Gera pradžia - pusė darbo
Lauko židinio įrengimas prasideda nuo tvirtai įbetonuoto pamato sukurpimo. Ant jo statomos židinio pagrindą formuosiančios plytos nebūtinai turi būti ypatingai atsparios karščiui - vis dėlto, tai nėra ta vieta, kuri ypatingai kais jau pradėjus naudoti konstrukciją.
Būsimojo židinio sienelės įrengiamos pagrindo gilumoje lygiagrečiai jo šonams. Čia aptariamu atveju buvo įsigytos didelį estetinį džiaugsmą konstrukcijos rengėjams suteikusios rankų darbo klinkerio plytos. Jų estetinė vertė turėjo atpirkti didelius plytų netiesumus ir nelygumus - būtent dėl jų mūrijimo darbai pasirodė tikru iššūkiu net šiek tiek panašiose darbuose patyrusiems. Tad buvo nuspręsta iš pradžių pritvirtinti lygią skardą, prie kurios mūrijant plytas, būtų glaudžiama sienelė.
Tam, kad būtų išlaikytas maksimalus stabilumas, skardą nutarta pritvirtinti prie pavėsinės, kurioje lauko židinys buvo montuojamas, sienos.
Mūrijimui buvo pasirinktas karščiui atsparus mišinys. Jam, įrenginėjant bet kokio tipo židinius, iš esmės nėra labai daug alternatyvų.
Mūrijimo gudrybės
Tarpuose tarp klinkerio plytų buvo nuspręsta dėti pagaliukus - jie ne tik turi užtikrinti apytiksliai vienodus tarpus tarp plytų, tačiau ir neleidžia „nusėsti“ kiekvienam naujam sluoksniui, kol mišinys dar neišdžiuvo.
Sluoksnis po sluoksnio ir eilė po eilės - bendrą vaizdą turime maždaug tokį:
Baigus mūryti sienelę, skarda nuimama.
Nuėmus skardą, pasitinka toks vaizdas:
Tada jau galima išimti medinius pagaliukus.
Išėmus juos, ryškėja galutinis sienelės vaizdas.
Pataisius tarpus, numatoma juos užpildyti kitu glaistu. Čia jau galimi keli pasirinkimai - viskas priklauso tiek nuo individualios situacijos, tiek nuo šeimininkų skonio. Tuo pačiu principu yra išmūrijama antroji sienelė.
Pabaigus abiejų sienelių surentimo darbus, atsirado proga įamžinti tai, kaip šeimininkų pasirinktas klinkeris atrodo vakaro šviesioje.
Vėliau šamotinėmis plytomis yra išklojamas būsimojo židinio dugnas ir galinė sienelė - čia į pagalbą ateina specialus karščiui atsparus skiedinys. Tarp šamoto nugarėlėje ir pavėsinės sienos įdėtas kartonas - kad šamotas nepriliptų prie sienos (kartonas po to išdegs, tačiau šamotas liks laisvas nuo pavėsinės sienos):.
Gaubtas šiam lauko židiniui buvo taip pat konstruotas savo rankomis. Štai kaip jis atrodė vos pabaigus suvirinimo darbus:
Tada gaubtas turėjo būti „nudažytas“, t.y. nupurkštas specialiais karščiui atspariais dažais. Šie dažniausiai būna juodos spalvos.
Keturiems purškimams (o jų visiškai pakanka) paprastai užtenka dviejų dažų flakonėlių. Nupurkštas gaubtas atrodo taip:
Tada gaubtas trumpam uždedamas ant židinio - toje vietoje, kurioje jis turėtų būti pritvirtintas. Pagal užfiksuotus jo kontūrus vėliau yra mūrijama šamotinė židinio nugarėlė.
Kamino įrengimas ir įtvirtinimas
Kaminas pasirodė esąs atsakingiausias lauko židinio konstrukcijos elementas. To priežastis - pavėsinės, kurioje jį nuspręsta įrengti, konstrukcija. Medinės pertvaros, stogo perdengimai ir bituminis „viršus“ turėjo būti tinkamai izoliuoti nuo didelio karščio.
Kaminui buvo pasirinktas metalinis vamzdis, kuriame įrengta sklendė.
Kamino dalis, kurią žadama tvirtinti prie gaubto, yra nudažoma identiška pačiam gaubtui spalva.
Karkasas kaminui yra paruošiamas pavėsinės stoge išpjovus skylę iš profilių ir įrengus pagrindą būsimai konstrukcijai.
Tada pritvirtinami metalo profiliai:
Kitas žingsnis - cetrio plokštės panaudojimas karkaso įrengimui.
Sutvirtinus ir padengus karkasą, į vidų gali būti įvyniojama akmens vata - taip ji laikysis čia stabiliai ir tinkamai izoliuos šilumą.
Vata lengviausiai įmontuojama apvyniojus ja kaminą.
Proceso metu vaizdas iš apačios - maždaug toks:
Galiausiai kaminas padengiamas skarda ir virš jo iškeliami dar keliasdešimt centimetrų vamzdžio.
Bendras kamino vaizdas iš toli:
