, kodėl jie tai turėtų padaryti – tai pojūtis, jog grįžti ten, kur užaugai, kur praėjo tavo vaikystė, kur tau gera, gali prisiminti tokius dalykus kaip pirmą išgertą alų, pirmą bučinį, surūkytą cigaretę ar baigtą mokyklą.
Tokios smulkmenos padeda jausti kojas ant žemės. Tada tu gali pasiekti labai daug ir vis tiek be jokių problemų sėdėti ant paprastos taburetės. Nereikia jokių paauksuotų krėslų, nes tai parodo, jog viską pasiekei savo jėgomis – daiktai, kupini tuštybės, nebereikalingi.
– Ačiū už pokalbį.
