Darau pats: namo šildymas tvenkinio vandeniu

Šalia namų telkšanti kūdra ar tvenkinys yra puiki vieta atsipalaiduoti - su tuo sutiks kiekvienas. Vis dėlto nenuilstantis konstruktorius Petras Dargis tvenkinyje ne pirmą kartą pamato ne tik estetinę, tačiau ir praktinę naudą. Šįsyk jis sugalvojo tvenkinio vandens pagalba apšildyti savo namą.

Vasarą mūsų namai šyla iš lauko: nuo saulės įkaista stogas, sienos, vėsios paprastai išlieka tik grindys. Žiemą - atvirkščiai: iš lauko per stogą ir sienas į vidų skverbiasi šaltis. Jeigu nekūrentume, dar kurį laiką trobą šildytų grindys, nes žemė per visą žiemą išsaugo didelę dalį per vasarą sukauptos saulės šilumos. Tos šilumos lieka ir ežeruose, upėse bei tvenkiniuose po ledu. Jeigu tvenkinys arba ežeras labai gilus, netgi per patį viduržiemį kokių aštuonių metrų gylyje rasite aštuonis laipsnius. O dabar įsivaizduokime, kad jūsų namo sienomis teka iš pačių gilumų ateinantis tvenkinio vanduo. Ar sienos įšals?

Logiškai galvojant, cirkuliuojantis šiltas vanduo turėtų neleisti įšalti sienai. Tegu išorinė pusė įšąla kad ir iki dvidešimties laipsnių, bet per patį vidurį, kur nuolatos teka šiltas tvenkinio vanduo, sienos temperatūra turėtų būti beveik tokia pat, kaip ir tvenkinio dugne. Vadinasi, tokį namą ir per patį viduržiemį reikėtų kūrenti ne ką daugiau, kaip ir rudenį, kai lauke dar būna šioks toks pliusas? Ar gali būti?

Taip, tai visiškai įmanoma. Galiu jus patikinti: tai iš tiesų veikia! Tokią sistemą mes su Vincu pasidarėme prieš keletą metų.

Mūsų tvenkinys nėra labai didelis, bet jis gilus. Giliausia vieta - apie aštuonis metrus. Žiemą pragręžęs ledą ir elektroninio termometro daviklį nuleidęs į patį dugną, aptikau aštuonis laipsnius. Buvau gerokai nustebęs. Puiku! Nuo tvenkinio iki trobos nėra labai toli - kokie 50 metrų. Kodėl nepabandžius tokio vandens parvaryti iki trobos ir nepaleidus jo namo siena? Man itin svarbu buvo išlaikyti neįšalusią rytinę namo sieną - už jos yra vonios kambarys ir visa vandentiekio sistema. Žiemą dažnai išvažiuodavau ir palikdavau namą nekūrentą, labai smarkiai rizikuodamas, kad vieną sykį rasiu šalčio susprogdintus vamzdynus.

Vasarą pasamdžiau ekskavatorininką, ir jis nuo trobos iki tvenkinio iškasė dviejų metrų gylio griovį. Tokiame gylyje vanduo vamzdžiuose tikrai neįšals. Atviros sistemos nesiryžau daryti - tvenkinio vanduo - tai tau ne šulinio, jame yra ir dumblių, iš šiaip visokių nešvarumų. Uždara sistema - daug patikimiau. Prisipirkome su Vincu 32 milimetrų skersmens plastikinio šlango ir klojome. Nuo namo - iki tvenkinio, tvenkinyje paskandinome dar kelis šimtus metrų, tada kitą šlango galą parvedėme atgal į namą. Padarėme vieną klaidą - tų vamzdžių užkasdami neapšiltinome - pasitikėjome žemės šiluma. O reikėjo apšiltinti bent tą vamzdį, kuriuo vanduo iš tvenkinio eina į trobą. Mat žiemą žemė atvėsta gana giliai, ir dviejų metrų gylyje belieka keturi laipsniai. Tai gerokai atšaldo visą sistemą.

Bet keturi laipsniai - irgi teigiama temperatūra!

Cirkuliacijai palaikyti nupirkome paprasčiausią cirkuliacijos siurblį - tokie naudojami šildymo sistemose.

Dabar beliko vamzdžius išvedžioti ant namo sienos. Mes juos išraitėme išorinėje sienos pusėje. Tai paprasčiausi 20 milimetrų skersmens plastikiniai vamzdžiai.

Po to kalėme prie sienos tašelius ir spraudėme į tarpus akmens vatą. Dėjome du akmens vatos sluoksnius po 5 centimetrus. Iš viršaus užlakėme medžio drožlių plokštę.
Atėjo bandymų metas. Kiek sunkiau buvo sistemą užpildyti vandeniu ir išstumti iš jos orą. Mes ją prijungėme prie vandentiekio, o pačiame viršuje įtaisėme ventilį orui išleisti.
Ir štai, pagaliau vanduo cirkuliuoja! Jis po žeme pareina nuo tvenkinio į namą, prateka sienos vamzdynu, čia atvėsta, atiduodamas šilumą sienai, vėl teka atgal į tvenkinį, ten pačiu dugnu padaro didelį ratą, apšyla ir vėl keliauja atgal į namą, vėl teka sienos vamzdynu...

Pastatėme du elektroninius termometrus nuo tvenkinio ateinančio ir grįžtančio vandens temperatūrai matuoti. Pasirodo, pratekėjęs namo siena, vanduo per šalčius praranda du laipsnius, kartais - netgi daugiau. Vincas sumąstė, kad galėtume sužinoti ir gaunamą šilumos kiekį, jeigu žinotume vandens greitį. Įdėjome vandens skaitiklį. Turėdami per sekundę pratekėjusio vandens kiekį, temperatūrų skirtumą ir vieną formulę, mes apskaičiavome per sekundę gaunamos šilumos kiekį džauliais. Štai ta formulė:

Q = m*c*(T2-T1)
Kur Q - šilumos kiekis džauliais, m - vandens kiekis kilogramais, c - specifinė vandens šiluma, lygi 4200 džauliams vienam kilogramo laipsniui, T2 ir T1 - temperatūros.

Beje, per vieną sekundę gautas vienas džaulis reiškia, kad sistema yra vieno vato galingumo. O mes tų vatų gavome apie tūkstantį. Vadinasi, sistemos galingumas - apie kilovatą.

Žinoma, sistemos galingumas priklauso ir nuo oro temperatūros (kuo lauke šalčiau, tuo daugiau šilumos paimama iš vandens), ir nuo atitekančio vandens temperatūros. Taigi, kai iš tvenkinio atiteka gana šiltas vanduo ir per šalčius sienoje palieka kelis laipsnius, bendras mūsų sistemos galingumas pasiekia kilovatą ir daugiau. Lyg ir nedaug, bet jei turėsime galvoje, kad cirkuliacijai palaikyti naudojamas nedidelis tik 75 W siurbliukas... Septyniasdešimt penki vatai elektros duoda apie kilovatą šilumos! Ar daug kur dar esate matę tokį naudingumo koeficientą, kuris viršytų dešimt kartų?

Šia sistema naudojamės jau ne pirma žiema, ir nėra buvę, kad ja šildoma siena įšaltų. Tai ne tik apsauga nuo įšalimo - vonios kambariui šildyti reikia kur kas mažiau šilumos. Elektros sąnaudos - 7 eurai (24 litai). Naudodami vieno kilovato galingumo elektrinį šildytuvą, elektros sunaudotume už 94 eurus (324 lt).

Tačiau toks namo šildymo būdas turi vieną didelį minusą - jis palaiko sienoje palyginti neaukštą temperatūrą. Tokioje negyvensi. Norėdamas sukelti temperatūrą, turi iš pratekančio vandens išspausti kur aks daugiau šilumos. Tam reikalingas šilumos siurblys. Bet apie jį - čia.

Nuotraukos autoriaus

PetrasDargis.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis