Poparto pankas: kaip Andy Warholas įšoko į elito traukinį

Niekas kitas interjerui nesuteikia akivaizdesnės „popartiškos“ nuotaikos už Andy Warholo nutapytą Marilyn Monroe portretą: kartą pamačius neįmanoma užmiršti jo ryškių spalvų ir originalaus stiliaus.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ryški žvaigždė

Vienas garsiausių poparto dailininkų Andy Warholas, nutapęs Marylin Monroe, visą gyvenimą žavėjosi kultinėmis kino ir muzikos žvaigždėmis. Pirmasis aktorę vaizduojančios jo serijos kūrinys – „Marilyn diptych“, sukurtas 1962 metais, vos tik Marilyn Monroe pasitraukė iš gyvenimo, ir žiniasklaida ėmė po kaulelį narstyti šią aktualiją. Andy Warholas nuo jų neatsiliko, tik kitomis priemonėmis pateikė savitą tragiško likimo aktorės įvaizdžio interpretaciją. Jo kūrinį galima pavadinti replikos replika, mat jam panaudota nuotrauka (nors dailininkas puikiai piešė).

Šilkografine spauda jis ant drobės atspaudė 50 vienodų padidintų aktorės atvaizdų iš 1953 metų spaudos nuotraukos, padarytos filmuojant filmą „Niagara“. Kairėje dipticho pusėje yra 25 spalvingi atvaizdai, dešinėje tiek pat jų imituoja nublukusius negatyvus. Kritikai tvirtina, kad kontrastingos paveikslo dalys – tai aktorės gyvenimo ir mirties alegorija. Dar jie pastebi, kad Andy Warholas atskleidė Marilyn sielos esmę: ryškios spalvos – tik kaukė, po ja slepiasi žvaigždės tragizmas, ir jį galima įžvelgti pusiau primerktose akyse. Beje, pats dailininkas nebuvo linkęs komentuoti savo kūrybos. O šiandieniniai vertintojai pagyrų dosnūs: 2004 m. „The Guardian“ sudarytame 500 garsiausių šiuolaikinio meno kūrinių sąraše šis paveikslas užima garbingą trečiąją vietą.

Per keturis mėnesius menininkas sukūrė dar daugiau Marilyn Monroe portretų: tas pats veidas, tik vis kitaip nuspalvintas, kartojamas visuose skirtingo dydžio ir formato paveiksluose. Andy Warholas ne veltui pasirinko dešimties metų senumo nuotrauką, kur Marilyn Monroe pirmą kartą parodoma kaip baltaplaukė sekso ikona akinama šypsena. Panaudojęs trafaretinę spaudą menininkas supaprastino jos veido bruožus: plokščiame piešinyje aktorės veidas tapo įsimenamu ir atpažįstamu prekės ženklu. Tokį įspūdį sustiprina įkyrus masinei komunikacijai būdingas pakartojimas ir rėksmingos spalvos – kiekvienas portretas buvo dramatiško spalvų ir šešėlių derinimo eksperimentas. Andy Warholas parodė publikai pasaulį, kuriame individualumas neegzistuoja. Tiesa, jam pačiam šiuo paveikslu dar ir kaip pavyko įtvirtinti savo išskirtinumą ir individualų braižą...

Poparto pankas: kaip Andy Warholas įšoko į elito traukinį
© Vida Press


Andy Warholas išgarsino popartą (ir neblogai iš jo uždirbo), įtvirtinęs tradiciją paveiksluose vaizduoti populiariausius masinio vartojimo objektus jam įprasta „nuotraukų spalvinimo“ technika.

Rėksmingai spalvinga asmenybė

Dailininkas, dizaineris, prodiuseris, režisierius, kolekcininkas, rašytojas Andy Warholas gimė 1928 metais Pitsburge (JAV) išeivių iš dabartinės Slovakijos šeimoje. Jo tėvai buvo darbininkai, šeima gyveno skurdžiai (gal todėl vėliau jį taip žavėjo elito spindesys). Vaikystėje sunkiai sirgęs ir ilgam prikaustytas prie lovos pradėjo piešti banalius buities reikmenis, komponavo koliažus iš žurnalų iškarpų, rinko žvaigždžių nuotraukas – menininkas tvirtino, kad jau tada susiformavo išskirtinis jo stilius, vėliau padėjęs pasiekti didžiulę šlovę. Įgijęs grafikos dizainerio išsilavinimą 1949 metais persikraustė į Niujorką – neribotų galimybių, kūrybine laisve alsuojantį miestą, kur pradėjo reklamų kūrėjo ir žurnalų (tokių kaip „Vogue“ ir „Harper's Bazaar“) dailininko karjerą.

Vos trečią dešimtį įpusėjęs Andy Warholas išgarsėjo originaliomis reklamomis (ypač skirta prabangiems kompanijos „I Miller“ batams), jo pajamos per metus siekė šimtą tūkstančių dolerių, tačiau vyras svajojo ir apie menininko karjerą. Ją taip pat pradėjo sėkmingai: užteko ir talento, ir patirties pasiūlyti vartotojui tai, ko jam reikia...

1960–1962 metais Andy Warholas sukūrė sensacingą paveikslų seriją – juose vaizdavo sriubos „Campbell“ skardines. Meno kritikai iš karto atkreipė dėmesį: vieni jo kūrinius vadino masinės vartotojiškos kultūros atspindžiu, kiti kalbėjo apie neeilinį gebėjimą įžvelgti įprastų daiktų estetiką.
„Man patinka nuobodūs daiktai“, – tvirtino Andy Warholas (jo dėka mums jie taip pat patinka). Monotoniškas to paties motyvo kartojimas tapo skiriamuoju jo kūrybos bruožu. Tik sriubos skardines, kokakolos butelius ir banknotus pakeitė to meto visuomenės dievaičių – Holivudo ir kultinės muzikos žvaigždžių, žymių politikų ir kitų garsenybių (E. Presley, J. Onassio, M. Jaggerio, L. Mineli, Lenino, Mao) – veidai.

Likimo korekcija

Daugelį darbų Andy Warholas sukūrė savo studijoje, kurią vadino „Factory“. (Čia nuolat sukiojosi iki šimto įvairaus plauko žmonių, vyko vakarėliai su daugybe alkoholio ir narkotikų, mieste apie juos sklandė neįtikėtini gandai...) Pasamdęs jaunų dailininkų komandą menininkas studijoje pradėjo masinę savo paveikslų gamybą: kasdien būdavo atspaudžiama iki 80 kūrinių, 1962–1964 m. jų „iškepta“ apie 2 tūkstančius. Beje, šio laikotarpio kūriniai aukcionuose dabar kainuoja brangiausiai.

Nieko keista, kad taip suvokdamas pasaulį ir tarsi iš atskirų kadrų dėliodamas paveikslus Andy Warholas susidomėjo ir kinu bei kitomis alternatyviojo meno formomis, ėmė kurti filmus, prodiusavo roko grupę „The Velvet Undergound“, sukūrė „Rolling Stones“ grupės vieno sėkmingiausių albumų „Sticky Fingers“ (1971 m.) viršelį. (Beje, 2003 metais televizijos kanalas VH1 šį viršelį pripažino geriausiu visų laikų muzikos istorijoje.)

Tiesa, Andy Warholas nenustojo ir tapyti, tik likimas pakoregavo paveikslų tematiką...
1968 metų dieną viena menininko gerbėjų Valerie Solanas šovė į jį ir sunkiai sužeidė. Nors gyvybę pavyko išgelbėti, sveikata sušlubavo. Po pasikėsinimo Andy Warholas labai pasikeitė – kūriniuose įsivyravo mirties motyvas: jis vaizdavo avarijas, katastrofas, savižudybes, laidotuves (už tai buvo kaltinamas amoralumu). Mirė jis 1987 metais.

Ne penkiolika šlovės minučių

Andy Warholo lūpoms priklausanti sentencija „penkiolika šlovės minučių“ jam pačiam netinka: menininko kūriniai graibstomi aukcionuose iki šiol – tapę masinio vartojimo produktais įkūnija komercinę poparto sėkmę.

X Visus savo pinigus (šimtą milijonų dolerių) Andy Warholas paliko savo vardo fondui – jis ir dabar skiria menininkams apdovanojimus.

X 1994 metais Pitsburge atidarytas 7 aukštų menininko kūrybai skirtas muziejus: jame eksponuojama 900 paveikslų, 4000 nuotraukų, 4350 filmų.

X 2013 metais Andy Warholo kūriniai pripažinti geriausiai parduodamais (Pablo Picasso darbai liko antroje vietoje...). Labiausiai aukcionuose vertinami 1962–1964 metų paveikslai. Jų kaina kartais siekia ir 100 mln. dolerių.

X 2011 metais kompanija „The Campbell Soup Company“ pagamino riboto skaičiaus konservuotų sriubų „kolekciją“, skirtą paveikslo sukūrimo penkiasdešimtmečiui. Skardinės buvo raudonos, mėlynos, žydros, žalios ir geltonos spalvų – tokios, kaip jas nuspalvino Andy Warholas.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Dizaino ABC

Dizaino klasika: beveik nepastebimas aksesuaras

Tiesą sakant, tik atsitiktinis pastebėjimas, kad rimto Stephen‘o Bayley ir Terence Conran‘o enciklopedinio leidinio „Dizainas: matoma inteligencija“ pirmajame puslapyje šalia pavadinimo yra įdėta ne kokios nors kultinės kėdės, o paprasčiausios sąvaržėlės nuotrauka, paskatino pažvelgti į ją kitaip. Ne kaip į patogią naudoti sulankstytą vielutę, bet kaip į dizaino istorijoje garbinamą daiktą.

12 dekoravimo patarimų, kurie patobulins bet kurį kambarį

Nemanykite, kad dizaineriai turi kokią nors slaptą taisyklių knygą. Šioje srityje nėra griežtų taisyklių, ką turime daryti. Mes esame kūrybingos asmenybės, vadovaudamiesi savo intuicija, mėgstame įsivaizduoti, svajoti ir tyrinėti. Vis dėlto, egzistuoja keletas bendriausių principų, kuriais vadovaujantis visada garantuotai gausite puikų rezultatą, rašo houzz.com.

Dizainerė pataria: natūrali ar sintetinė balta spalva?

Ko gero, nei viena spalva šiandien nesukelia tiek aistrų kiek balta. Vieni ją besąlygiškai myli, beveik garbina, o kiti nenori nei girdėti, nes ji turi blogas asociacijas su liga. Šis klausimas ir man ilgai nedavė ramybės, todėl pabandžiau išsiaiškint nuodugniau.

Interjero koncepcija, kuri padės subalansuoti gyvenimą

Nors ne vieno žodyne jau atsirado „hygge“, tačiau šiais metais bangas kelia naujas skandinaviškas specialus terminas – „lagom“. Švediškas žodis „lagom“ reiškia pakankamai, saikingai, kaip tik reikiamą kiekį. Kitaip tariant, nei per daug, nei per mažai. Jis kilęs iš frazės „lagom är bäst“, kuri reiškia tinkamas kiekis yra geriausia.

Sužinokite, koks interjero stilius dominuoja lietuvių namuose

Skandinaviškas santūrumas ir toliau karaliauja naujai įrengiamuose lietuvių interjeruose. Kita vertus, klasikiniai akcentai taip pat populiarūs. Tokiomis pagrindinėmis įžvalgomis apie vyraujančias tendencijas pasidalijo ekspertai.

Dizaino klasika: drąsus protestas

Gėlėtą raštą įsileisti į namus nedrąsu ne tik mums, net ir gamintojai kartais būna įtariai nusiteikę jų atžvilgiu. Vieno žinomiausių raštų pasaulyje – „Unikko“ – istorija (o gal legenda) išskirtinė, nes atsirado jis todėl, kad tekstilę gaminančios kompanijos savininkė liepė dizaineriams nekurti gėlėtų raštų. Bet gerai, kad ne visi kūrėjai nori paklusti nurodymams...

Kaip susikurti svajonių erdvę: Provanso stiliaus miegamasis (2)

Kai už lango jau įsisiūbavo rugsėjis, į namus norisi įnešti bent kažkiek jaukumo. Provanso stilius gali suteikti namams šilumos, ramybės ir komforto. Pietų Prancūzijos regionas asocijuojasi su šviesiomis, raminančiomis spalvomis, jaukiais ir minkštais baldais, maloniais aromatais. Kaip sukurti tokį stilių savo miegamajame?

Traukos centrai namų erdvėje

Įsivaizduokite, kad einate siaura senamiesčio gatvele, ir jums pamažu atsiveria vis nauji pastatai, arkos, skverai, kol galiausiai išeinate į nedidelę aikštę, kurioje sustojate ir atidžiau, kiek iš tolesnės perspektyvos žvelgiate į vietą, kurioje atsidūrėte. Arba prisiminkite kelią per mišką, kai tarp medžių šakų šmėžuoja dalelė erdvės, kuri pilnai pasimato jau paėjus kiek toliau, o atsivėrus miško proskynai, atrodytų, jus supanti aplinka kvieste kviečia stabtelti, apsidairyti, atsikvėpti.

Kokios „prisiminimų gėlės“ skleidžiasi jūsų namuose?

Kiekvienas iš mūsų atmintyje turime didžiulį vaizdinių bagažą. Tikriausiai didžioji jų dalis ten pateko vaikystėje, kada beveik visa aplinkos informacija buvo nauja, įdomi, žadinanti smalsumą. Dauguma atmintyje saugomų vaizdinių turbūt net neturi pavadinimų – juos į bagažą įsidėjome dar tada, kada nemokėjome regimo vaizdo susieti su konkrečia mintimi ar sąvoka. Tačiau net ir tokie ankstyvi iš atminties iškilę vaizdiniai gali priminti emocinius patyrimus, su šiais vazidiniais susijusios aplinkos atmosferą.

Pojūčius žadinantys namai - kas tai?

Kuriant interjerą įprasta rūpintis jo vizualia dalimi – kad viskas derėtų tarpusavyje, gražiai išsidėliotų erdvėje, kad spalvų gama būtų patraukli akiai, raštai ar ornamentai dėliotų vaizdinį ritmą. Tačiau, pasak britų dizainerės Ilse Crawford, kuriant interjerą svarbu nepamiršti ir kitų pojūčių – lytėjimo, uoslės, skonio ir klausos. Tiesa ta, kad suvokdami Pasaulį mes daugiausia naudojamės rega, tačiau, kaip teigia I. Crawford, tokiu būdu tolstame nuo mus supančios aplinkos. Rega sudaro galimybę atstumui, žvilgsniui iš šalies, tuo tarpu kiti keturi pojūčiai priartina mus prie aplinkos, padeda kurti su ja artimesnį, betarpiškesnį ryšį.