Ar kaime įdomiau gyventi nei mieste?

Vasarą po darbų lauke gali prisėsti terasoje ir pasigardžiuodamas gurkšnoti ką tik kieme nusiskintų žolelių arbatą. Pasikviesti į plenerą dailininkus ir mėgautis bendra kūryba. Žiemą – pro langą stebėti, kaip sniege peles gaudo lapės. Žemaitijos dailininkų sąjungos pirmininkui Virgilijui Bizauskui gyvenimas nuošalioje sodyboje kur kas mielesnis už miesto šurmulį.

Vertina gamtos dovanas

Siaurutį žvyrkelį, vedantį į V.Bizausko sodybą, nežinantiems kelio pravažiuoti nesunku. Jokių
kelio nuorodų, gatvių pavadinimų ar pašto dėžučių. Nors pats dailininkas tikina gyvenantis ne
vienkiemyje, o kaime, kaimynų aplink beveik nematyti.

„Štai ten gyvena vienas draugas, bet kai medžiai sužaliuoja, jo namą vos įmanoma pamatyti“, - mosteli ranka į artimiausią matomą pastatą. Ir gerai – juokiasi, kad savo kieme nors nuogas gali vaikščioti, neprašyti svečiai vis tiek nepastebėti nepateks: plyname lauke kiekvienas prašalaitis iš tolo matomas kaip ant delno.

Apie gyvenimą sodyboje V.Bizauskas svajojo seniai, tačiau tik prieš penkerius metus šis noras
tapo realybe. „Aš seniai norėdavau bėgti iš miesto, bet niekaip nesugebėdavau žmonos įkalbėti.
Tačiau vieną gražią dieną sugebėjau jai įtikti - kai pamatė šią vietą, sužinojo apie šalia esančius
šaltinius, pati pradėjo svarstyti, kad būtų visai neblogai“, - šypsodamasis prisiminė jis. Vos už poros kilometrų nuo jo sodybos – Lopaičių piliakalnis, su Žemaitijoje garsiais šventais šaltiniais. „Ar aš ten einu? Tokį kelią nebent asilai vandenį temptų. Aš važiuoju“, - smagiai nusikvatoja dailininkas.

Nors kilęs iš miesto, gamtą menininkas gerai pažįsta – svečiams užpliko vingiorykščių arbatos,
pavaišina marinuotomis rudmėsėmis su ką tik darže nuskintais svogūnais. “Visko čia yra. Grybų
praeitą rudenį miške prisirinkau ir prisimarinavau tiek, kad iki dabar užtenka”, - džiaugiasi,
rodydamas, kur galima prisikasti ajerų ir kaip juos išvalyti.

Savito grožio namai

Menininko sodyba kasmet vis gražėja. Per penkerius metus V.Bizauskas su šeimos ir draugų
pagalba ne tik iškuopė buvusių šeimininkų paliktas šiukšles, aptvarkė pastatus, iškasė du
tvenkinius ir ruošiasi iškasti dar du. “Neturiu ką veikti, tai ir kasu”, - šypsojosi vyras,Vilniaus dailės
akademijos fakultete Klaipėdoje dėstantis interjero dizainą. Jei ne studentai, iš savo sodybos jis
gal ir visai nevažiuotų. “Tačiau kartais reikia juk ir juos aplankyti”, - merkė akį studentų mylimas
pedagogas.

Pasivaikščiojus po namų vidų akį traukia įvairūs seni daiktai: neveikiantis, bet kaip interjero detalė
paliktas senas radijo aparatas, prie sienos pritaisyta rašomoji mašinėlė, geležinis lygintuvas – lyg 
vaikščiotum po muziejų. “Klaipėdoje palikau dar ne tiek visokių senienų, visko nesusivežiau.
Visi turi savo ligas, mano – rinkti tokius daiktus”, - prisipažino menininkas, kol kas gyvenimą dar
dalinantis tarp miesto ir kaimo.

Ant mažesnio pastato sienos akį traukia prikaltos nedidelės gyvūnų kaukolės. Pribėgęs dailininko
jaunėlis, devynerių metų Kasparas pasakoja, kad kartu su tėvu jas parsinešė iš miško. “Išeiname
į mišką grybauti, o prisirenkame kaukolių. Iš pradžių juokėmės, kad šis pastatas – trijų kaukolių
viešbutis, bet dabar jau nebežinau, kiek jų, bent septynių, peržengėme visas ribas”, - šmaikštavo
V.Bizauskas. 

Juokėmės, kad šis pastatas – trijų kaukolių
viešbutis, bet dabar jau nebežinau, kiek jų, bent septynių, peržengėme visas ribas.V. Bizauskas

Vasarą užklydę svečiai gali pasirinkti, miegoti šiame pastate, ar tiesiog kieme pasistatyti palapinę – dailininkui vietos negaila.

Linksmybių netrūksta

Linksmo gyvenimo sodyboje Virgilijui galėtų pavydėti ne vienas miestietis. „Nėra pas mus
ramu. Pavyzdžiui, pernai per Jonines, sodybą okupavo vokiečiai, - rimtu veidu pradeda pasakojimą
dailininkas. – Kaip tik buvo svečių, šeštą rytą išvertė visus iš lovų, įmetė garsinę granatą, visus
laukan vienais apatiniais išvarė. Su uniformomis, ginklais – tikras karas prasidėjo“.

Pasirodo, tai – netoliese gyvenančių karo klubo narių išdaigos. Jei jau atvyksta į svečius – tai su
trenksmu. Kitose sodybose, būna, kad išgąsdintos moterys juos piktai išvaro, o V.Bizauskas tokių
įspūdingų lankytojų visuomet mielai laukia ir jiems vaišes suruošia.


Tradicija tampa gretimame miestelyje Tveruose vykstantis dailininkų pleneras - padėkos raštai už
indėlį prisidedant prie jo organizavimo puošia R.Bizausko kambario sieną. Be kitų darbų, jis pats
priima dailininkus pas save gyventi. „Labai smagu būna: kartu kuriame, pabendraujame, pirtyje
pasimaudome. Suvažiuoja menininkai ne tik iš Lietuvos ar kaimyninių šalių – šiemet, berods,
atvyks svečių net iš Prancūzijos. Tik ant kamščio užlipusių nelaukiu: pirmą vakarą visiems prie
vyno pasėdėti malonu, bet paskui reikia dirbti, o ne tik švęsti“, - kalbėjo R.Bizauskas.

Net kai diena, regis, niekuo neypatinga, sodyboje gali atsitikti kažkas netikėto. „ Sėdime mes su
draugu čia prie namo, gurkšnojame. Jis žiūri išplėstomis akimis man per petį ir sako - karvė atėjo.
Galvojau, visai, padaugino bičiulis. Apsisuku – tikrai, karvė, ir net ne viena, o dvi. Iš kaimynų,
matyt, atklydo. Tai mes pasiėmėme vyteles ir jas išgynėme. Karvės gerai, bet labai daug pyragų
palieka“, - juokėsi dailininkas.

Apskritai daugiausia džiaugsmo jam teikia gamtos stebėjimas: „Tuoj prasidės gervių
priešvestuviniai šokiai, bus labai gražu. Žiemą pro langą žiūrime, kaip lapės peles gaudo. Bet kada
gali išeiti į mišką pasivaikščioti – net nepastebi, kaip laikas bėga. O jei labai pasiilgstu miesto garsų, tiesiog įsijungiu muziką, nors taip retai nutinka“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis