Drugio efektas baldų dizaine

Efemeriškas drugelis asocijuojasi su lengvumu ir skaidrumu, tad nieko keista, kad jį taip mėgsta vaizduoti trapių daiktų kūrėjai. Bet įdomiausia tai, kad jo siluetas yra tapęs ir kultinių baldų (taip tvirtai ant žemės stovinčių objektų...) dizaino prototipu.

Laisvės siekis ir kėdė „La Mariposa“

Kėdės „La Mariposa“ pavadinimas išvertus iš ispanų kalbos reiškia „drugelį“. Šis visame pasaulyje iki šiol žinomas, gaminamas ir perkamas dizaino klasikos objektas sukurtas Buenos Airėse 1938 m., tačiau jo istorija prasideda gerokai anksčiau. Dar 1877 m. iš medžio ir drobės buvo sukurta kėdė „La Tripolina“, jos autorius britų inžinierius Josephas Fenby’is ją užpatentavo. Prabėgus gerokam laiko tarpui,1930-aisiais, du jauni architektai – Juanas Kurchanas ir Jorge Ferrari Hardoy po studijų Europoje grįžo į Buenos Aires. Su jais į šalį atvyko jaunas kolega – katalonas Antonio Boneti Castellana, su kuriuo architektai bendradarbiavo „Le Corbusier“ studijoje Paryžiuje.

Į Argentiną jie parsivežė modernią kėdės „La Tripolina“ versiją, kurią savaip perkūrė, panaudodami odą ir metalą. Sulankstoma kėdė, pavadinta „La Mariposa“ (kartais ji dar vadinama trijų kūrėjų pavardžių santrumpa „BKF Chair“) dienos šviesą išvydo1938 m. gruodį. Kėdės rėmas buvo išlankstytas iš 12 mm storio plieninio strypo, o sėdimoji dalis pasiūta iš itin tvirtos, gerai išdirbtos odos. Tada buvo pagaminta tik keletas šios kėdės egzempliorių – nors baldas ir laimėjo Argentinos dizaino konkursą, jo niekas nepirko. Vos keletas šių kėdžių pasiekė Ameriką, viena iš jų pateko į Niujorko Modernaus meno muziejų („MoMA“), – beje, šis įkalbėjo vieną baldų įmonę pagaminti 1500 kėdžių. Jas pastebėjo kitas žinomas gamintojas – kompanija „Hans Knoll“ ir 1947 m. įsigijo licenciją, bet po poros metų gamybą sustabdė.

Tik naujoji pokario karta sugebėjo priimti architektų trijulės sukurtą kitokią – laisvesnę – sėdėjimo koncepciją. Masiškai kėdė pradėta gaminti antroje šeštojo dešimtmečio pusėje. Nuo tada porą dešimtmečių kėdė šmėžuoja fotografijose beveik taip pat dažnai, kaip ir Charleso Eameso baldai. Pastaruosius 25 metus keturias šios dizaino klasika tapusios kėdės versijas gamina švedų kompanija „Cuero“. Jos sėdimoji dalis gali būti iš odos, kailio ar audinio.

Japoniškos tradicijos, vakarietiškos tendencijos ir taburetė „Butterfly Stool“

Dar vienas išgarsėjęs „drugelis“ – japonų dizainerio Sori Yanagi (1915–2011) sukurta taburetė „Butterfly Stool“. Kritikų nuomone, modernus baldas įkūnija japonų tradicijas, o tuo pačiu yra universalus, keliantis estetinį pasigėrėjimą ir vakarietiškos kultūros atstovams. 1956 m. suprojektuota taburetė išgarsėjo po metų, kai buvo eksponuota ir įvertinta Milano trienalėje, kurioje japonai nustebino pasaulį išradingu dizainu.

Iš pradžių elegantiška, subtilios formos taburetė gaminta iš raudonmedžio faneros ir žalvario jungčių, laikui bėgant imta naudoti kitokias medienos ir metalo rūšis. Viena su kita sujungtos dvi lenktos vienodos faneros dalys tampa panašios į skrendantį drugelį – taip autorius įgyvendino gamtos tobulumo ir pusiausvyros idėją, naudodamas naujas modernias medžiagas ir technologijas. „Butterfly Stool“ unikalumas slypi tame, kad Sori Yanagi susiejo japonų piešinio ir kaligrafijos subtilumą su funkcionalumu, praktine nauda ir Vakarų tendencijų universalumu. Baldas ne tik tobulai pritampa įvairaus stiliaus interjeruose – jis eksponuojamas ir Niujorko Modernaus meno muziejuje („MoMA“). Teisė gaminti „Butterfly Stool“ dabar priklauso kompanijai „Vitra“.

Sori Yanagi gimė Tokijuje, čia Valstybiniame dailės ir muzikos universitete studijavo tapybą ir architektūrą. Menininkas anksti susipažino su moderniuoju Europos dizainu, domėjosi tiek Rytų, tiek Vakarų kultūromis, nes penktą dešimtmetį dirbo prancūzų architektės ir dizainerės Chalotte Perriand, atvykusios konsultuoti japonų gamintojų, asistentu. Po Antrojo pasaulinio karo jis buvo vienas tų menininkų, kurių kūryba radikaliai pakeitė japonų dizainą. Šeštą dešimtmetį Sori Yanagi įkūrė Pramoninio dizaino institutą, suprojektavo kultinius baldus – ne tik „Butterfly Stool“, bet ir „Elephant Stool“ – plastikinę taburetę (arba, pagal poreikius, stalelį). Dar menininkas kūrė baldų ir šviestuvų, indų ir kitų buities reikmenų, vaikiškų žaislų ir automobilių dizainą. Nuo 1977 m. jis dirbo Tokijo tautodailės muziejaus direktoriumi.

Spontaniška improvizacija ir lauko suolas „Mariposa“

Labiausiai drugelį primenantį baldą – lauko suoliuką „Mariposa“ sukūrė dizaineris ir architektas Riccardo Dalisi 1989 m. italų kompanijai „Zanotta“. Suolas pagamintas iš plieninio rėmo, nudažyto šviesiai melsva spalva, o drugelio sparnus – atlošą ir sėdynę tapė pats menininkas. Iš viso jis sukūrė devynis skirtingus suoliukų egzempliorius, kurie yra sunumeruoti ir dizainerio pasirašyti. Riccardo Dalisi tvirtina, kad šio lauko baldo idėją jam pasiūlė vaikai. Nieko keista – Neapolyje gyvenantis kūrėjas pasaulyje žinomas dėl savo projekto, kurį jis vadina „Kūrybos laboratorija“. Tai meno dirbtuvės, skirtos neturtingiems Neapolio vaikams – čia jie turi galimybę sukurti kažką savito, eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis.

Beje, Riccardo Dalisi (g. 1931 m.) žinomas ne tik dėl šios veiklos. 1957 m. Neapolio universitete jis baigė architektūros studijas, vėliau čia dirbo profesoriumi. Septintojo dešimtmečio pabaigoje aktyviai prisidėjo prie italų antidizaino judėjimo, parašė apie jį keletą knygų, skatino ignoruoti vartotojišką visuomenę, pasukti individualių ieškojimų ir eksperimentavimų keliu. Vėliau Riccardo Dalisi tapo postmodernizmo krypties atstovu. Jis dirbo garsioms kompanijoms „Zanotta“, „Alessi“, „Fiat“, „Rosenthal“. Savo kūriniais jis siekė paversti dizainą asmeniškesniu, kūrybiškesniu ir spontaniškesniu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis