Būdai, kaip apsaugoti stogą nuo apledėjimo

Po lietaus latakais nutįsę varvekliai yra ne tik teorinė, bet ir labai reali grėsmė praeivių, gyventojų ar darbuotojų saugumui. Su jais kovojama įvairiai - vieni galimą kritimo vietą aptveria stop juosta, kiti daužo juos šluotkočiu. Treti apskritai ignoruoja šią problemą, tyliai tikėdamiesi, kad varvekliai iki pavasario palaipsniui ištirps nenukritę.
Būdai, kaip apsaugoti stogą nuo apledėjimo
© Shutterstock nuotr.

Nelaimingi atsitikimai su praeiviais, sniego valytojų traumos yra žymiai retesnės už trivialius stogo dangos, kritulių vandens nutekinimo sistemų, žaibosaugos, komunikacinės įrangos pažeidimus. Pastaruoju metu ant stogų ėmus montuoti energiją gaminančią įrangą (saulės kolektorius, modulius, vėjo turbinas), ši stogų eksploatavimo problema tampa dar aktualesnė. Šiame straipsnyje aptarsime priemones, kurios galėtų būti įvardijamos kaip stogų apledėjimo profilaktika. Žinoma, geriausia tokios problemos profilaktika – pagrindinės stogų apledėjimo sąlygos (sniegą tirpdančios šilumos nuostolių per stogo dangą ir karnizinę dalį) eliminavimas, tačiau tai atskira tema.

Stogo dangos, lietvamzdžių, latakų, karnizų apledėjimo galima vengti įvairiais (alternatyviais) būdais. Šias priemones galima suklasifikuoti į kelias grupes. Pirmoji – architektūriniai bei konstrukciniai sprendimai: šiuo metu galiojančiame statybos techniniame reglamente (STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“) tiesiog nurodyta, kad „stogo konstrukcija turi būti tokia, kad ties karnizais nesusidarytų ledo varvekliai, nuo stogo nekristų sniego nuošliaužos, būtų saugu valyti, prižiūrėti ir remontuoti stogą…“ (10 p.). Sukonkretinę ir praplėtę šį reikalavimą, turėtume projektuoti ir statyti pastatus su itin patikima stogo (palėpės) šilumos izoliacija ir kuo didesniu šlaitinio stogo nuolydžio kampu (ne mažesniu kaip 28–30°, ant tokio stogo šlaito šviežiai iškritęs sniegas beveik nesusilaiko), kuo paprastesne forma – be neigiamo nuolydžio vietų ir horizontalių aikštelių, iškilusių stoglangių bei kitokių potencialių sniego „kišenių“ ir pan. Matyt, visuotinas tokių reikalavimų laikymasis yra nerealus, nes stogas yra svarbi pastato architektūrinės kompozicijos dalis, kurios atsisakyti dėl specifinių funkcionalumo reikalavimų retas kuris architektas ar užsakovas sutiks.

Pagrindine stogo bei karnizų, atbrailų ir ypač jo priklausinių – latakų, lietvamzdžių – apsaugos nuo apledėjimo priemone laikytinas inžinerinis techninis sprendimas – potencialių ledo sankaupų tirpdymas specialiais šildymo įrenginiais – šilumą išskiriančiais elektriniais kabeliais ar vamzdeliais su cirkuliuojančiu neužšąlančiu šilumnešiu.

Tinkamai sumontuoti šie įrenginiai neleidžia susidaryti ledo dangai ir ledo „kamščiams“ lietvamzdžiuose bei latakuose, ant stogo nebesikaupia dideli kiekiai sniego, galima nesibaiminti jo slinkties. Svarbu, kad šildantys elementai būtų sumontuoti ne tik stogo dalyse, kur kaupiasi sniegas ir ledas, bet ir tuose ruožuose, kur gali tekėti atlydžių metu susidaręs vanduo – latakuose, prie vandens surinkimo angų, lietvamzdžiuose ir jų apačioje, prie šaligatvio latakų ar nutekinimo griovelių arba lietaus kanalizacijos surinkimo kolektorių žiotyse, būtinai žemiau įšalo ribos. Tokios ledą ir sniegą tirpdančios sistemos yra efektyviausios atlydžių laikotarpiu (vėlyvą rudenį, ankstyvą pavasarį, švelnios žiemos metu), todėl svarbu, kad jos būtų sukomplektuotos su jautriais aplinkos sąlygų registravimo jutikliais (aplinkos oro temperatūros, santykinio drėgnio, kritulių intensyvumo bei jų pokyčių) ir tinkamais automatinio valdymo įrenginiais (esant pastoviai žemai temperatūrai arba gana aukštai teigiamai temperatūrai, tokia sistema turi išsijungti, nes ledo sluoksnis ant stogo tokiomis sąlygomis jau nebesusidaro).

Manoma, kad mūsų geografinėse platumose tokia sistema dirba nuo 30 iki 45 parų per metus, nors tai dar priklauso ir nuo jos valdiklių programavimo. Pavyzdžiui, turtingesnėje Vakarų Europoje ar JAV ji vertinama ir kaip komforto elementas (naudojama eksploatuojamuose stoguose, terasose, balkonuose, turi tąsą išorės laiptuose, net prie įeigų į pastatus, sarginių šunų voljeruose), todėl santykinai šiltesnio klimato geografinėse zonose, bet turtinguose kraštuose ji eksploatuojama net ilgiau.

Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių dažniausiai naudojamos elektrinių šildymo kabelių sistemos – už skystųjų neužšąlančių šilumnešių vamzdelių sistemas jos yra funkcionalesnės, santykinai paprastesnės montuoti ir eksploatuoti, jose lengviau aptikti pažaidas ir t. t. Tiesa, JAV, Kanadoje, kartais ir Skandinavijos šalyse pastatų karnizuose gali būti montuojami lankstūs vamzdeliai su cirkuliuojančiu skystu šilumnešiu (glikoliu), tačiau ši sistema yra ne tokia lanksti kaip šilumą išskiriančių elektrinių kabelių pynės.

Ledą tirpdantys elektriniai kabeliai skirstomi į dvi grupes: varžiniai (arba rezistoriniai) ir reguliuojamo šilumos išsiskyrimo (montuotojų dar vadinami „save reguliuojančiais“). Pirmuosiuose kabeliuose šilumą išskiria didelę varžą turinti metalinė izoliuota šerdis, kuria teka elektros srovė. Tokiuose kabeliuose šilumos išsiskyrimas bus vienodas per visą jų ilgį – ir ledo sluoksnyje latake, karnizo sniego pusnyje, lietvamzdyje ar atviroje krituliais nepadengtoje stogo dangos vietoje. Tai reiškia, kad tokiame kabelyje išskiriama šiluma naudojama neracionaliai. Kitas šių kabelių trūkumas – ribotas vienos sekcijos ilgis, todėl kartais juos sunku panaudoti ant didelio ploto ir aukštų pastatų, o įmanomi problemos techniniai sprendimai sistemą kiek pabrangina.

Kita vertus, vis dėlto šie varžiniai kabeliai bus mažiausiai 1,5–2 kartais pigesni už reguliuojamo šilumos išsiskyrimo kabelius. Juose šilumą išskiria puslaidininkis, esantis tarp dviejų elektros laidininko gyslų. Nors šie kabeliai yra kiek brangesni, tačiau jais šildomos tik ledo „kamščių“ ir sniego sankaupų vietos, jie, veikiant sistemos veiklą reguliuojančiai elektronikai, į aplinkos sąlygas reaguoja adekvačiai – elektros energija naudojama žymiai taupiau. Be to, tokius kabelius galima karpyti norimo ilgio atkarpomis, o lietvamzdžiuose užtenka vienos tokio kabelio gijos (nebūtina kilpa kaip su varžiniais kabeliais). Ledo tirpdymo sistemų montuotojams ir eksploatuotojams toks reguliuojamo šilumos išsiskyrimo kabelis taip pat patogus – jis mažiau jautrus perkaitimui, kai susipina du ar keli kabeliai, neperkais jis ir dėl latakuose ar lietvamzdžiuose susikaupusių lapų, purvo. Dėl to tokių kabelių gamintojai jiems suteikia net keliolikos metų garantiją.

Kitos ledą ir sniegą ant stogo tirpdančių kabelių alternatyvos nėra tokios efektyvios arba daugumai atrodo pernelyg sudėtingos ir neilgalaikės, o paprastas mechaninis valymas – pavojingas, brangiai kainuojantis ir neefektyvus užsiėmimas. Ant stogų užsilipę ir kastuvais bei laužtuvais mojuojantys valytojai dažnai pažeidžia stogo dangą ar įvairius komunikacinius elementus. Deja, ir kiti ledo bei sniego sankaupų mechanizuoto valymo metodai (ultragarsinis, mechaninis impulsinis ir t. t.) kol kas yra mažai efektyvūs, būtini nemaži stogo dangos konstrukcijos bei tvirtinimo pakeitimai arba (ir) santykinai brangi, mažai paplitusi, dažnai pagal individualų projektą gaminama įranga.

Daugiau vykę yra vadinamieji cheminiai apsaugos nuo apledėjimo būdai. Pavyzdžiui, stogo dangos paviršių galima apdoroti medžiagomis, kurios:

a) gerokai pažemina ledo susidarymo temperatūrą (esant –10…–15 °C ar net šiek tiek aukštesnei, bet pastoviai neigiamai temperatūrai, stogas nebeapledėja, todėl tokios medžiagos naudojimas prasmingas esant dažniems atlydžiams ir ne itin žemai temperatūrai, o jos koncentracija gali būti ir nedidelė);

b) sumažina ledo ir sniego bei stogo dangos paviršinę sukibtį (adheziją) ir skatina savaiminę ledo bei tirpstančio sniego slinktį nuo stogo;

c) akivaizdžiai sumažina stogo dangos vandens įgėrį, joje formuoja paviršinį vandenį atstumiantį sluoksnelį ir palengvina ištirpusio vandens nutekėjimą, neleidžia jam susilaikyti dangos paviršiuje.

Pirmajai medžiagų grupei priklausytų iš aviacinės technikos perimtos specialios stogo, latakų ir karnizų dangos – purškalai su itin žemoje temperatūroje užšąlančiais skysčiais (glikoliu ir pan.).

Deja, jos yra netvarios (nuplaunamos lietaus, suyra veikiamos saulės spindulių) ir netechnologiškos: pastato stogas juk ne lėktuvas, kaip kelis ar net keliolika kartų per sezoną jomis nupurkšti stogą, neaišku, kaip jas panaudoti lietvamzdžiuose? Kita vertus, mūsų šalyje būta mėginimų prekiauti ir tvaresnėmis ledo bei sniego sukibimą su stogo medžiagomis mažinančiomis dangomis (b ir c grupių medžiagomis), tačiau, spėjame, tokios dangos nėra itin paklausios. Tikėtina, kad tai lemia jų kaina, gal abejojama jų patikimumu, nors šioms su apledėjimu padedančioms kovoti dangoms gali būti panaudotos ir nanotechnologijos – itin smulkios dalelės, nanovamzdeliai ir pan. Užsienio literatūroje teigiama, kad 1 m2 stogo apdorojimas tokiomis medžiagomis, be darbo užmokesčio, kainuoja nuo 10 iki 20 Lt, nors šių purškiamų, tepamų voleliu ar net teptuku dangų sąnaudos priklauso nuo pagrindo savybių, būklės (vidutiniškai 0,3–0,5 l/kv.m).

Dažniausiai šios medžiagos yra skaidrūs, stogo, latakų spalvos beveik nepakeičiantys vienkomponenčiai ar dvikomponenčiai (sumaišomi naudojimo metu) skysčiai, kurie išdžiūvę stogo dangos paviršiuje suformuoja ploną ir itin slidžią plėvelę, išvaizda panašią į maistui ruošti naudojamų indų tefloninį paviršių. Tokia plėvelė šlaitinio stogo dangos sukibimą su ledu sumažina apie 8–12 kartų, ji sumažina ir mineralinių stogo dangų (keraminių ar betoninių čerpių, beasbesčio šiferio) vandens įgėrį bei eroziją, sulėtina varinės ar aliuminio dangos oksidavimąsi, papildomai nuo korozijos saugo plieninius stogo dangos lakštus. Cheminė šių preparatų sudėtis gali būti labai įvairi – specialus polimeras, panašus į jau minėtą tefloną, arba vandenį atstumianti (hidrofobinė) silikoninė polimerinė danga.

Pigesnės alternatyvos – akriliniai preparatai, specialūs karnizų apatiniams paviršiams nutepti skirti emaliai (šios priemonės gali būti ir spalvinamos). Tačiau didžiausias iššūkis tokių dangų kūrėjams – ne jų cheminės sudėties parinkimas, o dangos atsparumas ultravioletiniams spinduliams, eroziniam slenkančio ledo ir miesto dulkių poveikiui. Dažniausiai tokioms dangoms jų kūrėjai suteikia 2–5 metų garantinį laikotarpį, po kurio jas vėl reikėtų atnaujinti. Matyt, ši aplinkybė stabdo didesnę tokių dangų panaudą. Įdomu, kad ir Skandinavijos šalyse šios dangos naudojamos tik kaip papildoma stogų apledėjimą stabdanti priemonė kartu su įprastais ledą tirpdančiais kabeliais.

Žurnalas „Structum“
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Stogas

Statybų sezonas: stogo šiltinimo darbai

Šiandien naujai statomi pastatai turi atitikti A + energinio naudingumo klasę. Tačiau daugelis statytojų, statančių būstą sau, o ne pardavimui, galvoja ir projektuoja net ir aukštesnės energinio naudingumo klasės namus.

Kaip teisingai žiemai paruošti stogą

Stogo paruošimas žiemai yra ne mažiau svarbus nei namo šildymo sistemos sureguliavimas, rašo supersadovnik.ru.

Specialistų patarimai: kaip išsirinkti stogo dangą (8)

Statant namą svarbios ir galutinį rezultatą įtakojančios yra visos jo konstrukcijos dalys: pamatai, sienos, grindys, langai, durys. Tarp visų šių statybos komponentų individualaus namo stogas – nenuginčijamai užima vieną svarbiausių vietų. Jo pasirinkimą dažnai įtakoja tokie faktoriai, kaip: kaina, išvaizda, medžiaga. Pasiteiravome specialistų, kokį stogą geriausia rinktis.

Verčiame palėpę gyvenamąja erdve – svarbiausi etapai

Kad ir kaip romantiškai skamba idėja įsirengti palėpę, pirmiausia reikia įvertinti darbų sudėtingumą ir išlaidas. O jų tikrai bus nemažai – jei palėpė ligi tol nebuvo naudojama, ją reikės apšiltinti, įvesti elektrą, vandenį ir šildymą, numatyti apšvietimą, galbūt teks keisti ir laiptus, taisyti stogo konstrukciją. Taip pat gali tekti aukštinti stogą, nes pasirodys, kad nėra kaip apsisukti, ar įstatyti daugiau langų, nes trūks šviesos.

Kaip išvengti klaidų šiltinant stogą? (9)

Tam, kad išvengtumėte šiluminių pastato nuostolių, labai svarbu teisingai įrengti stogo konstrukciją. Nuo stogo įrengimo didele dalimi priklauso viso pastato šilumos nuostoliai ir energijos suvartojimas. Kuo mažesni stogo konstrukcijos šilumos nuostoliai, tuo mažiau energijos suvartojama namui šildyti arba vėsinti.

Bituminių čerpelių stogas: privalumai ir trūkumai (12)

Rinkdamiesi stogo dangą ir apžiūrinėdami įvairius variantus, greičiausiai prieisite ir prie bituminių čerpių, rinkoje kartais meiliai vadinamų čerpelėmis. Nors jos tradicines čerpes dalinai primena nebent forma, tai jau kuris laikas naudojamas stogų dengimo sprendimas. Ar verta jį rinktis? Reikėtų įvertinti tiek privalumus, tiek trūkumus.

Ar verta įrengti seną palėpę? (1)

Ieškote naujos vietos miegamajam,poilsio ar kitos paskirties kambariui – pažvelkite į viršų. Jei jūsų stogas šlaitinis, greičiausiai turėsite pakankamai vietos palėpei. Teoriškai ją įsirengti dažniausiai yra visiškai įmanoma, tačiau ar verta?

Kuo uždengti pavėsinės stogą? (3)

Šiltėjant vakarams vis dažniau kyla pagunda jais mėgautis pavėsinėje. Tačiau įsirengiant pavėsinę reikėtų gerai pasukti galvą apie jos stogą. Pavėsines statantys specialistai pastebi, kad pasirinkimų, kokia medžiaga uždengti stogą, yra pakankamai nemažai. Tačiau kiekvienas jų turi ir privalumų, ir trūkumų.

Skalūno stogai – savybės, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį (3)

Skalūno danga labiausiai populiari yra Vakaruose, tačiau ir Lietuvoje galima pastebėti namų dengtų šia uoliena. Galbūt ir jūs šiuo metu renkatės stogo dangą? Žinote visas tradicines dangas ir jums kyla klausimas – kodėl ne skalūnas? Štai keletas skalūno dangos aspektų, kuriuos reikėtų žinoti.

Kaip išrinkti stogą savo namams (5)

Nuo natūralių medžiagų, tokių mediena iki dirbtinių medžiagų, tokių kaip bitumas, metalo lakštai - šiais laikais stogo dangų pasirinkimas yra platesnis nei kada nors iki šiol. Nors kiekviena jų turi savo praktinių privalumų ir trūkumų,stogo danga taip pat prideda išskirtinį dizaino elementą jūsų namams. Taigi, kuris tinka jums?