Kokius interjero stilius dažniausiai kuria Lietuvos dizaineriai?
Alvydas Šeibokas (toliau A.Š.): Bent jau paskutiniu metu dominuoja dvi kryptys: minimalizmas ir „ponių laimė“. Dabar vyraujantis minimalizmas yra pernelyg perkrautas detalėmis, daiktais. Kitą tendenciją įvardinčiau kaip „ponių laimę“. Kuo pasižymi toks interjeras? Viskas gražu, blizga, saldu, kupina dekoro elementų, iš pirmo žvilgsnio primena rūmus. Žinoma, to neįmanoma išvengti.
Kitas klausimas ar įmanoma gyventi tokiame pompastiškame interjere, tačiau tai jau priklauso nuo žmogaus. Tad išskirti vieną vyraujantį stilių yra neįmanoma – dažniausiai tai būna stilių mišinys. Tiesa, toks variantas palengvina stiliaus ieškojimus namų šeimininkėms ir mėgėjams dekoratoriams.
Ar egzistuoja lietuviškas interjero stilius?
A.Š.: Tokios kaip lietuviškos krypties apskritai nėra – bandymų naudoti lietuvišką atributiką beveik nebuvo. Kita vertus, ar iš viso kada nors buvo lietuviškas interjeras? Pagoniški ženklai, lietuviški raštai, spalvos dalinai pamirštos. Daugiausiai sekame paskui skandinavus, anglus, vokiečius.
Ar pastebėjote kuriamuose dizainuose tam tikras tendencijas, jų pokyčius?
A.Š.: Dažniausiai būna prastai apgalvota ergonomija ir funkcionalumas. Didesnė dalis interjerų sukurta tam, kad būtų efektingos nuotraukos ar gražūs reportažai. Nebesupranti, ar tikslas buvo patenkinti kliento, ar autoriaus norus.
Be to, išryškėja amžina problema – labai mažai individualių detalių, išbaigtumo. Visai pamiršta viena iš pagrindinių interjero detalių – durys. Apsiribojama standartinėmis durimis. O dar tarpukario architektūroje buvo tam skiriamas ypatingas dėmesys.
Dažnai galima atrasti neteisingos šviesos panaudojimo pavyzdžių, maišomi visuomeninių ir individualių interjerų apšvietimo technikos elementai.
Interjeruose daug atsitiktinumų ir nėra vientisumo. Galima atrasti daugybę trukdančių elementų – grotelės, kondicionieriai ir kiti inžineriniai elementai. Dažnai netinkamai parinkti dailės kūriniai bei dekoro elementai. Daug prieštaravimų tarp vidaus ir išorės, o juk interjeras ir eksterjeras yra neatsiejami dalykai.
Dizaineriai gali atsikirsti, jog taip atsitinka dėl to, jog lietuviai bijo eksperimentuoti. Ar tai tiesiog dar vienas stereotipas, klišė?
A.Š.: Lietuviai iš esmės yra atsargūs. Tiesa, žmonės greitai pasiduoda kokiai nors mados bangai. Išpopuliarėjo linoleumai – visi juos turėjo. Dabar – ekologijos banga. Bet kas tai yra? Natūralios medžiagos visuomet buvo naudojamos. Nesuprantu, kaip galima teigti, jog būtent šis interjeras yra ypatingai natūralus. Tai madingi žodžiai, kurie mus visur persekioja. Pagrindinis dalykas, ką aš akcentuoju – tai turi būti žmogiška, šilta, kad nebūtų vienadienis dalykas. Juk sukurti ilgai išliekantį, nenusibostantį interjerą moka ne kiekvienas.
Antras dalykas, galbūt yra per mažai jaunų žmonių, kurie norėtų gyventi su eksperimentiniais interjerais ir būtų pajėgūs į juos investuoti.
Taigi, vienas svarbiausių aspektų kuriant naujus namus – biudžetas?
A.Š.: Derėtų atsiminti auksinę taisyklę – negalima eksperimentuoti kliento pinigais. Mažai kas turi galimybę interjerą keisti kas metus, kai kurie ir kas penkerius retai ką keičia. Dėl to ir mažiau ieškojimų, lengvai pasiduodama mados srovei ir pamirštama, kad svarbiausias sprendimas – širdyje.
Taigi bent jau iš pradžių, būtinai reikia biudžetą aptarti. Būna blogiau, kai užsibrėži maksimalią sumą, o paskui, ją sumažinus, reikia pergalvoti koncepciją – iškart nukenčia kokybė ir galutinis rezultatas. Turint mažą biudžetą, tu renkiesi visai kitas priemones, bet nereiškia, kad jis bus prastesnis.
Dėl to labai svarbu bendradarbiauti su specialistu, kuriančiu interjerą.
A.Š.: Visų pirma turi būti dialogas. Tai turi būti dviejų žmonių sulipdytas kūrinys, o ne cirkas, kurį vėliau užsakovas turės perdaryti ir to specialisto niekam nerekomenduos. Dažnai interjeras, kuris yra apdovanojamas, būna visiškai nepritaikytas kasdieninam gyvenimui.
Tad kaip atrasti savo interjero dizainerį, kuris išgirstų tikruosius kliento poreikius?
A.Š.: Dažniausiai rekomendacijos eina iš lūpų į lūpas. Be to, yra internetas, įvairūs katalogai. Visgi pasirinkti autorių, reikia ne pagal rekomendacijas, o pagal tai ar priimtina jo ankstesnė kūryba. Jei menininkui, kuris prieš tai yra kūręs visai kitokio dizaino, nei įsivaizduoja savo namus, jūsų vizijos kertasi, atsiras trintis ir paprasčiausiai netenkins galutinis rezultatas.
Ar pritariate nuomonei, kad per ketverius metus sumažėjo interjero detalių pasiūla?
A.Š.: Visose išsivysčiusiose šalyse yra plati rinka, bet ne pas mus. Prekybininkai bando prisiderinti prie atseit lietuviško skonio. Jie mano, kad žino, kas tai yra lietuviškas stilius. Dalis tiesos yra – tarp klientų nėra įvairovės poreikio. Perkamosios galios nebuvimas neleidžia vežtis gerų, skoningų daiktų.
Kaip manote, ar švedų baldų milžinei IKEA atėjus į Lietuvą, prasidės intensyvus interjero pokyčių etapas?
A.Š.: Tai būtų natūralus atėjimo rezultatas. Apsidairykite, tiek daug samdančių dizainerius nėra nei vienoje šalyje. Užsienyje žmonės net nesikreipia į dizainerius. Jie nuo mažumės turi išlavintą skonį. Lietuvoje meninio išprusimo jau sovietmečiu buvo labai mažai, o dabar jis visiškai smukęs. Esminė problema, kad nėra susiformavęs lietuviškasis identitetas. Žvelgiant istoriškai tai – natūralu. Tad nieko keista, kad Lietuvos kultūra yra įvairių šalių atspindys, kuris prilygsta visiškam chaosui.
