Darau pats: kaip pereinamą kambarį pavertėme į nepereinamą už mažiau nei 100 eurų

Su dviem draugais ilgai ieškojome pigaus buto nuomai, kur galėtume apsistoti ilgesniam laikui. Pagaliau tokį radome. Tačiau butas pigus buvo ne veltui. Vienas iš kambarių pereinamas, o ten gyventi nenori niekas. Juk menkas malonumas, kai vidury nakties į butą įvirsta kaimynas ir lipa per tavo galvą į savo kambarį. Problema reikalavo sprendimo ir pirminiai variantai buvo sienelė su stumdomomis durimis arba paprasčiausiai pristumti spintą perskiriant kambarį nuo koridoriaus. Bet šitie variantai irgi turi trūkumų – jokios garso izoliacijos, o stumdomos durys yra brangios.

Tad nusprendėme padaryti, kad pereinamasis kambarys nebūtų galvos skausmas ten gyvenančiam ir paversti jį į nepereinamą kambarį. Pasikonsultavę su specialistais gavome patarimą – statykite gipskartonio sieną. Iš pradžių viskas atrodė labai paprasta. Tačiau kelias iki tol, kol siena galiausiai stovėjo, buvo gan ilgas.

Svarbu paminėti, kad prieš pradėdami šį projektą neturėjome nė menkiausios statybų patirties ir vien tik vinies įkalimas jau buvo nedidelis iššūkis. Dabar, rašydamas šitą straipsnį, žvelgiu į stovinčią sieną ir galiu drąsiai teigti, jei pastatėme mes – pastatysite ir jūs. Laikas parodys, ar ta siena nesugrius kam nors stipriau į ją atsirėmus, bet kol kas galime džiaugtis, nes mūsų planas pavyko. Iš pereinamo kambario, kuriame nieks nenorėjo gyventi, sukūrėme erdvę, kurioje jauku būti.

O dabar, apie viską nuo pradžių. Turiu įspėti, kad šis gidas puikiai tiks pradžiamoksliams, tuo tarpu patyrusiems statybininkams, o ypač turintiems problemų su nervais, toliau rekomenduoju neskaityti, nes mūsų neišmanymas jus tikrai gali suerzinti. 

Taigi pati pradžia – kelionė į statybinių prekių parduotuvę. Žinojomoje, ko mums reikia – 260x120 cm gipskartonio plokščių, 8 kv. m. vatos garso izoliacijai ir kažkokių profilių. Šių medžiagų turėjo uždegti 3 metrų ilgio sienai pastatyti. Po konsultacijos su parduotuvės darbuotoju, kuris ant pradėjo braižyti kažkokius sienos brėžinius, likome visiškai pasimetę. 

Pagaliau pasiėmę penkis 50 mm metalinius profilius – po vieną luboms ir grindims ir tris horizontalius, 6 gipskartonio plokštes, krūvą varžtų, pasukome namo. Šis apsipirkimas buvo stebėtinai pigus, viskas atsiėjo 60 eurų. Medžiagas nugabenti iki namų, o po to ir užtempti į penktą aukštą buvo tikras logistinis košmaras. Siauroje sovietinėje laiptinėje nelabai telpančių plokščių kampai aptrupėjo apdaužyti į sienas, bet pagaliau viskas buvo sunešta į butą. 

Dažnai tai, kas patyrusiam žmogui atrodo savaime suprantama, tam, kuris pirmą kartą susiduria su statybomis, taip tikrai nėra. Geriausiai tai iliustruoja faktas, kad iš pradžių manėme, jog gipso kartonas turi įsidėti į profilių vidų, o ne suktis prie jų. 

Tada prasidėjo darbas. Išgręžę lubose, grindyse ir sienose skyles varžtais pritvirtinome metalinius profilius. Taip išėjo iš pažiūros gana tvirtas rėmas. Tada supratome, kad trijų horizontalių profilių mums nepakaks. Norint tvirtos sienos, profiliai turi stovėti bent kas 60 cm. Kitą dieną parduotuvėje nusipirkome likusius du profilius, dar varžtų staktos tvirtinimui. Tai atsiėjo dar 10 eurų. 

Tikėjomės, kad gipso plokščių daug pjaustyti nereiks. Plokštės aukštis 2.6 metro, kaip ir standartinio sovietinio buto lubų aukštis. Todėl kai pamatėme, kad plokštės visgi per ilgos ir jas reikės pjaustyti  susinervinome. Bet tiek toli nuėjus, jau nebebuvo kelio atgal. Susiveikę elektrinį pjūklelį, jau buvome pasiruošę pjaustyti plokštes, bet sužinojome, kad plokštės lengviausiai atsipjauna su paprasčiausiu peiliuku, skirtu pjaustyti popieriui. Pasirodo, mums nesumelavo, truputį įpjovus plokštę, jį labai lengvai nusilaužia per įpjautą vietą. Tikrai stebuklinga statybinė medžiaga, dirbti su ja labai paprasta. 

Nupjovę maždaug 5 cm nuo lakšto viršaus, kad jis būtų idealaus aukščio, pastatėme ją prie rėmo. Kitas dalykas, kurio mums niekas nepaaiškino, kaip priveržti lakštą prie rėmo. Parduotuvėje mums davė vadinamųjų musyčių, specialių varžtų skirtų tvirtinti gipskartonį prie profilių ir tik pasakė, kad gręžtume ne per stipriai tam, jog nepergręžtume gipskartonio lakšto. Kaip supratome, juos reikia sukti elektriniu atsuktuvu į plokštę ir jis be jokių iš anksto išgręžtų skylių įsisuka į profilį. Kadangi tą akimirką neturėjome su savimi elektrinio grąžto, įstatėme atsuktuvo galvutę į grąžtą skirtą gręžti sienoms ir pabandėme sukti varžtą. Atsitiko taip, kad varžtas pasiekęs profilį į jį neįsisuko. 

Susiradę nedidelį vinį kalėme jį į sieną, kol pasiekę profilį keliais stipriais smūgiais jame pramušdavome skylutę. O tada atsuktuvu nesunkiai prisukdavome musytę. Svarbu žinoti – taip daryti nereikia. Nežinau, kiek tiksliai užtrukome, bet vieną sieną tvirtinome ilgiau nei visas likusias. Ką darėme ne taip? Visų pirma, nenaudokite kaip atsuktuvo sienoms gręžti skirto grąžto, nes jis sukasi per greitai, yra per didelis, ir tiesiog jis neskirtas sukti varžtams. Supratę, kad mūsų būdas per sudėtingas, ieškojome kito kelio. Iš tikrųjų viskas labai paprasta  sukant musytę elektriniu rankiniu atsuktuvu į profilį ji įlenda be didesnių pastangų, ir iš anksto jokių skylių profilyje pramušinėti tikrai nereikia. Tada viskas klojosi gana lengvai, prigrūdę vatos prisukome plokštę iš kitos pusės, tokiu būdu pritvirtinome ir kitą sieną.

Tolimesnis žingsnis – durys. Čia bandėme išsisukti nemokamai. Gal kas turi besimėtančias senas nereikalingas duris garaže arba dar kur kitur, juk kiek durų išmetama po kiekvieno remonto. Ne kartą esu matęs, dar visai naudojamas duris stovinčias laiptinėje arba prie konteinerių – tokias, kurios mūsų projektui puikiai tiktų. Nemokamai nepavyko, tačiau pavyko pigiai. Vos už 25 eurus per skelbimus susiradome puikias duris su stakta.

Durų statymo procesas buvo gana nesudėtingas. Išmatavę staktą išpjovėme reikiamo dydžio skylę gipskartonio lakšte. Iš vienos pusės stakta tvirtinosi prie sieninio profilio – į jį dėl tvirtumo įstatėme ir prisukome medinę kaladėlę. Iš kitos staktos pusės taip pat pritvirtinome profilį. Labai svarbu tiksliai išmatuoti staktą, kad ji nebūtų kreiva. Kitaip durys sunkiai atsidarinės arba išvis neatsidarys. Staktą prisukę medvaržčiais prie profilių, lengviau atsikvėpėme. Tada teliko išpjauti plokštės gabaliukus virš durų ir juos pritvirtinti. Be abejo, dar liko apdailos darbai, sienas planuojame išklijuoti tapetais, reikia apkalti staktą dailylentėmis. Tačiau tai jau smulkmenos.

Jokiu būdu nesakau, kad tai geriausias būdas pastatyti sieną. Tikrai įmanoma geriau. Nors siena ir truputį kreiva, tačiau savo funkciją atlieka puikiai, praktiškai nepraleidžia garso o ir atrodo pakankamai tvirta, atsirėmus į ją, negriūna. Taigi, jei norite pigiai pastatyti sieną, tikrai rekomenduoju šį būdą.

Dėkojame skaitytojui už pasidalintą patirtį! Lauksime Jūsų patirčių su fotografijomis: info@daraupats.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis