Žymus architektas Nunjesas Janovskis viename interviu papasakojo, kad visas jo namas Paryžiuje susideda iš daugybės nuošalių “lizdelių”, kuriuose laiką galima praleisti su knyga ir puodeliu arbatos. Be to, šios mielos vietelės yra skirtos ne tik poilsiui – juose puikia dirbasi.

Tai gali būti ir tarpas tarp dviejų knygų stelažų, sustatytų vienoje linijoje. Be to, “lizdui” reikalinga koks nors horizontalus paviršius (žurnalinis staliukas, lentyna, komoda). Ir, galiausiai, svarbiausias dalykas – individuali šviesa. Šiuo atveju pirmenybė turėtų būti suteikiama toršerui, stalinei lempai (ypatingai tradicinei – vazos formos ir aptrauktai abažūrine medžiaga) arba sieniniam šviestuvui.

Šviesos apskritimas, apibrėžtas abažūru, sukurs jaukumo ir saugumo pojūtį. Šviesos intensyvumas turi būti pakankamas skaitymui. Per daug kontrastingas apšvietimas netinka – jis greitai nuvargina ir gadina regėjimą.

Interjerų fragmentai, pateikiami mūsų nuotraukose, atrodo šilti ir “naminiai”. Prie to prisideda ir sienų šviesa (atkreipkite dėmesį, kad mes akcentuojame švelnią oranžinę spalvą), ir tinkamai parinktos vazos, paveikslai, pagalvėlės – tos smulkmenos, be kurių namai atrodo negyvenami.

O štai kaip galima įrengti žemutinį apšvietimą virtuvėje. Darbinių stalų paviršiai jokiu būdu negali būti šešėlyje. Jų apšvietimui virtuvės baldų gamintojai siūlo karnizus su įtaisytomis lemputėmis, kuris eina palei viršutines lentynas.

Tačiau žymiai patogiau išdėlioti šviestuvus tiesiog virš stalų. Tai gali būti vamzdinės formos modeliai, pritvirtinti pakabinamų lentynų apačioje, tačiau jų balta šviesa ne visuomet yra maloni akiai. Tai gali būti ir sieniniai šviestuvai, iškabinti svarbiausiose darbo zonos vietose: virš kriauklės, šalia viryklės ir baro.

Lempų, kabinamų virtuvėje, dizainas šiek tiek technokratiškas, o tai savotiškai pateisinama. Juk virtuvė tam tikra prasme taip pat yra gamykla. Keletas ironiškų šviestuvų, primenančių dušą, indų plovimą pavers ne tokiu nuobodžiu procesu.

Šiame nedideliame interjero fragmente įdomu viskas. Viskas, išskyrus stalinę lempą – ji pati paprasčiausia. Tačiau patogi dirbant.

Dabar apie plytines sienas. Paskutinį kartą interjere jos buvo madingos septyniasdešimtųjų viduryje. Tačiau pastaruoju metu apie jas vėl buvo prisiminta. Norint išgauti tokį paviršių, nebūtina nuo sienos gramdyti visą tinką. Nors toks sprendimas ir labiau “sąžiningas”, jis ne visuomet įmanomas.

Šiuolaikinės medžiagos leidžia aplipinti sieną įvairių faktūrų plonomis plytomis. Dabar tokie metodai naudojami daugiausia kuriant istorinius interjerus. Tačiau būna ir išimčių, kurių vieną matote mūsų iliustracijoje. Plytos nuostabiai dera prie tamsaus medžio, kuris čia pasitarnauja kaip stalviršis. O plytinės sienos fone puikiai žiūrisi juodai baltos nuotraukos.

Paskutinis šio fragmento “grūdelis” – miniatiūrinė lentynėlė knygoms. Ar įmanoma surasti paprastesnį ir funkcionalesnį daiktą? Tačiau ir čia dizaineriai nesnaudžia: dėl jų įgeidžio net lentynėlė išlenkė savo nugarėlę – visai kaip katė.