Kada įžuvinti
Geriausias laikas pradėti įžuvinti tvenkinį yra kovo-balandžio mėnesiai, tačiau būtina atsižvelgti į vandens temperatūrą. Idealu, jei ji neviršija 12 laipsnių. “Tada mažiausiai rizikuojame. Karpinės žuvys būna šešis mėnesius nesimaitinusios, todėl tai pats geriausias momentas. Po balandžio pabaigos žuvinti jau rizikinga, ypač kalbant apie plačiakakčius, kadangi jie yra opūs, jautrūs, tas pats galioja ir amūrams. Pats blogiausias laikas - gegužės mėnesis. Geriau palaukti ir leisti nuo birželio, kada žuvys jau būna papildomai pasimaitinusios. Jokių būdu nereikėtų žuvinti žiemą. Šaltuoju metu galima įleisti nebent lydeką, starkį, ešerį ir tik tuomet, jei reikia išnaikinti šiukšlines žuvis. Per žiemą jos atliks savo darbą. Jokių karpinių žuvų ir šamų yra nepatartina bei netgi ydinga leisti iš rudens”, - teigia Darius Svirskis, įmonės "Išlaužo žuvis" vadovas.
Transportavimas
Įsigijus žuvis, link telkinio jos gabenamos polietileniniuose maišuose, esant didesniam kiekiui - specialiu transportu, konteineriuose. Atsižvelgiant į gabenimo atstumą, turi būti pritaikomas teisingas žuvies kiekis vienam maišui ir papildomai prileidžiama deguonies.
Atvykus prie telkinio svarbu žuviai nesukelti streso ir neleisti į vandenį iškart, o atitaikyti vandens temperatūrą. “Paprastai tarp maišo ir telkinio vandens gali būti iki 5 laipsnių šilumos paklaida. Dažniausiai stengiamasi vandens temperatūrą suvienodinti - maišas su žuvimi laikomas vandens telkinyje, kol temperatūra tampa panaši. Tuomet žuvį galima išleisti”, - paaiškina Karolis Panasenka, įmonės "Bartžuvė" vadovas.
Pagrindinės Lietuvos tvenkinių žuvys
Dažniausiai šalies tvenkiniuose auginamos šios žuvų rūšys:
* Karpiai yra bene populiariausia tvenkinių žuvis. Tai lemia jų savybės – sparčiai augantys ir masyviai užaugantys, todėl mėgstami žvejybiniuose tvenkiniuose. Rekreacinės paskirties tvenkinyje karpis gali patikti ne visiems dėl šios žuvies mitybos įpročių – karpiai yra linkę maisto ieškoti ant dugno, todėl „išknisa“ dumblą ir drumsčia vandenį.
* Karpio - karoso hibridas galėtų būti geras šios bėdos sprendimas. Ši žuvis surenka maistą nuo dugno kaip karosas, auga greitai kaip karpis. Neturi karosams būdingo vislumo.
* Lynai nereiklūs priežiūrai, gerai pakelia deguonies trūkumą. Tiesa, tai brangoka žuvis.
* Priežiūrai taip pat nereiklūs ir karosai, tik pastarieji yra labai vislūs ir nereguliuojant jų populiacijos, gali pradėti dominuoti.
* Amūrai pasižymi naudinga savybe – valgo augalus. Jie gali būti gera išeitis valant tvenkinius nuo užvešėjimo, tiesa, taip pat gali sukelti ir nenumatytų problemų, kadangi jie ypatingai mėgsta dekoratyvius augalus, ypač lelijas.
* Plačiakakčiai – tai vandenį filtruojančios, fitoplanktonu (dumbliais ir bakterijomis) mintančios žuvys. Itin naudingos dažnai žydinčiuose vandens telkiniuose, kadangi skaidrina vandenį. Bene vienintelė žuvis, kurios nepagausite meškere. Plačiakaktį gaudyti galima dviem būdais - nuleidžiant tvenkinį arba tinklu. Tai pakankamai lėta žuvis, todėl tinklo neplėšys.
* Lydekos - populiari, plėšri populiaciją reguliuojanti žuvys. Paaugusios grobio nesirenka, o todėl neišgaudžius per didelių lydekų galimas akivaizdus gyvybės telkinyje sumažėjimas.
* Šamai - labai ėdri ir greitai užauganti žuvis, ypač didesniame tvenkinyje. Problema panaši kaip ir su lydekomis - reikia kontroliuoti jos augimą, nes paaugę šamai gaudo ne tik kitas žuvis ar varles, tačiau ir nedidelius vandens paukščius.
* Starkiai gali būti idealus vandens plėšrūnas - jie užauga mažesni nei lydekos, negali ėsti didesnių žuvų, tačiau efektyviai sugaudo mažesnes žuvis, pvz, saulažuves.
Klaidos
* Nekreipiamas dėmesys į įsigijamų žuvų būklę. Įsigijus sveiką žuvį, jai bus kur kas lengviau prisitaikyti ir išgyventi. “Profesionaliame žuvininkystės ūkyje yra mažesnė tikimybė, kad žuvys turės bėdų. Ūkiai turi ir sertifikatus, be to, patirtis rodo, kad jeigu jie dirba daug metų, vadinasi moka su žuvimi dirbti. Galite pareikalauti veterinarinio pažymėjimo. Svarbu atkreipti dėmesį, kad žuvis turėtų kuo mažiau subraižymų, nes tokiai žuviai bus sunkiau prisitaikyti - keisis vandens telkinys, kita hidrochemija ir ją pervežant, išgyvenimo rodikliai šiek tiek krenta. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad ant žuvų nebūtų raudonų dėmelių, kraujosruvų”, - pataria K. Panasenka.
D. Svirskis pažymi, jog geriausia savo tvenkinio žuvis pirkti iš vieno nuolatinio tiekėjo. Taip sumažinama pernešamų ligų bei virusų tikimybė. “Blogiausia, ką padaro žmonės - iš vieno ūkio nusiperka karpiuką, iš kito karosą, ir suleidžia į vieną tvenkinį. Tai yra tragedija. Jokio maišymo - reikia pasirinkti vieną augintoją ir eilę metų į tai orientuotis”, - teigia pašnekovas.
* Per didelis kiekis žuvų.
Kita svarbia klaida gali būti įvardijamas noras turėti daug žuvų - neretai jų galima prileisti tiesiog per daug. “Auksinė taisyklė galėtų būti tokia: geriau šiek tiek mažiau, nei per daug. Yra du kritiniai žuvims momentai: pirmiausia, karšta vasara, kada būna dumblių žydėjimas ir vandenyje pradeda trūkti deguonies. Antrasis - žiema, kada užeina šalčiai ir ledas uždengia vandens paviršių. Tuomet deguonis irgi nepatenka į vandenį, nes kad jis ištirptų vandenyje, paviršius turi būti be ledo”, - problemą įvardija K. Panasenka. Ši problema gali būti sprendžiama papildomai įrengiant aeratorių.
Esant per tankiam suleidimui, žuvys patiria stresą ir tai atsiliepia jų išgyvenimui. D. Svirskis pataria vadovautis tokiais dydžiais: viename tvenkinio are nešeriant teoriškai gali būti iki 10 kg žuvies, tačiau normalioms sąlygoms užtikrinti pakaktų ir 5 kg. Papildomai šeriant tvenkinio are gali būti iki 20 kg žuvies, tačiau tokiomis sąlygomis būtinas aeratorius.
Pašnekovas skatina rinktis ne vienos rūšies, o polikultūrinį tvenkinį. “Kuo daugiau žuvų rūšių, tuo ekologinė sistema stabilesnė, tačiau tik tada, jei rūšys yra gerai suderintos. Mėgėjiškam atvejui užtektų 5-6 rūšių. Dabar kaip pagrindinę žuvį daug kas laiko karpį. Karpis knisdamas dugną pagyvina pačią ekosistemą ir tvenkinyje gali būti dvigubai daugiau žuvų nei jų galėtų būti be karpio. Polikultūroje tvenkinį galėtų sudaryti 2-3 kg karpių arba jų alternatyvos karpio-karoso hibridų, apie pora kg plačiakakčių, jei daug žolės - 1 kg amūrų, taip pat lynų ir karosų", - pataria D. Svirskis.
* Per mažos žuvys
Nors auginti mažas žuvis savaime nėra klaida, tačiau mėgėjiškam tvenkiniui kur kas lengviau rinktis jau kiek paaugusias. “Jei esate ką tik išsikasę tvenkinį, vadinasi, jame dar kontroliuojamos sąlygos. Tada galima mėginti žuvis auginti ir nuo lervučių. Kai yra daugiau žuvies, jų suleisti negalima, nes kitos žuvys jas suės ir norimo rezultato beveik nebus. Optimaliausias variantas, jei tvenkinys ne pirmus metus eksploatuojamas, yra dvimetės žuvys. Į seną tvenkinį galima leisti ir metinukų, tačiau tuomet geriau įleisti daugiau, nes reikės žiūrėtis ir plėšrūnų - tam tikrą kiekį jie išgaudys, tačiau kitos pasieks norimą stadiją”, - pataria K. Panasenka.
D. Svirskis taip pat atkreipia dėmesį, kad reikėtų atsižvelgti į žuvų funkcijas - pagrindinės lietuviškų tvenkinių žuvų rūšys naudos duoda nuo antrų metų. “Besąlygiškai rekomenduočiau tik dvimetes žuvis. Jos geriau prigyja ir iškart atlieka darbą. Pavasarį įleidus sprindinį 300-400 g karpį ar karpio-karoso hibridą, tų pačių metų vasaros vidury turėsim kilograminę žuvį ir jau galėsime žvejoti. Rudenį galėsime gaudyti jau 1,5-2 kg žuvį. Didžiausia klaida, kokia daroma su amūrais yra ta, kad įleidžiami visiškai maži 5-7 cm amūriukai. Ši žuvis tik nuo antrų metų pradeda valgyti žoles, iki tol minta kaip ir visas mailius. Naudos iš jo nebus. 300 g amūras jau ės žolę, kilograminis amūras - dar geresnis variantas. Kuo jis didesnis, tuo ėda įvairesnes žoles, todėl pats naudingiausias yra trimetis kilograminis amūras”, - pavyzdžius pateikia jis.
* Nepamatuotas plėšrūnų kiekis.
Tvenkinyje plėšrūnai reikalingi ne tik dėl įvairovės. Jie išgaudo taip vadinamas šiukšlines žuvis (karosus, saulažuves), kurios gali atsirasti net ir nepriklausomai nuo jūsų pastangų. Karosams optimaliausias pasirinkimas yra lydeka, saulažuvėms - starkis ar ešerys. Kai kam nepatinka per didelis varlių ar buožgalvių kiekis - tokiu atveju padės šamas.
Kur bėda? Problema iškyla tuomet, kai plėšriai žuviai leidžiama per daug užaugti - keleto kilogramų lydeka, o ypač keliolikos kilogramų šamas jau nebesirenka, ką ėsti.
