Dizaino klasika: beveik nepastebimas aksesuaras

Tiesą sakant, tik atsitiktinis pastebėjimas, kad rimto Stephen‘o Bayley ir Terence Conran‘o enciklopedinio leidinio „Dizainas: matoma inteligencija“ pirmajame puslapyje šalia pavadinimo yra įdėta ne kokios nors kultinės kėdės, o paprasčiausios sąvaržėlės nuotrauka, paskatino pažvelgti į ją kitaip. Ne kaip į patogią naudoti sulankstytą vielutę, bet kaip į dizaino istorijoje garbinamą daiktą.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ne viskas keičiasi...

Daugelio kasdienių daiktų dizainas per visą XX amžių pasikeitė kardinaliai, tačiau jei patektume į įsivaizduojamą 1895-ųjų kanceliariją, ant stalų pamatytume puikiai atpažįstamas sidabro spalva spindinčias plienines sąvaržėles. Tai, kas tada buvo naujausių technologijų išraiška, praėjus geram šimtmečiui ten pat atlieka tą pačią paskirtį. Nors gal ir ne visai taip... Dabar sąvaržėlė visada prieš akis dar dažniau – popierių šūsnys užleidžia vietą virtualiai erdvei, o sąvaržėlė tapo grafine piktograma elektroninio pašto darbalaukyje. Nors per šimtą metų biuro veikla neįtikėtinai pakito, dvigubas ovalus sąvaržėlės siluetas išliko toks, koks buvęs. Lakoniškas ir tikslus, akimirksniu atpažįstamas ir tobulai paprastas, jis originaliai, netikėtai ar šmaikščiai atkartojamas ir kituose dizaino objektuose: kėdėse, staluose, šviestuvuose, kabyklose ir radiatoriuose...

Mados namai „Prada“ ką tik pristatė iš aukščiausios kokybės sidabro pagamintą sąvaržėlės formos pinigų segtuką, papuoštą savo logotipu ir kainuojantį 185 dolerius. (Beje, šis aksesuaras vartotojų nesužavėjo ir sulaukė nemažai pašaipų – tiesa, segtuko dizainas dėl to niekuo dėtas, besipiktinančiuosius glumino kaina – juk už ją galima nusipirkti 13,3 tūkstančio tikrų sąvaržėlių.)

Kas buvo, kai sąvaržėlių nebuvo

Sąvaržėlės konstrukcija buvo sugalvota tada, kai atsirado jos poreikis. Iki tol kanceliarijų darbuotojai popierių šūsnis surišdavo arba susiūdavo, tik jei prireikdavo išimti reikiamą egzempliorių, tai nebuvo paprasta. Sėkmingai vystantis popierinei biurokratijai kilo neišvengiama būtinybė sukurti kažką, kas visus popierius išlaikytų vienoje vietoje ir jų nesugadintų.

Pirmiausia imta naudoti segtukus žiogelius (šiuos 1835 metais išrado amerikietis gydytojas) – iš siuvyklų jie buvo perkelti į kanceliarijas. Žiogeliai tam priešinosi, nenorėjo perdurti popieriaus arba badė pirštus ir lūždavo. Paskui buvo bandymų naudoti spyruoklines vielutes, sukurtas kitiems tikslams – tvirtinti etiketes prie drabužių, tad popieriams susegti sunkiai pritaikomas.

Nieko keista, kad mintis sulankstyti plieno vielą kelis kartus ir suspausti su ja popieriaus lapus vienu metu šovė į galvą keliems žmonėms. Tačiau tik vienas išliko istorijoje kaip sąvaržėlės išradėjas. Tas, kuris iš tiesų nebuvo pirmasis ir ne jo sukurtą sąvaržėlės dizainą visi atpažįstame kaip klasikinį. Tai neteisinga? Galbūt, bet faktų painiava, mitai ir sunkumai kasantis iki tiesos sukuria intrigą, dėl kurios bet kuri istorija tampa įdomi ir nenuobodi.

Genialios mintys sutampa

Greičiausiai tikrasis šiuolaikinės sąvaržėlės dizaino kūrėjas visada liks nežinomas.

X Manoma, kad ovalo formos sąvaržėlės jau aštuntajame XIX amžiaus dešimtmetyje buvo gaminamos Didžiosios Britanijos įmonėje „The Gem Manufacturing Company Ltd“. Nors kaip tik šios sąvaržėlės greitai paplito visose šalyse ir nepaisant nesuskaičiuojamos daugybės kitokios formos variacijų išliko populiariausios iki mūsų dienų, jų dizainas niekada nebuvo patentuotas. Tik kompanijos pavadinimas nenuėjo užmarštin – iki šiol klasikinės formos sąvaržėlės vadinamos „Gem“.

X Amerikietis William‘as Middlebrook‘as 1899 metais gavo sąvaržėles iš lankstaus ir tvirto plieno vielos gaminančios mašinos patentą ir, pasak tyrinėtojų, pagal brėžinius galima numanyti, kad tos sąvaržėlės labai priminė dabartines.

X Pirmą kartą klasikinės sąvaržėlės dizainą galima pamatyti 1893 metais JAV žurnale išspausdintoje Niujorko kompanijos „Cushman & Denison“ reklamoje. Ši kompanija užregistravo „Gem“ prekės ženklą 1904 metais.

Dizaino klasika: beveik nepastebimas aksesuaras
© Shutterstock


X XIX amžiaus pabaigoje pasipylė srautas įvairaus dizaino sąvaržėlių patentų. (Didelė jų kolekcija saugoma „The Early Office Museum“). Sąvaržėlių forma priminė spiralę, apverstą trikampį ar pelėdos galvą, kai kurios tiko didesnėms popieriaus šūsnims, kitoms reikėjo mažiau vielos ir jos buvo pigesnės, trečios ne taip smarkiai susiveldavo dėžutėse. Tačiau tradicinė vadinamoji „Gem“ forma įrodė, kad tik jos jau nebereikia daugiau tobulinti, kad šis dizainas yra nepriekaištingai elegantiškas, tikslus, naudingas ir nebrangus.

Autorystės painiava

Nors nepelnytai, bet dažnai klasikinės – paprastos ir tobulos – sąvaržėlės dizaino kūrėju laikomas norvegas Johan‘as Vaaler‘is (1866–1910). Bent jau norvegai tuo įsitikinę, o pats jis dėl šios painiavos nekaltas. Apie Didžiojoje Britanijoje dar net jam negimus jau gamintas sąvaržėles J. Vaaler‘is greičiausiai nieko nežinojo, iš tiesų buvo gabus matematikas ir garsėjo novatoriškomis idėjomis. 1899 metais jis nubraižė sąvaržėlės – kampuotos, mažiau funkcionalios, nes nebuvo paskutinio vielos pasukimo – eskizus ir 1901 metais patentavo jos dizainą Vokietijoje bei JAV.

Sunku pasakyti, kodėl būtent tose šalyse, mat Johan‘as Vaaler‘is dirbo Oslo patentų biure, visos procedūros jam buvo gerai žinomos. Galbūt jis buvo įsitikinęs, kad tokio produkto rinkoje nėra, ir tikėjosi gauti komercines teises visame pasaulyje. Tačiau turėjo nusivilti sužinojęs, kad jau gaminamos funkcionalesnio dizaino vadinamosios „Gem“ sąvaržėlės, tad pats nepradėjo bendradarbiauti su gamintojais ir laikui bėgant jo patentas nustojo galioti.

Kaip atsirado įkvepiantis mitas

Tik praėjus nemažai metų po Johan‘o Vaaler‘io mirties buvo sukurtas mitas, pagrįstas klaidinga prielaida, kad sąvaržėlę išrado nepripažintas norvegų genijus. Nacionalinės patentų agentūros Norvegijoje darbuotojas Halvard‘as Foss‘as apie trečiąjį XX amžiaus dešimtmetį Vokietijoje aptiko Johan‘ui Vaaler‘iui išduotą patentą, tačiau suklydo manydamas, kad tai – ta pati populiarioji sąvaržėlė, ir parašė straipsnį apie menamą jos išradėją. Informacija pateko į Norvegijos enciklopedijas, vėliau pasklido kitų šalių leidiniuose ir iki šiol daug kur pateikiama kaip neginčijamas faktas.

Beje, Antrojo pasaulinio karo įvykiai taip pat prisidėjo prie klaidingo mito sklaidos. Kadangi naciai uždraudė sagas bei ženkliukus su nacionaline simbolika ar iš šalies pasitraukusio monarcho inicialais, norvegai ėmė segėti sąvaržėles – jos simbolizavo pasipriešinimą, solidarumą ir tautos vienybę. (Vis dėlto teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kas sąvaržėles segėjo ir Prancūzijos rezistentai, tad gal šis aktas ir neturi nieko bendra su pagarba norvegų išradėjui.)

Kas yra svarbiausia

Laikui bėgant nacionalinio norvegų simbolio statusas dar sustiprėjo. Nors Johan‘o Vaaler‘io sąvaržėlės dizainas buvo visai kitoks, netoli Oslo, Sandvikoje, 1990 metais išradėjui pastatytas paminklas – gigantiška apie 7 metrų aukščio klasikinė vadinamosios „Gem“ formos sąvaržėlė... O minint šimtmetį 1999-aisiais Norvegija išspausdino pašto ženklą, kurio fone – Johan‘ui Vaaler‘iui išduoto patento faksimilė, o pirmame plane – vėl ta pati (nes atpažįstamumas juk yra svarbiausia) sąvaržėlė.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Dizaino ABC

Dizaino klasika: beveik nepastebimas aksesuaras

Tiesą sakant, tik atsitiktinis pastebėjimas, kad rimto Stephen‘o Bayley ir Terence Conran‘o enciklopedinio leidinio „Dizainas: matoma inteligencija“ pirmajame puslapyje šalia pavadinimo yra įdėta ne kokios nors kultinės kėdės, o paprasčiausios sąvaržėlės nuotrauka, paskatino pažvelgti į ją kitaip. Ne kaip į patogią naudoti sulankstytą vielutę, bet kaip į dizaino istorijoje garbinamą daiktą.

12 dekoravimo patarimų, kurie patobulins bet kurį kambarį

Nemanykite, kad dizaineriai turi kokią nors slaptą taisyklių knygą. Šioje srityje nėra griežtų taisyklių, ką turime daryti. Mes esame kūrybingos asmenybės, vadovaudamiesi savo intuicija, mėgstame įsivaizduoti, svajoti ir tyrinėti. Vis dėlto, egzistuoja keletas bendriausių principų, kuriais vadovaujantis visada garantuotai gausite puikų rezultatą, rašo houzz.com.

Dizainerė pataria: natūrali ar sintetinė balta spalva?

Ko gero, nei viena spalva šiandien nesukelia tiek aistrų kiek balta. Vieni ją besąlygiškai myli, beveik garbina, o kiti nenori nei girdėti, nes ji turi blogas asociacijas su liga. Šis klausimas ir man ilgai nedavė ramybės, todėl pabandžiau išsiaiškint nuodugniau.

Interjero koncepcija, kuri padės subalansuoti gyvenimą

Nors ne vieno žodyne jau atsirado „hygge“, tačiau šiais metais bangas kelia naujas skandinaviškas specialus terminas – „lagom“. Švediškas žodis „lagom“ reiškia pakankamai, saikingai, kaip tik reikiamą kiekį. Kitaip tariant, nei per daug, nei per mažai. Jis kilęs iš frazės „lagom är bäst“, kuri reiškia tinkamas kiekis yra geriausia.

Sužinokite, koks interjero stilius dominuoja lietuvių namuose

Skandinaviškas santūrumas ir toliau karaliauja naujai įrengiamuose lietuvių interjeruose. Kita vertus, klasikiniai akcentai taip pat populiarūs. Tokiomis pagrindinėmis įžvalgomis apie vyraujančias tendencijas pasidalijo ekspertai.

Dizaino klasika: drąsus protestas

Gėlėtą raštą įsileisti į namus nedrąsu ne tik mums, net ir gamintojai kartais būna įtariai nusiteikę jų atžvilgiu. Vieno žinomiausių raštų pasaulyje – „Unikko“ – istorija (o gal legenda) išskirtinė, nes atsirado jis todėl, kad tekstilę gaminančios kompanijos savininkė liepė dizaineriams nekurti gėlėtų raštų. Bet gerai, kad ne visi kūrėjai nori paklusti nurodymams...

Kaip susikurti svajonių erdvę: Provanso stiliaus miegamasis (2)

Kai už lango jau įsisiūbavo rugsėjis, į namus norisi įnešti bent kažkiek jaukumo. Provanso stilius gali suteikti namams šilumos, ramybės ir komforto. Pietų Prancūzijos regionas asocijuojasi su šviesiomis, raminančiomis spalvomis, jaukiais ir minkštais baldais, maloniais aromatais. Kaip sukurti tokį stilių savo miegamajame?

Traukos centrai namų erdvėje

Įsivaizduokite, kad einate siaura senamiesčio gatvele, ir jums pamažu atsiveria vis nauji pastatai, arkos, skverai, kol galiausiai išeinate į nedidelę aikštę, kurioje sustojate ir atidžiau, kiek iš tolesnės perspektyvos žvelgiate į vietą, kurioje atsidūrėte. Arba prisiminkite kelią per mišką, kai tarp medžių šakų šmėžuoja dalelė erdvės, kuri pilnai pasimato jau paėjus kiek toliau, o atsivėrus miško proskynai, atrodytų, jus supanti aplinka kvieste kviečia stabtelti, apsidairyti, atsikvėpti.

Kokios „prisiminimų gėlės“ skleidžiasi jūsų namuose?

Kiekvienas iš mūsų atmintyje turime didžiulį vaizdinių bagažą. Tikriausiai didžioji jų dalis ten pateko vaikystėje, kada beveik visa aplinkos informacija buvo nauja, įdomi, žadinanti smalsumą. Dauguma atmintyje saugomų vaizdinių turbūt net neturi pavadinimų – juos į bagažą įsidėjome dar tada, kada nemokėjome regimo vaizdo susieti su konkrečia mintimi ar sąvoka. Tačiau net ir tokie ankstyvi iš atminties iškilę vaizdiniai gali priminti emocinius patyrimus, su šiais vazidiniais susijusios aplinkos atmosferą.

Pojūčius žadinantys namai - kas tai?

Kuriant interjerą įprasta rūpintis jo vizualia dalimi – kad viskas derėtų tarpusavyje, gražiai išsidėliotų erdvėje, kad spalvų gama būtų patraukli akiai, raštai ar ornamentai dėliotų vaizdinį ritmą. Tačiau, pasak britų dizainerės Ilse Crawford, kuriant interjerą svarbu nepamiršti ir kitų pojūčių – lytėjimo, uoslės, skonio ir klausos. Tiesa ta, kad suvokdami Pasaulį mes daugiausia naudojamės rega, tačiau, kaip teigia I. Crawford, tokiu būdu tolstame nuo mus supančios aplinkos. Rega sudaro galimybę atstumui, žvilgsniui iš šalies, tuo tarpu kiti keturi pojūčiai priartina mus prie aplinkos, padeda kurti su ja artimesnį, betarpiškesnį ryšį.