Viena dažniausių pirties įrengimo klaidų – netinkamai suprojektuota pirties ventiliacija. „Ventiliacija reikalinga, nes pirtyje nuo įkaitusių akmenų per dešimt minučių deguonis išdega iki kritinės žmogui ribos, o tai gali sąlygoti kvėpavimo takų ligas, nualpimus, astmos išsivystymą ir visas kitas dėl deguonies trūkumo pasireiškiančias ligas. Yra gajus įsitikinimas, kad pirtyje oras negali judėti, nes šiluma išeis lauk. Tai yra absoliuti netiesa. Tinkamas ventiliacijos įrengimas netgi gerokai pagreitina patalpos įkaitimą“- mitus neigia pirčių įranga prekiaujančios UAB „Poilsio sprendimai“ vadovas Vaidas Baupkus.
Oras pirtyje turi cirkuliuoti nuolat ir per valandą pasikeisti mažiausiai 6, idealiu atveju 8-9 kartus. Tarkime, 20 m3 pirties patalpoje per valandą turi būti ištraukta ne mažiau 120 m3 oro. Pirčių projektavimu ir įrengimu bei pardavimu užsiimančios UAB „Rąsta“ vadovas Gediminas Girjotas pažymi, kad priešingu atveju oro trūkumas pasijus labai greitai. „Jei oras keičiasi per retai, pirtyje gali būti per karšta, žmogus jausis nekomfortabiliai. Įkvepiant orą per nosį, karštis degins šnerves, bus karšta tiek galvai,tiek visam kūnui, , negalės ilgiau pasimėgauti pirties šilumą bei drėgme. Esant blogai pirties ventiliacijai, didelė tikimybė, kad medienos apdaila pradės pelyti ir pūti “, - teigia pašnekovas.
V. Baupkus pabrėžia ir ventiliacinės angos svarbą tinkamoje vietoje. „Oro pritekėjimas turėtų būti įrengiamas arti krosnelės, o oro ištekėjimas pirties procedūros metu priešingam gale nuo krosnelės ir durų po gultais. Tai daroma tam, kad karštas oras pakilęs nuo krosnelės aukštyn gultų zonoje nusileistų žemyn ir tuo užtikrintų tolygų temperatūros pasiskirstymą pirtyje. Ištraukimas po gultais negali būti per žemai, kadangi pradės tiesiai traukti šaltą orą iš oro padavimo šaltinio. Dar vienas ventiliacijos ištraukimo šaltinis turėtų būti lubose, tolimiausiame kampe nuo durų ir krosnelės. Jis naudojamas pirties išvėdinimui ir džiovinimui po pirties procedūros“, - pažymi specialistas.
Kita didele klaida G. Girjotas vadina netinkamos pirties krosnelės pasirinkimą. „Dažniausiai yra neteisingai parenkamas galingumas - neatsižvelgiama į pirties dydį, pirties apšiltinimą, ventiliaciją. Reikia prisiminti, kad jei pirtyje įrengta priverstinė ventiliacija, reikės galingesnės krosnelės. To pasekmės paprastos – krosnelė per ilgai šildo arba taip ir neprišildo garinės, o po pirtinimosi - neišdžioviną pirties patalpos“,- pasakoja jis.
Klaidų pasitaiko ir planuojant pirties patalpą, gultų išdėstymą. Jos atsiranda, kai tiksliai nežinoma, ką konkrečiai žmogus veiks pirtyje. Savaime suprantama, pirtyje bus kaitinamasi, tačiau ar ja bus naudojamasi kaip pasyvia kaitinimosi patalpa, kurioje planuojama tik sėdėti ir mėgautis šiluma? O gal pirtimi planuojama naudotis kaip pirties procedūrų kambariu? Pirmuoju atveju svarbu suplanuoti gultus taip, kad būtų patogu tiek sėdėti, tiek gulėti. Antruoju atveju, pirtis turi būti suplanuota taip, kad būtų patogu tiek tam asmeniui, kuriam bus atliekamos procedūros, tiek jas atliekančiajam. „Pirties procedūros atliekamos dažniausiai gulinčiam žmogui, o tai reiškia, kad tas gultas, ant kurio gulės žmogus, turėtų būti nuo 700 mm iki 1000 mm pločio. Tai priklauso nuo patalpos konfigūracijos. Taip pat svarbu teisingai padaryti priėjimą prie gulto procedūras atliekančiąjam žmogui, kad pirties išplanavimas leistų jam laisvai atlikti judesius ir nevargintų atliekant procedūras“, - teigia V. Baupkus.
Gultų įrengimo problemą pabrėžia ir G. Girjotas. Gultų aukščius reikia pasirinkti itin kruopščiai, nes jie taip pat lemia buvimo pirtyje potyrį. „Jei teks sėdėti per žemai – žmogui bus per vėsu, jei per aukštai – bus per karšta. Dar blogiau, kai galva vos ne remiasi į lubas. Kaip žinome, palubėje karščiausia ir žmogus jausis labai nekomfortabiliai. Taip pat rekomenduojama atkreipti dėmesį ir į gultų pločius. Jie būna standartiniai, tačiau galima įsirengti platesnius, ant jų galėsite patogiau gulėti. Gultų taip pat nerekomenduojama daryti iš kietmedžio, kadangi jis labai įkaista. Geriausiai tam tinka minkšti lapuočiai, tokie kaip liepa, drebulė, juodalksnis“, - pataria jis.
Problemų gali kilti ne tik su mediena, kuri naudojama gultams, tačiau ir su apdailine mediena. Dažna žmonių klaida - medienos pirkimas iš nepatikimų gamintojų, siekiant sutaupyti. „Tokie gamintojai neleidžia perkant medieną jos įvertinti, motyvuodami tuo, kad prekiauja tik pakuotėmis, kuriose tik viršutinės lentutės būna geros kokybės, o viduje pakuotės jos visiškai neatitinka perkamos medienos kokybės. Dailylentės sienų apdailai iš blogosios pusės būtinai turi būti išlengvintos, tarkime, prafrezuotos, su keletu įpjovų, kurios užtikrina mažesnį medienos "vaikščiojimą" bei oro cirkuliaciją už dailylenčių įrengtoje patalpoje, kuris lemia kondensato išdžiuvimą nuo folijos“, - pataria V. Baupkus.
Ilgalaikių bėdų gali pridaryti ir netinkamas sienų bei lubų karkaso įrengimas. Karkasas turi būti įrengiamas taip, kad jis išliktų stabilus ilgą laiką, tai reiškia, kad šiluminė varža nepablogėtų ir po keleto metų. Dar labai svarbu karkasą įrengti taip, kad susikaupusio kondensato ant folijos, kuri atspindi šilumą, didžioji dalis nubėgtų ant grindų, o likutis oro cirkuliacijos po dailylentėmis pagalba būtų išdžiovinamas. Neužtikrinus šitos sąlygos dailylentės padeda kraipytis, "vaikščioti" bei pelyti ir atsiranda nemalonus kvapas pirtyje.
Galiausiai jokiu būdu nereikia pamiršti ir paties svarbiausio – saugumo. V. Baupkus pastebi, kad neretai vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad priešgaisriniai reikalavimai pirtyje yra antraeilis dalykas. „Priešgaisrinių reikalavimų nesilaikymas arba elementarus jų nežinojimas lemia gaisrus. Įsirenginėjant pirtį reikia konsultuotis su specialistais arba priešgaisrinės apsaugos tarnybos ekspertais. Svarbu žinoti kokie turi būti saugūs atstumai iki degių medžiagų, o jeigu jų negalimą išlaikyti būtina naudoti karščiui ir ugniai atsparias medžiagas, kurios leidžia mažinti atstumus iki degių medžiagų. Pasitaiko atvejų, kad netgi po pirmojo naujos pirties pasinaudojimo pirties patalpa užsidega“, - pasakoja jis.
