Montavimas
Radiatorių sekcijos į bloką buvo sujungtos po 10. Tačiau kiekvienam kambariui reikėjo vis kitokio sekcijų skaičiaus, todėl jas teko šiek tiek „pergrupuoti“ – kai kur sumažinti, o kai kur prijungti daugiau. Naudojant specialų raktą ir įmovas (specialias sekcijų vidines jungtis, kurių vienos pusės sriegis – kairinis, antros – dešininis), darbai vyko greičiau ir nebegąsdino, kaip iš pradžių.
Visos sekcijos buvo nugruntuotos. Buto šeimininkai pasirinko baltus, specialiai metalui skirtus dažus, atlaikančius iki 90 °C karštį. Šie dažai neatšoktų nuo radiatoriaus paviršiaus, jei termofikatas įkaistų iki tokios temperatūros. Kartu buvo įsigytas ir specialus teptukas: ne tik lenkta galvute, kad būtų patogiau dažyti, bet ir nebyrančiais šereliais. Per kelias dienas, vakarais po darbo, jie viską nusidažė patys.
Karolis pasidalijo patarimu, kokios klaidos galima būtų išvengti, norint labai gerai nudažyti radiatorių: „Geriausia būtų dažyti kiekvieną sekciją atskirai, tačiau jas ardant prarandama gamyklinėms sekcijų jungtims gamintojo suteikiama 10 metų garantija. Todėl kur kas labiau apsimoka užsakyti reikiamo galingumo radiatorius – iškart gamykloje sujungtą sekcijų bloką ir nudažytą viena iš siūlomų spalvų. Taigi dažydami patys, mes prašovėm: nors darbas nėra sunkus, gauta kokybė tikrai neideali, o ir dažų kvapas namie – toli gražu ne pats maloniausias.“
Montuojant bute naujus radiatorius buvo padaryta ir daugiau pakeitimų: atitrauktas apvadinis vamzdis, o vietoj senų trieigių vožtuvų sumontuoti nauji švediški ESBE. Buto šeimininkas apie šiuos vožtuvus žinojo iš anksčiau ir jie buvo palikę labai gerą įspūdį. „Viename dideliame Vilniaus biurų pastatų tokie vožtuvai net praėjus aštuoneriems metams nuo sumontavimo veikė kuo puikiausiai: niekas nestrigo, reguliavimo rankenėlė sukiojosi kaip nauja. Be to, dėl kitokios, nei įprasta, vidinės konstrukcijos jie kur kas geriau praleidžia srautą, kurį galima lengviau ir tiksliau reguliuoti“,– dalijosi patirtimi Karolis.
Keičiant radiatorius, būtina išlaikyti visus šildymo sistemoje buvusius elementus. Juos galima pakeisti naujais, tačiau atsisakyti jų ar kitaip sujungti – ne. Taip yra dėl to, kad nebūtų sugadinta ir išbalansuota visa namo sistema. To reikalauja ir šilumos energijos pardavėjai:
„ŠILUMOS VARTOJIMO PIRKIMO–PARDAVIMO SUTARTIS“
<…>
10. Buitinis šilumos vartotojas įsipareigoja:
<…>
10.2. laikytis pastato šilumos įrenginių projekte ir teisės aktais nustatytų šilumos vartojimo režimų, savavališkai nekeisti šilumos ir (ar) karšto vandens įrenginių elementų bei jų jungimo schemos; “
http://www.vilniaus-energija.lt/sites/default/files/Tipine_silumos_pirkimo_pardavimo_sutartis_su_buto_savininku.pdf
Taip pat buvo sumontuoti srauto uždarymo ventiliai: radiatoriaus avarijos atveju, juos užsukus ir visą srautą trieigiu vožtuvu nukreipus per apvadinį vamzdį, kaimynai, kol bute bus atliekami avarijos šalinimo darbai, nepraras šilumos. Beje, specialistai pataria nesirinkti pigiausių ventilių – geriau įsigyti tokius, kurie atlaiko didelį srauto slėgį (šiame bute – atlaikantys 30 bar).
Tarp uždaromųjų ventilių ir radiatorių buvo sumontuotos ardomosios jungtys, santechnikų vadinamos „amerikonais“, – be jų radiatoriaus nuėmimas būtų kur kas sudėtingesnis, mat vamzdžius tektų pjauti.
Nauja vamzdyno dalis savo parametrais nesiskiria nuo ankstesniojo vamzdžio – tai besiūlio juodo plieno vamzdis, kurio sienelių storis – 2,5 mm, o vidinis skersmuo – 20 mm (DN 20 arba 3/4"). Naujieji vamzdžiai ne privirinti, o įsriegti.
Kiekvienam radiatoriui reikia keturių kamščių – po du abiejuose kraštuose. Viename jie skirti vamzdžiams prijungti, kitame – viršutinis skirtas orui pašalinti, o apatinis – aklė. Kamščiai būna kairiniai ir dešininiai – skiriasi jų sriegio kryptis, kuri priklauso nuo to, kuriame radiatoriaus krašte jie bus naudojami.
Geranoriški patarimai
Tarpines šeimininkai rinkosi tas, kurias siūlo jų pasirinktų radiatorių gamintojas. Jiems kelia nuostabą absurdiškas pirkėjų, o kartais ir pardavėjų noras taupyti ten, kur nereikia: „Pardavėjas prekybos centre pasiūlo pritaikyti kokias nors pigesnes. Tačiau, tiek investuojant į radiatorių pakeitimą, būtų didžiausia kvailystė taupyti smulkmenoms: o jei netikusi pigi tarpinė „ims leisti“ vidury šildymo sezono? Rizikuoti šitiek darbo sugadinti dėl kelių eurų?“ Tarpinių reikia ne tiek jau ir daug – prie visų kamščių ir sekcijų jungimo vietose. Tačiau reikėtų apsidrausti – jei nepavyktų gerai priveržti iš pirmo karto, antrą kartą tos pačios tarpinės naudoti nerekomenduojama: ji gali būti deformavusis tiek, kad nebeužtikrins sandarumo.
Lygiai taip pat neverta taupyti ir laikikliams. Gražesni, pigesni, bet ar išlaikys ketinių radiatorių svorį? Gamintojas nurodo, kiek ir kokių laikiklių reikia konkretaus modelio tam tikram sekcijų skaičiui. Šios rekomendacijos būtina laikytis ir nemažinti nurodyto skaičiaus!
Ketinių radiatorių įsigijimas – tai medžioklė su patykojimu. Pasak Karolio, reikia kantrybės, nes atsiranda pardavėjų, kurie atkalbinėja nuo jų įsigijimo. „Dažniausiai siūlo pigiausius ir tikrai nelabai kokybiškus gaminius. Galbūt jiems nuo tokių radiatorių lieka didesnis pelnas, galbūt taip paprasčiau. Tačiau tai rodo tik viena – tokių pardavėjų nedomina, ko iš tiesų nori pirkėjas, ko jam reikia“, – svarstė buto šeimininkas.
Beje, prieš perkant jis pataria įsitikinti, ar pardavėjas turi visas reikiamas detales: tarpines, sekcijų raktą, kamščius. Priešingu atveju gali tekti sugaišti, kol gausite užsakytas dalis. „Svarbiausia, nebijoti pasikonsultuoti su gamintojo atstovais – mums tai tikrai padėjo išvengti rūpesčių ir sutaupyti laiko“, – kvalifikuota ir greita specialistų pagalba džiaugėsi buto šeimininkai.
* Papildomai reikėjo tik 6 jungčių, nes buvo panaudotos ir tos, kurios liko ardant sekcijų blokus.
Išnaša
Viena radiatoriaus sekcija svėrė 4,7 kg, tad bendras svoris sudarė 418,3 kg. Pagalvokite, kur sukrausite sekcijas jas atsivežę, ir pagalvokite, kas jas suneš.
O ką daryti su senais radiatoriais? „Mes juos atiduosime į metalo laužą. Tačiau jei kas turi sodo namelį arba sodybą, kurioje į šildymo sistemą neplanuoja rimčiau investuoti, manau, galėtų gerai išplauti, išvalyti, nudažyti ir dar kartą panaudoti“, – siūlo buto šeimininkas.
Specialistų komentarai
Darius Jurgaitis, UAB Efektyvaus šildymo centras direktorius
Šilumos gurmanais vadinu tuos vartotojus, kurie gilinasi į spindulinio ir konvekcinio šilumos perdavimo būdo tinkamumą žmogaus organizmui.
Židinių meistrai aukštai vertina ketaus krosneles, o bet kuri šeimininkė net ir be fizikos terminų paaiškinimų lengvai papasakos, kuo pranašesnė ketaus keptuvė, palyginti su pigia plono plieno keptuve. Kita vertus, pasyvi šilumos sklaida yra gerokai sveikesnė – tą visuomet pabrėžia pirtininkai.
Deja, dauguma Rytų Europos rinkos gamintojų ir pardavėjų stengiasi tiekti konvekcijos būdu veikiančius prietaisus, kurių kainos ir šilumos perdavimo kokybės santykis pritaikytas labiau taupantiems nei besirūpinantiems savo sveikata. Pavyzdžiui, konvekcijos principu veikiantys oro kondicionieriai, galintys ir vėsinti, ir šildyti patalpos orą, turi labai didelį ir aktyvų konvekcinį paviršių. Jį sudaro daugybė plonų plokštelių, tarp kurių intensyviai cirkuliuoja ventiliatoriaus varinėjamas patalpos oras. Ant šio paviršiaus susidaro ypač didelė dulkių, bakterijų, virusų ir kitokios „gyvasties“ koncentracija, todėl jį reikia dažnai valyti – taip pat, kaip ir keisti patalynę. Tačiau vartotojai prisipažįsta, kad jie nevalo prietaisų – konvektorių ar plieninių konvekcinių radiatorių – paviršių nei kas savaitę, nei kas mėnesį, nei net kartą per metus.
Tad, galvodami apie savo sveikatą, atkreipkite dėmesį į tai, jog gydymo ir sveikatinimo įstaigose leidžiami tik higieninio tipo radiatoriai, t. y. neturintys konvekcino paviršiaus. Miesto daugiabutyje sudėtinga šildytis kitais higieninio tipo šildytuvais – lubiniu spinduliniu, grindiniu ar kokline sienele, tad priimtiniausiu sprendimu tampa ketinis radiatorius.
Darius Baronas, UAB „Volonta“ direktorius
Radiatorių dažai iš esmės turi atitikti tris reikalavimus. Visų pirma, jie turi būti skirti metalui dažyti. Mat tokiuose dažuose yra antikorozinių priedų, trukdančių ant dažyto paviršiaus prasidėti rūdijimui.
Antra, jie turi būti atsparūs aukštai temperatūrai. Veikiama karščio, dažų danga neturi keisti spalvos, atšokti nuo pagrindo, turi išsaugoti savo pagrindinę funkciją – saugoti metalinį radiatoriaus paviršių nuo korozijos. Pagal Europos Sąjungos standartus radiatoriams skirti dažai turi būti atsparūs 140–180 °C temperatūrai, bet tai taikoma sistemoms, kurios šildomos perkaitintais vandens garais. O mūsų centrinio šildymo sistemoms, kuriose cirkuliuoja karštas termofikatas, tinka ir mažiau atsparūs dažai – atlaikantys 60–80 °C.
Pagaliau dažai turėtų būti kuo laidesni karščiui. Neretai gyventojai butų radiatorius dažo paprastais alkidiniais emaliniais arba aliejiniais dažais, tačiau tai ne pats protingiausias sprendimas, mat paprasti dažai radiatoriaus skleidžiamą šilumą iš dalies izoliuoja, užuot ją praleidę į patalpą.
Buto šeimininkai pasirinko alkidinius dažus, idealiai atitinkančius ir net smarkiai lenkiančius šiuos reikalavimus, – norvegiškus „Gjøco Dekkmaling 90“. Jie atsparūs iki 120 °C temperatūrai, bet laidūs vandens garams (o kartu su garais per dažų sluoksnį pereina ir šiluma). Skirtingai nei standartinis emalis, šie dažai sudaro kvėpuojančią dangą ir bent triskart geriau perduoda radiatoriaus šilumą į aplinką. Jais galima dažyti net povandenines laivų konstrukcijas, todėl Karolio buto radiatoriai po tokių dažų danga tikrai bus saugūs.
