Kad visi turėtų namus: ką reikia žinoti apie inkilų kėlimą

Dar daugiau naudingų patarimų inkilų kėlimo klausiu pateikia Lietuvos Ornitologų draugija - kad kiekvienas paukštis turėtų savęs vertus namus.

Kokį inkilą pasirinkti?

Yra daug įvairiausių inkilų formų ir jų pagaminimo būdų. Bene populiariausi yra uoksiniai ir lentiniai inkilai. Juos ir siūlytume gaminti.

Uoksiniai inkilai natūraliai atrodo ir puikiai dera prie kraštovaizdžio. Juose mielai įsikuria visi uoksuose perintys paukščiai. Šių inkilų storos ir vientisos sienelės gerai sulaiko šilumą, kas labai svarbu anksti perinčioms pelėdoms, klykuolėms, zylėms. Uoksiniai inkilai ypač mėgstami baikštesnių ir retesnių mūsų sparnuočių: pelėdų, žalvarnių, kukučių, meletų, dančiasnapių ir kt.

Šiuo metu Lietuvoje plačiausiai naudojami lentiniai inkilai. Jų gamyba nesudėtinga, be to, gali būti naudojamos medienos atliekos. Šiuose inkiluose mielai apsigyvena zylės, musinukės, raudonuodegės, varnėnai. Nenustebkite jei paukščiams skirtuose inkiluose sulauksite ir kitų gyventojų – žinduolių ar vabzdžių.

Kaip pasigaminti lentinį inkilą žiūrėkite čia

Kaip pasigaminti uoksinį inkilą

Geriausia medžiaga uoksiniams inkilams - lapuočių medžių rąsteliai su išpuvusia šerdimi. Tuomet lengva išskobti jų vidų. Galima gaminti uoksus ir iš sveikų sausų drebulių, liepų, juodalksnių ir kitokių medžių rąstelių. Norint pagaminti daugiau uoksinių inkilų smulkiems paukščiams, geriausia medžių rąstelius gręžti išilgai specialiu 9-12 cm pločio grąžtu. Rąsto apačia (3-4 cm) negręžiama, paliekama dugnui. Dar lengviau vidų išskobti, rąstelį perskėlus pusiau arba į keturias dalis. Vėliau tos dalys sukalamos. 

Kokios detalės pagerina inkilo kokybę

Inkilų specialiai dažyti ir impregnuoti medžio apsauginėmis medžiagomis nereikėtų. Jų paskirties laiką prailgina drenažas ir ventiliacija. Nepamirškite pragręžti kelių 3-5 mm skylučių inkilo dugne, per kur galėtų išbėgti lietaus vanduo. Inkilo šonuose, prie viršaus, palikite nedidelį nesandarumą arba išgręžkite kelias ventiliacines skylutes. Jei inkilas pagamintas iš obliuotų lentų, vidinėje priekinės dalies pusėje galima padaryti įrantus, kurie palengvins jauniklių kelią link landos. Kad per inkilo stogą į inkilo vidų nepatektų vandens, jį gaminkite iš vientisos lentos, o stogo kraštai turėtų būti išsikišę. Užsandarinkite inkilo šonines siūles pakulomis ar panašia izoliacine (nesintetine) medžiaga, kad pro sudūrimus nešvilptų vėjai ir nesiskverbtų drėgmė.
Atsidarantis stogas ar priekis, jei tokį įrengsite, neturi labai lengvai atsidaryti, nes juos gali išradingai atidaryti šarkos, varnos, katės ar voverės.

Ar reikia valyti inkilus?

Dauguma paukščių, išskyrus varnėnus, inkilų nevalo. Jie kasmet krauna naują lizdą ant senojo. Nevalomame inkile susikaupia daug lizdo medžiagos ir paukščiams būna ne tik ankšta perėti, bet ir apninka parazitai, nes susidaro palankios sąlygos jiems veistis. Parazitų kiekis inkiluose gali būti labai didelis. Tokiuose inkiluose jaunikliai auga lėtai ir dažniau žūva. Su parazitais kovojama, kasmet, rugsėjo - spalio mėnesiais, dezinfekuojant inkilus. Išvalomi seni lizdų likučiai ir inkilų vidus apliejamas verdančiu vandeniu. Galima inkilus valyti ir ant medžių, bet paprasčiau juos valyti nuleidus ant žemės. Kiti dezinfekavimo būdai, be verdančio vandens, yra sudėtingi, brangūs ir
pavojingi - tiek žmonėms, tiek ir paukščiams, todėl jų nesiūlome. Nekokybiškai atlikta dezinfekcija padarys daugiau žalos, nei atneš naudos. Jei inkilas labai užterštas ir be stiprių priemonių jo išvalyti neišeis, geriau tokį lizdą nuimti ir sudeginti, kad jis netaptų parazitų šaltiniu.

Kaip apsaugoti inkilus?

Kad įvairūs plėšrūnai netrikdytų perinčių paukščių ir inkilai ilgiau tarnautų, reikalinga jų apsauga. Pagrindiniai plėšrūnai, kenkiantys inkilų gyventojams yra katės, kiaunės, audinės, didieji geniai ir varniniai paukščiai.

Kiaunės lengvai išplėšia inkilus, kurių anga didesnė nei 6 cm. Todėl keliant inkilus didesniems paukščiams būtinai reikia įrengti specialią apsaugą ant medžio kamieno. Lizdaviečių apsaugai patartina medžio kamieną ne žemiau kaip 1,5 m aukštyje apjuosti 90 cm pločio skardos juosta. Be to, reikia atminti, kad didelius inkilus reikėtų kelti į pavienius (atokiau viena nuo kito augančius) medžius, nes kiaunės gali peršokti į gretimus medžius ir taip pasiekti inkilą. Atstumas tarp medžio su inkilu ir gretimų medžių lajų neturėtų būti mažesnis kaip 5-6 metrai.

Aptikęs paukščių užimtą inkilą ir jį išplėšęs, plėšrūnas pradeda tikrinti visus jo aptiktus inkilus. Tokiu būdu, neapsaugoti inkilai tampa spąstais visiems juose perintiems paukščiams.

Miškuose inkilai su maža landa dažnai nukenčia nuo didžiųjų margųjų genių, kurie prasiplatinę angą, gali sunaikinti ten perinčio paukščio lizdą. Todėl mažas inkilų landas patartina apkalti skarda. Galima aplink landą prikalti eilę trumpų vinių su didelėmis galvutėmis. Dar vienas būdas - nedidelėje poros centimetrų storio lentelėje pragręžiama landos dydžio kiaurymė. Tokia lentelė prikalama prie priekinės inkilo sienelės taip, kad angos sutaptų. Toks priedas apsaugos inkile perinčius paukščius ne tik nuo genių bet ir nuo plėšrūnų, nes pailgėjusi landa trukdo pasiekti giliau inkile esantį lizdą. Tokiu būdu galima susiaurinti ir genių praplatintas inkilų landas.

Dar vienas gana paprastas apsaugos nuo plėšrūnų būdas - padaryti maždaug 6 cm į priekį išsikišantį stogelį, o po landa prikalti tokio paties pločio į priekį atsikišančią lentelę per visą inkilo plotį. Taip padaromas savotiškas inkilo “prieangis”, kuris nė kiek netrukdo smulkiems paukščiams patekti į vidų, o plėšrūnams (katėms, kiaunėms) inkilo vidus tampa nebepasiekiamas nei iš apačios, nei nuo stogelio.

Lietuvos ornitologų draugijos iliustracijos

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis