Interviu su Danguole Stachura: gali pasirodyti keista, tačiau mano namuose tapybos darbų beveik nėra

Danguolė Stachura – jauna, žavinga, elegancija spinduliuojanti Vilniuje esančios Pilies galerijos įkūrėja. Jaukumo kūrėjai su galerininke kalbasi apie meną, grožį, estetiką, kūrinio vietą interjere.

– Papasakokite trumpai apie save. Kaip Jūsų gyvenime atsirado paveikslai?

– Nors vaikystėje visiems sakiau, jog būsiu aktorė, visada norėjau studijuoti Dailės akademijoje. Tačiau taip jau susiklostė, kad Vilniaus universitete baigiau ekonomikos studijas. Vėliau daug keliavau, nemažai laiko teko gyventi užsienyje, tada įsuko darbų verpetas. Atsiradus galerijai turiu galvoti ir apie savo menininkus, nors minties studijuoti neatsisakau ir dabar.

– Koks stilius, kokia aplinka Jus supa?

– Man svarbiausia – estetika, ji turi būti visur. Interjere patinka klasika, bet jokiu būdu tai neturi būti nuobodu, juk viską galima pateikti įdomiai, stilingai…. Dabar daug kur vyrauja eklektika. Mano nuomone, namų erdvės nereikėtų perkrauti. Namuose reikia ilsėtis, jie turi spinduliuoti ramybe. Gali pasirodyti keista, tačiau mano namuose tapybos darbų beveik nėra. Spalvų gausa mane supa darbo aplinkoje, o namuose norisi švarios baltos sienos.

– Kokia kūrėjo situacija šiandien čia, Lietuvoje? Ar paklausus yra rimtas, profesionalus menas?

– Pati tapau ir žinau, kad stovėdamas prieš drobę dailininkas turi būti visiškai atviras prieš save ir žinoti, ką savo darbu nori pasakyti. Aišku, dirbant su profesionalais, reikalavimai sau labai aukšti. Tačiau visuomet bus labai svarbu, kokią energetiką spinduliuoja tapybos darbas. Žmonės jaučia ir visai kitaip priima tuos kūrinius, kurie yra tikri visomis prasmėmis. Mene, kaip ir kitose srityse, labai svarbus ir patikimumas.

Menininkas turi galvoti, ką sukurti, o ne kaip parduoti. Tam yra galerijos, nors Lietuvoje situacija nėra iki galo gera. Užsienio menininkams daug lengviau sulaukti pripažinimo. Tačiau mūsų šalyje turime puikių profesionalų, gerai vertinamų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kolekcininkų. Taip pat daugelis mūsų tautiečių, jau senokai gyvenančių užsienyje, nori savo namuose matyti lietuvių darbus, tokia tendencija jaučiama ir tarp šiandienos emigrantų.

– Ką galite pasakyti apie paveikslus interjere. Juk nemaža dalis galerijose įsigytų darbų keliauja į mūsų namus?

– Meno kūrinį turime įsimylėti, pajausti iš jo sklindančią energetiką tam, kad suprasti – tavo jis, ar ne. Gražių paveikslų yra daug, bet ne visus norėtume matyti ant savo sienos. Aišku, yra keletas nuomonių. Vieni sako, kad svarbiausia yra jausmas, kiti – kad reikia klausyti proto balso, ypač tuomet, kai į meno kūrinį žiūrima kaip į investiciją.

Jei paveikslas tik dekoracija, kurią po keleto metų pakeisime, tuomet galima rinktis reprodukciją. Šiuolaikinės technologijos leidžia jas pagaminti labai kokybiškas ir tai šiandien tikrai yra labai populiaru. Tačiau jei paveikslas bus perduodamas iš kartos į kartą, taps šeimos relikvija, tuomet be abejonių darbas turi būti originalus. Įsigyjant paveikslą visiems patariu skirti bent šiek tiek laiko ir pasidomėti, ką perkate. Žymių dailininkų darbų reprodukcijos gali būti puiki išeitis biurams, jauniems žmonėms. Tačiau aš visada esu už nors ir kuklesnį, bet originalų darbą.

– Ar yra bendros taisyklės, kaip reikėtų kabinti, derinti paveikslą interjere?

– Bendra ir pagrindinė taisyklė, kurios turi būti paisoma, – paveikslą kabinti akių lygyje. Bet, aišku, jei tai netradicinė erdvė, pvz. laiptinė, – visada svarbiausia, kad paveikslas atsiskleistų, nebūtų užgožtas, būtų matomas. Bendrų taisyklių kaip taisykles laužyti – nėra. Dabar galima viskas, kas dera, kas skoninga…..

Neseniai lankiausi Austrijoje gyvenančios pažįstamos galerininkės namuose. Viena ten esanti erdvė mane tiesiog pakerėjo. Atrodo nieko įspūdingo – mažas grafikos darbas, įrėmintas į plačius klasikinius aukso spalvos rėmus, nedideliame baltame kambaryje stovi pianinas, šis paveikslas pakabintas šiek tiek pasviręs ir – vyrauja visiška ramybė ir jaukumas. Tai tik dar kartą įrodo, kad negali būti jokių griežtų taisyklių ar apribojimų. Visur ir visada reikia ieškoti įdomių sprendimų.

Jei paveikslų vienoje erdvėje daug, reikia, kad jie derėtų tarpusavyje tiek spalviškai, tiek būtų sukabinti atsižvelgiant į daugybę kitų kriterijų. Ir galerijoje daugiausia laiko užima sukabinimas. Nereikėtų daryti tokių keistų sprendimų, kuomet matomiausioje vietoje kabinamos reprodukcijos, o originalūs darbai – kažkur užkampyje… Miegamojo zonoje gal patys žmonės jaučia poreikį kabinti ramesnių spalvų, siužetų paveikslus, bet jeigu kažkam norisi kitaip, kodėl gi ne? Namuose pats žmogus turi rasti sprendimą, kuris atitiks jo lūkesčius, bet prieš tai patariu būtinai nors minimaliai pasidomėti ir pajausti malonumą atrasti TĄ paveikslą.

Interjere vyraujant eklektikai, kuomet nėra jokių griežtų taisyklių, derinamos regis nesuderinamos faktūros, medžiagos, galima pasiekti puikių rezultatų, tačiau vienas neapgalvotas žingsnis – ir viskas gali virsti tiesiog chaosu. Todėl viską derėtų gerai apmąstyti, būti nuosekliems. Labai svarbu, kad tarp interjero ir pasirinktų paveikslų būtų stilistinė dermė. Ypač, jeigu tai prabangūs ir reti meno kūriniai.

Reikėtų prisiminti, kad didelis paveikslas vizualiai gali padidinti erdvę ir padaryti ją šviesesne. Svetainėms tinka didesni, jeigu tai leidžia kambario dydis ir lubų aukštis, intensyvesnės spalvinės gamos darbai. Paveikslas miegamajame turi suteikti geros nuotaikos visai dienai, o einant miegoti nuteikti ramiam miegui. Paveikslą, kabantį virtuvėje, patartina rėminti su stiklu, kad išvengtumėte galimo jo sugadinimo. Koridoriuje ir priimamajame tinka neįmantraus stiliaus ir turinio grafiniai darbai. Tokio tipažo paveikslai tinka ir darbo kambariui.

Labai svarbu nepamiršti gero apšvietimo. Nedidelėse patalpose paveikslams dažnai trūksta šviesos. Tokiu atveju geriau naudoti liuminescencines lempas, išsklaidančias šviesą. Apšvietimas turi būti kuo artimesnis natūraliai šviesai. Galima naudoti taškinius šviestuvus, nukreiptus į kiekvieną paveikslą, prieš tai tinkamai parinkus šviesos kampą, kad nesusidarytų šešėliai.

Bet, kaip ir minėjo Jaukumo kūrėjų pašnekovė Danguolė Stachura, renkantis paveikslą pirmiausia reikėtų pasikliauti savo nuojauta ir pojūčiais. Svarbiausia, kad paveikslas patiktų pačiam žmogui, o įsiklausius į jausmus, kuriuos sukelia išsirinktas meno kūrinys, bus lengviau nuspręsti, kuri vieta jam tinkamiausia.

Šaltinis: www.jaukumokurejai.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis