Namai, kuriuose labai svarbi estetika

Vilniečių Rūtos ir Gedimino Jankūnų namuose dekoras toks svarbus, kad kartais net patiekalai ruošiami atsižvelgiant į spalvą – kad derėtų prie staltiesės, indų, kitų stalo serviravimo detalių.

Rūta, pasitelkusi namiškius, namus puošia kaskart kitaip, o dekoro elementus kuria savo rankomis. Per didžiąsias metų šventes pas Jankūnus tradiciškai renkasi artimiausi giminės, tada kuriamos ypatingos puošmenos. Svetainėje nuo Kalėdų plevena balti popieriniai angelai, o ant pianino surikiuotos šių metų Velykų stalui papuošti iš žolių rištos lėlytės. „Mano tėvų namuose buvo svarbu staltiesė, indai, todėl ir mes su dukra serviruojame stalus, piname vainikėlius“, – sako moteris. Namų, kuriuose labai svarbi estetika, šeimininkai – profesionalūs menininkai, Vilniaus dailės akademijos absolventai: ji – tekstilininkė, jis – skulptorius.

Rūta Jankūnienė interjerus kuria ir kitiems

 Rūta dabar kuria interjerus, būsimiems architektams dėsto kompiuterinio vizualizavimo metodus, Gediminas dirba reklamos agentūroje. Pora augina sūnų Povilą (jam – šešiolika, mokosi gimnazijoje) ir dukrą Eleną (mergaitei – septyneri, ji – pradinukė). Dar namuose yra Džeko Raselo terjerė Molė. Vardą sugalvojo Elenutė: kalytės snukutis – su ruda dėme, tarsi būtų kyštelėjusi į molį.

 Susilieti su aplinka
Į nuosavą namą sostinės pakraštyje, buvusiuose kolektyviniuose soduose, šeima atsikraustė prieš septynerius metus. „Niekada nesijautėme naujakuriais – ši vieta man pažįstama nuo vaikystės“, – sako Rūta. Jos tėvai čia turėjo sodą, o dabar gyvena rekonstruotame sodo name kitapus gatvės. Rūta su vyru namą pasistatė kampiniame septynių arų sklype. Antrąjį, vadybininkės, diplomą turinti šeimininkė juokauja, kad praktiką atliko „pramušinėdama“ dujas, gatvės apšvietimą, asfaltą, o dešimt metų kurdama interjerus tapo ir psichologe.

 

Mėlynos durys su apvaliu langeliu – nestandartinis orientyras svečiams

Dviejų aukštų namas yra 130 kv. m ploto, neskaičiuojant garažo. Pastarajame telpa ne tik du automobiliai, bet ir teniso stalas, šeimos dviračiai, slidės, net Gedimino darbastalis.

„Norėjome nedidelio tradicinio namo, kuris įsilietų į landšaftą. Mums nepatinka, kai gamtoje statomi šiuolaikiniai stikliniai kvadratai“, – tikina Rūta.

Jankūnų namas sumūrytas iš plytų, čerpėmis dengtas stogas – dvišlaitis, kad nutekėtų vanduo. Apdailai jie pasirinko dekoratyvines plytas, kurių nereikia perdažyti. „Langus sudėjome ne medinius, o plastikinius tik todėl, kad neliko pinigų“, – apgailestauja šeimininkė.

 Vasaros – lauko terasoje
Pirmajame namo aukšte yra bendra virtuvės ir svetainės erdvė bei nedidelis Rūtos darbo kabinetas, antrajame – trys kambariai: Elenos, Povilo ir tėvų miegamasis. Svetainė – su erkeriu ir langais iki grindų. Šių pliusas – į sodą atsiveriantis vaizdas, o minusas – vasarą patalpa labai prišyla (tiesa, pernai čia įrengta kondicionavimo sistema). Šiltuoju metų laiku šeimos gyvenimas persikelia į vakarų pusėje įrengtą terasą.Ši – su stogu, o sienas atstoja iš sario pasiūtos užuolaidos.

 

Terasa – vasaros valgomasis
 
Rūta neslepia, kad, kurdama interjerą, sukosi iš situacijos: „Į baldus beveik neinvestavome – atsivežėme iš senojo buto, kai ką atidavė tėvai, uošviai. Yra tokių, kurių norėčiau, bet jų dabar negaliu sau leisti, o bet kokių nepirksiu.“

Virtuvė be spintelių
Rūta specialiai užsakinėjo tik virtuvės baldus su baru. Prie šio šeima ir pusryčiauja, ir pietauja. Po baro stalu įrengtose spintelėse telpa stikliniai indai. „Išsirinkau tapetus sienai prie baro išklijuoti ir tik paskui pamačiau, kad jie – su rūtomis“, – juokiasi Rūta.

Šeimininkė virtuvę suprojektavo kompaktišką. Čia nėra viršutinių spintelių, o visos apatinės – ne su durelėmis, o su patogiais ištraukiamais stalčiais. Moteris džiaugiasi, kad įsirengė metalinę kriauklę su elektriniu atliekų smulkintuvu: šis labai palengvina namų ruošos darbus.

 

Čia greta visi: ir tie, kurie gamina, ir tie, kurie valgo...

 „Dažniausiai dirbu namuose, todėl mūsų vaikai – naminiai, įpratę prie mamos blynų. Kartais nuo namų labai pavargstu, bet kai tik išvažiuoju nors dienai kitai, noras grįžti net drasko “, – aiškina Rūta.

Išsirinktą beržinių virtuvės baldų spalvą moteris apibūdina kaip Afrikos dangaus per rūką. Trauka šiam žemynui – iš vaikystės: kelerius metus Rūta su tėvais gyveno Alžyre, Anabos mieste (prie Viduržemio jūros).

„Į Alžyrą nuvažiavau būdama pirmokė, ten gyvenau iki ketvirtos klasės. Viską prisimenu. Rasčiau ir namą, kuriame buvome apsistoję. Dabar tą savo vaikystės kvapą atrandu Pietų Prancūzijoje“, – sako pašnekovė.

 

„Stalo serviravimas – mano didysis hobis. Gerai, kad tuo galiu užsiimti kasdien“, – teigia Rūta

Namus puošia mielos arabiškos artimųjų lauktuvės: keraminę plytelę su amuletu – Fatimos ranka – iš Paryžiaus atvežė tėtis, ant gartraukio sustatytos plytelės su arabiškomis maldomis – sesers meno istorikės Elonos Lubytės dovana iš Pakistano.

 
Kvepalų buteliukų paradas: rytais, kai pateka saulė, čia žaidžiantys saulės zuikučiai – nuostabus dienos užtaisas

 Menai ir paukščiai
Svetainėje įrengtas dvipusis židinys, kurio apdailai panaudoti iš šiukšlių konteinerio kadaise ištraukti senoviniai kokliai. „Man net patinka, kad jų spalva skiriasi: vieni – balti, kiti – gelsvi“, – rodo Rūta.

Svetainėje stovi dvi senos raižytos švediškos kėdės, pirktos išsimokėtinai iš senienų prekeivio. „Negalėjau atsispirti gobelenui su tulpėmis ir paukščiais“, – prisipažįsta tekstilininkė.

 Nuo Kalėdų palubėje plevena balti popieriniai angelai, o darbo kambarį „saugo“ dvi raižytos švediškos kėdės

Iš sendaikčių parduotuvės į namus atkeliavo ir žema kėdutė su išsiuvinėtomis našlaitėmis bei snieguolėmis. O štai svetainės veidrodis juodais siuvinėtais rėmais – Rūtos kursinis darbas dailės akademijoje: tik anksčiau veidrodžio vietoje buvo juoda rašyti skirta lenta. Kitas kursinis darbas – iš audinio siūta saulėgrąža – išneštas į terasą. „Ant žiedo buvau prisiuvusi svarainių sėklyčių, bet jas sulesiojo paukščiai“, – pasakoja šeimininkė.

Šeimininkės diplominis darbas „Švytuoklė“ – šio judančios konstrukcijos simbolizuoja penkis pojūčius – puošia kabineto sieną.

 

Darbo kambario fragmentas: Vytauto Šerio tapybos darbas, vaikų piešiniai, Rūtos sukurta švytuoklė ir vaikystę menanti kėdė iš tėčio tėviškės Žemaitijos

Vonia be durų
Į antrąjį namo aukštą vedantys mediniai laiptai erdvės neužgriozdina.
 

„Pagal projektą laiptinė turėjo būti U formos, bet mes padarėme ją L formos, kompaktiškesnę. Rezultatas – daugiau erdvės“, – sako šeimininkė

 
Sūnaus Povilo valdos atspindi vaikino pomėgius: jis domisi architektūra, piešia komiksus. Kambarį puošiantis plakatas, kuriame užfiksuota, kaip augo Eifelio bokštas, – Šv. Kalėdų dovana.

 

Sūnaus Povilo, besidominčio architektūra, kambaryje – Niujorko aukščiausio pastato „Empire State Building“ maketas

Dukters karalystėje – knygos apie fėjas, išsaugoti rausvi krikšto drabužėliai, lėlių namelis. Šio virtuvėje pačių klijuoti tikri tapetai, o vonioje – miniatiūrinės plytelės.

 

Ant Elenos darbo stalo puikuojasi miško fėjų knygelė, atsiųsta dėdės Vytenio iš Niujorko

 

Lovos galvūgalyje mamos rankomis su meile dekoruotas dukros vardas

Ant vienos tėvų miegamojo sienos kabo šeimos nuotraukos ir Žemaitijoje, tėčio gimtinėje Kulupėnuose, gyvenančio dėdės Stanislovo išdrožta vestuvinė dovana – liaudiškas veidrodis mediniais rėmais.Atviroje miegamojo nišoje įrengta vonia. „Iš pradžių ketinome įstatyti stiklinę pertvarą, bet persigalvojome. Atvira patalpa mūsų netrikdo. Jei norisi privatumo, namuose yra trys tualetai“, – sako šeimininkė.

 

Gili vonia su kojelėmis skirta labiau ne praustis, o pailsėti: žiemą – sušilti, o per vasaros karščius – atvėsti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis