Kaimo turizmo sodybą Molėtų rajone prie Glasmyno ežero įkūręs Ričardas Čekutis nenurimo tol, kol jo sklype atsirado ir nuosava kūdra. Sodybos šeimininkas viską darė pats, todėl sutiko pasidalinti savo patirtimi.
„Toje vietoje mano sklype buvo drėgna vieta, beveik pelkė. Tai aš ir pelkę nusausinau, ir kūdrą išsikasiau. Nors greta ir yra ežeras, visuomet norėjau turėti nuosavą tvenkinį, kuriame būtų galima pameškerioti kitokių žuvų nei veisiasi natūraliuose vandens telkiniuose. Svarsčiau, kad mano 3,5 aro ploto kūdroje turėtų veistis kitokios žuvys nei greta esančiame ežere, todėl nutariau turtinti florą ir fauną“, – pasakojo R. Čekutis. Jis tvirtai nusprendė, kad kūdroje nebus galimybių maudytis žmonėms. Mat tuomet ją būtų reikėję kasti gilesnę ir didesnę. O norint tokį sumanymą įgyvendinti reikalingas ir projektas, ir leidimas. Leidimo kūdrai kasti reikia tuomet, kai jos plotas viršija 10 arų.
„Juk greta yra Glasmyno ežeras. Iš pirtelės yra puikus takas, kuriuo galima nubėgti ir pasinerti į ežero vandenį“, – pridūrė sodybos šeimininkas. Kur dėti gruntą? Iškasus kūdrą atsiradusį gruntą šeimininkas išbarstė po sodybos teritoriją, užbėrė juodžemio sluoksniu ir pasėjo žolę. Ketinantiems pasekti jo pavyzdžiu, R. Čekutis pataria atidžiai sekti orų prognozes, kad mažiausiai dvi savaites po tų darbų nelytų. „Lietaus vanduo gali nuplauti ką tik supiltą juodžemį į kūdrą. Todėl siūlau arti kūdros nelaikyti juodžemio ir jo nebarstyti. O jei to negalim išvengti, išbarstytą gruntą geriau užkloti velėna“, – pataria sodybos šeimininkas.
„Iš pradžių susitariau su kaimynu, kuris veisia greitai augančius karosus. Pavasarį tų karosų suleidau į savo ne taip seniai iškastą tvenkinį. Ir žuvys iškart išneršė. Kai mailius užaugo, karosų kūdroje buvo tiršta, kone daugiau nei vandens!“ – stebėjosi ūkininkas. Tuomet jis jau galėjo įleisti į kūdrą ir plėšriąsias žuvis. Pasirinko lydekas. Vėliau į kūdrą jis suleido dar ir penkiasdešimt lynų. Tai gurmanų mėgstama, lėtai auganti, todėl brangoka žuvis. Ji gali būti ir kaip papildoma žuvis ekosistemoje, nes beveik nedaro įtakos vandens telkinio būklei. Dėl puikaus skonio lynai itin vertinami. O ir lydekos lynų nesugeba sugauti – lynai yra dugninės žuvys, o lydekos iš dugno nesugeba maitintis.
Pavasarį R. Čekučio kūdrai bus ketveri metai. Ji jau ima želti, todėl į kūdrą šeimininkas planuoja įleisti „vandens karvėmis“ vadinamų baltųjų amūrų. Šios veislės žuvys saugo vandens telkinius nuo užžėlimo, yra tarsi kūdrų švarintojai, nes maitinasi augalais, stambiaisiais dumbliais. Dabar sodybos šeimininkas jau gali leisti ir savo poilsiautojams meškerioti nuosavoje kūdroje.
Minimali priežiūra
Tokio ploto kūdrai didelės priežiūros nereikia, įsitikinęs R. Čekutis. Kai kūdroje jau ėmė kauptis vanduo, šeimininkas krantus apsėjo žole. Pradėjusios dygti žolės šaknys sutvirtino gruntą. R. Čekutis pataria formuoti lėkštesnius krantus, kad būtų lengviau pjauti užaugusią žolę. „O jei pjaunant žolę jos ir įkris į vandenį, ne bėda. Ją tikrai suės baltieji amūrai“, – sakė R. Čekutis. Jis telkinį aptvėrė medine tvorele, kad prie vandens neprieitų maži vaikai.
Praėjusią vasarą, kuri buvo labai sausa, tam, kad žuvims nepritrūktų vandens, sodybos šeimininkas papildydavo kūdrą vandeniu iš gręžinio (kadangi vanduo iš gręžinio neturi deguonies, būtinas aeratorius – kompresorius, kuris pučia orą per žarną į paskandintą difozorių, suskaidantį oro srovę į daugybę mikroburbuliukų).
Šaltinis: www.manotvenkinys.eu
