Popieriniai šviestuvai: tradicijos ir avangardas

Net ir namuose, įrengtuose laikantis europietiškų kanonų, galima įžvelgti Rytų kultūros įtaką – kartais paprasčiausiuose daiktuose. Pavyzdys galėtų būti kad ir popieriniai šviestuvai (juolab kad juos taip sėkmingai tiražuoja žinomiausi gamintojai) – stilingi, lakoniški ir derantys įvairiausiuose interjeruose. Tik retai pagalvojame, kas ir kada išpopuliarino jų madą, nors tiek kūrėjas, tiek data tiksliai žinomi: Isamu Noguchi, XX amžiaus vidurys.

Kolekcija „Akari“

Iš peršviečiamo popieriaus pagamintų šviestuvų idėja japonų kilmės amerikiečiui menininkui Isamu Noguchi kyla vienos kelionių po Japoniją metu (kur ir kiek jis keliavo – atskira ilga istorija...), aplankius miestą Gifu, žinomą kaip popierinių širmų, žibintų ir skėčių gamybos centrą. Paveiktas įspūdžių, Isamu Noguchi 1951-aisiais sukuria pirmuosius kolekcijos „Akari“ eskizus. Toks pavadinimas pasirenkamas ne veltui, jis geriausiai atspindi šviestuvų esmę: išvertus iš japonų kalbos „akari“ reiškia „šviesus, lengvas“. Po metų popieriniai šviestuvai „Akari“ pradedami gaminti pagal tradicinę žibintų technologiją Ozeki gamykloje Japonijoje. Šeštajame–septintajame dešimtmetyje Isamu Noguchi kuria vis naujas šviestuvų konstrukcijas: laikui bėgant kolekcija „Akari“ išauga iki daugiau nei šimto egzempliorių – pakabinamų, pastatomų, stalo šviestuvų, kurių skersmuo varijuoja nuo 24 iki 290 cm.
Menininkas mėgsta kartoti, kad „Akari“ šviesa jam primena saulės spindulius: prasiskverbusi pro popierių, kuris magiškai transformuoja elektros šviesą į natūralią, ji skleidžia šiltą saulėtą nuotaiką tamsiu paros metu.

Savito japoniško minimalizmo ir drąsaus vakarietiško avangardizmo dermė kolekcijai „Akari“ suteikia tai, dėl ko ji taip mėgstama iki mūsų dienų. Kurdamas šviestuvus Isamu Noguchi gilinasi į formų galimybes, japonų tradicijas ir nesvarumo koncepciją. Popieriniai šviestuvai primena skulptūras ir žavi formų trapumu – jie panašūs į debesis, tarsi sklendžia ore, o įspūdingiausiai atrodo sukomponuoti po kelis.

Jis buvo skulptorius

Isamu Noguchi kolekcija „Akari“ neatsitiktinai pripažinta dizaino klasika – jos autorius buvo talentingas, daugybę unikalių kūrinių pasauliui palikęs menininkas. Britų laikraščio „The Times“ sudarytame dviejų šimtų garsiausių XX amžiaus menininkų reitinge jam atiteko 192 vieta. Isamu Noguchi laikė save skulptoriumi, tačiau neatsiejo skulptūrų nuo aplinkos: pasaulinę šlovę jam pelnė darbai, kuriuose susiejo kraštovaizdžio dizainą ir vaizduojamąjį meną, derindamas savitą rytietišką filosofiją ir avangardinę vakarietišką orientalizmo eklektiką. Jo japoniškų motyvų sodai organiškai susilieja su urbanistiniais miestų peizažais ir puošia daugybę garsių architektūrinių ansamblių. Skirtingų kultūrų įtaka Isamu Noguchi kūrybai iš dalies nulemta jo biografijos.

Per pasaulį: tarp JAV ir Japonijos

Isamu Noguchi (1904–1988) gimė JAV, jo tėvas – japonų poetas, profesorius, daugelio knygų apie meną autorius, buvo atvykęs į šią šalį, tačiau paliko ją dar prieš gimstant vaikui. Mama – amerikietė rašytoja Leonie Gilmour (kol baigė mokyklą, menininko pavardė buvo Gilmour) – sūnui sulaukus dvejų metų išvyksta į Japoniją, tačiau tėvų santykiai nesusiklosto. Vis dėlto Leonie Gilmour lieka Japonijoje, kur užsidirba pragyvenimui dėstydama anglų kalbą ir rašydama žurnalams. Sūnui sulaukus keturiolikos, išsiunčia jį į JAV. Ten Isamu Noguchi 1924 m. pradeda lankyti vakarinę dailės mokyklą, po trijų mėnesių jo talentu susižavėjęs mokytojas organizuoja pirmąją jaunojo kūrėjo parodą. Tai paskatina jaunuolį mesti medicinos studijas universitete ir atsidėti skulptūrai.

Gavęs stipendiją 1927 metais Isamu Noguchi Paryžiuje studijuoja skulptūrą, vėliau nukeliauja į Pekiną – mokytis tradicinės kinų tapybos, į Japoniją – studijuoti keramikos. Menininkas kuria skulptūras ir dekoracijas moderniojo šokio spektakliams, interjerus ir menines nuotraukas, dirba su įvairiomis medžiagomis – metalu, akmeniu, medžiu, popieriumi, moliu. Jau 1941 metais jo kūrinį įsigyja Moderniojo meno muziejus Niujorke (MoMA). Nuo 1949-ųjų daug keliauja po Europą, Artimuosius Rytus ir Japoniją – šioje šalyje lankosi itin dažnai. Šeštąjį dešimtmetį Isamu Noguchi išgarsėja kaip kraštovaizdžio architektas: suprojektuoja sodą prie UNESCO būstinės Paryžiuje, prie IBM pastato Niujorke, prie muziejaus Jeruzalėje. Jo skulptūros puošia universitetus, muziejus, bankus ir kitus reprezentatyvius pastatus Amerikoje, Europoje, Azijoje... Apie jo kūrybą rašomos monografijos,1981–1985 metais jis vadovauja savo kūrybos muziejui „Isamu Noguchi Garden Museum“, pagerbiamas ir JAV, ir Japonijos nacionaliniais apdovanojimais.

Negalima nepaminėti

Taip jau yra, kad baldą, šviestuvą ar kitą dizaino objektą pamatyti, pažinti, įvertinti daug paprasčiau nei milžiniškus kraštovaizdžio projektus. Juk daiktai tituluojami dizaino ikonomis, patenka į interjero enciklopedijas, dešimtmečiais ištikimai tiražuojami garsių gamintojų ir gali atsidurti kiekvienuose namuose... Tad turbūt nieko keista, kad Isamu Noguchi vardą pirmiausia siejame su staliuku „Noguchi Coffee Table“, kurį menininkas ir pats laikė sėkmingiausiu savo, kaip dizainerio, kūriniu. Jis sugalvotas kaip dovana seseriai gimtadienio proga, o pagamintas „Herman Miller“ kompanijos ir publikai pademonstruotas 1948 metais tampa dizaino sensacija. Menininkas ištikimas sau – biomorfiškos baldo formos primena penktojo dešimtmečio marmurines ir bronzines skulptūras. Jo pagrindas – du mediniai identiški elementai, veidrodžio principu atkartojantys vienas kitą, stalviršis pagamintas iš 19 mm storio grūdinto stiklo. Europoje staliuką gamina Šveicarijos kompanija „Vitra“, nuo 2003 m. gamintojai yra nutarę ženklinti baldą kūrėjo parašu – „Vitra“ jį įkomponavo ant stalviršio, „Herman Miller“ – ant briaunos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis